Archeologiniai tyrinėjimai Vilniuje, Šv. Stepono gatvėje

Nedidelės apimties archeologiniai žvalgymai atlikti šių metų rugpjūčio pabaigoje Vilniuje, Šv. Stepono gatvėje. Tyrimų priežastis: savavališki žemės kasimo darbai viename iš gatvėje esančių namų rūsyje. Kultūros paveldo departamento atstovams suradus minėtą rūsį ir sustabdžius visus darbus, teko atlikti archeologinius tyrimus.

Savavališkai kasant senamiestyje žemės buvo išnešamos kibirais. 

Savavališki darbai buvo vykdomi ~20 m² dydžio rūsyje iki 0,5 m gylio nuo buvusių rūsio grindų. Taigi, apimtys nebuvo labai didelės, o pažeidėjai prisipažinę davė parodymus ir sutiko bendradarbiauti. Atlikus archeologinius kasinėjimus archeologiškai vertingo kultūrinio sluoksnio neužfiksuota, archeologinių radinių nerasta. Tyrimų rezultatai užfiksuoti pažymoje ir pateikti Kultūros paveldo departamentui.

Įvairiausi pažeidimai dažnai padaromi dėl nežinojimo, tačiau kartais ir pikltavališkai. Toliau trumpa informacija ir svarbios nuorodos ta tema

Čia galite sužinoti kokiais atvejais privaloma atlikti archeologinius tyrimus. Skaityti III 12:

https://e-seimas.lrs.lt/portal/legalAct/lt/TAD/TAIS.405666

Čia galite pasitikrinti ar Jūsų gyvenamas pastatas ar sklypas patenka į kultūros paveldo objektų teritoriją:

http://kvr.kpd.lt/#/static-heritage-search

Kultūros paveldo departamento karštoji linija:

http://www.kpd.lt/lt/pagrindinis-meniu/struktura-ir-kontaktai/karstoji-linija.html

Žvalgomieji archeologiniai tyrimai Vilniuje, Arklių g. 10

Pav. Nr.1. Kasinėjimų vaizdai

Šių metų rugpjūčio mėnesį, Arklių g. 10, Vilniuje vykdyti archeologiniai žvalgomieji tyrimai (Pav. Nr.1). Jų metu sklype tirti du šurfai, bendras ištirtas plotas: 8 m². Surinkti archeologiniai duomenys papildė turimą istorinę informaciją apie sklypo užstatymo raidą.

Atlikus archeologinius kasinėjimus nustatyta, kad iki 1 – 1,1 m gylio sklype yra XX a. - XXI a. pr. suformuoti sluoksniai. Kasinėjimų metu surastas XIX a. pab. - XX a. pr. istoristinio etapo išorinių laiptų (greičiausiai medinių) priestato pamatas  (Pav. Nr.2).

Giliau, 1 – 2,25 m gylyje fiksuotas archeologiškai vertingas XVI a. II p. - XVIII a. datuojamas kultūrinis sluoksnis, kuris dalyje tirtų vietų suardytas XX a. perkasimų. Sluoksnyje surinkta nemažai XVI – XVII a. datuojamų archeologinių radinių: buitinės keramikos fragmentų (rodančių, kad dalis keramikinių indų tuo metu buvo importuoti iš dabartinės Lenkijos (Kielcai) ir Vokietijos (Westervald) teritorijų), polichrominių plokštinių koklių smulkių fragmentų, plokštinės čerpės fragmentas, polichrominio plokštinio koklio smulkus fragmentas ir etc.

Pav. Nr.2. Surastas pamatas.

Vis dėl to įdomiausias tyrimų metu aptiktas radinys buvo iš taip vadinamų nevertingų, viršutinių sluoksnių. Tai - Maskvos srities gamykloje „ELEKTRIČESTVO“ XX a. pr. pagamintas gatvės žibinto grafitinis elektrodas su užrašu „SILESIA“ (Pav. Nr.3). Tuo metu Vilniaus miesto gatvinis apšvietimas buvo keičiamas iš dujinio į pažangesnį elektrinį. Naujuose žibintuose naudoti grafitiniai elektrodai, kurių degimo laikas buvo gana trumpas: iki 16 valandų. Užrašai ant tokių elektrodų reikšdavo gaminio modelį, o jie skyrėsi savo kokybe. Tyrimų metu surastas „SILESIA“ modelio elektrodas buvo priskiriamas prie aukštesnės kokybės gaminių. Radinys perduotas Energetikos ir technikos muziejui, Vilniuje. Pasak muziejininkų tai – jis reikšmingai papildys ekspoziciją skirtą Vilniaus gatvių apšvietimo istorijai, kadangi tai pirmas tokio tipo dirbinys tiesiogiai susijęs su miesto istorija.

Pav. Nr.3. Grafitinis elektrodas SILESIA

Archeologiniai kasinėjimai sklype Arklių g. 10 planuojami šių metų rudenį, tikėtina ir kitais metais.

Atlikti archeologiniai tyrimai Liubavo dvaro sodyboje

Aptikta konstrukcija

Šių metų liepos mėnesį, Liubavo dvaro sodybos teritorijoje, numatyta atlikti tarp tvenkinių esančios vandens pralaidos kapitalinį remontą. Nebeveikianti pralaida turėjo būti pakeista nauja vandens pralaida. Vykdant šiuo darbus buvo atliekami acheologiniai žvalgymai apie 9,5 m ilgio tranšėjoje tarp jau minėtų tvenkinių.

Norint išsaugoti surastą konstrukciją,
vamzdį pasiūlyta pakloti po ja.
Operacija „Kazys kiša, Stasys traukia“
pavyko sėkmingai.

Tyrimų metu surinkti duomenys leidžia teigti, kad XIX a. – XX a. I – III ketvirtyje, pylimo tarp dviejų dvarvietės tvenkinių vietoje yra buvęs tašytų akmenų ir plytų mūro konstrukcijos pravažiavimas su įgilintais iki 2,7 m gylio (nuo dabartinio paviršiaus) pamatais, veikiančia vandens pralaida. Tuo metu kelias buvo siauresnis ~ 3,5 m pločio, arčiau ŠR kelkraščio. Trūkstant duomenų, tiksli surastos konstrukcijos pastatymo data neaiški. Šis statinys laipsniškai XX a. buvo griaunamas, o 1978 – 1983 m. sunaikintas platinant kelią. Užpylus kelią žvyru kelio paviršius tuo metu pakeltas apie 0,5 – 0,6 m. Žemės paviršiuje išliko tik konstrukcijos ŠR dalis kelio šlaite su neveikiančios vandens pralaidos vieta.

Žvalgomieji archeologiniai tyrimai Vilniuje, Didžiojoje g.

Šių metų gegužės mėnesį, kartu su kolega archeologu S. Aleksandravičiumi atlikome žvalgomuosius archeologinius tyrinėjimus Vilniuje, Didžiojoje g. Kasinėjimų tikslas buvo surasti sklype iki II pasaulinio karo čia stovėjusių statinių pamatus, juos užfiksuoti ir remiantis archeologiniais duomenimis datuoti.

Prieš pradedant tyrinėjimus, apie sklype buvusius statinius surinkti istoriniai ir kartografiniai duomenys.

Aplink pagrindinę miesto turgavietę mūrinius namus statėsi didikai, pirkliai ir miesto magistrato atstovai. Apie Didžiojoje g. stovintį namą istorinių duomenų esama iš XVII a. pradžios; burmistro Povilo Kievlos namas 1614 m. atiteko Švč. Trejybės špitolei. Taip vadinamame Fiurstenhofo 1737 metų Vilniaus miesto plane užfiksuota mūrinė siena, skirianti aptariamą sklypą nuo Šv. Kazimiero bažnyčios ir jėzuitų vienuolyno valdos.

Pirmas užstatymo pažymėjimas matomas Vilniaus miesto 1808 m. plane, čia jis žymimas posesija 41. 1794 m. sukilimo metu pastatas buvo sugriautas. 1797 m. apgriautas Švč. Trejybės špitolės namas buvo išnuomotas Vilniaus burmistrui Viktorui Domanskiui. Iš tų pačių metų pastato aprašymo žinoma, kad namas buvo dviejų aukštų. Tarp dviejų pastato dalių buvo įvažiavimo vartai. Pirmame aukšte dešinėje vartų pusėje buvo viena patalpa, kairėje – kelios. Lyginant 1797 m. sklypo situacinį (arch. P. Rosis) ir Vilniaus miesto 1808 m. planus matoma, jog pasikeitė aptariamojo sklypo, buvusios 41 posesijos, užstatymas. XVIII a. pabaigoje - XIX a. pradžioje, pristačius priestatus iš kiemo pusės, susidarė beveik uždaras kiemas. Be to, kiemo gale, sklypo rytinėje dalyje, buvo žymiai padidinti mediniai statiniai. Jie pažymėti Vilniaus miesto 1808 m. plane.

Rašytiniai šaltiniai liudija, jog 1806 m. pastatą Didžioji g. 30 sudarė 11 didelių, 3 maži kambariai. Mediniuose pastatuose buvusios arklidė 6-iems arkliams ir ratinė.

Vilniaus miesto tikrosios būklės 1845-1859 m. plane matyti kaip ilgame stačiakampio formos sklype mūriniai pastatai supo siaurą uždarą kiemą. Rytinėje jo dalyje, buvusių medinių namų vietoje, 1845-59 m. plane pažymėtas mūrinis pastatas.

1901 m. sudaryti nekilnojamojo turto įvertinimo dokumentai 1. Pastatų išdėstymo schemoje išvardinti visi pastatai. XX a. pradžioje prie gatvės stovėjo trijų aukštų gyvenamas namas su tokio pat aukščio į kiemo pusę pratęstu priestatu, siauras vidinis kiemelis buvo užstatytas dviaukščiais kiemo korpusais. Vienintelis vieno aukšto su mansarda pastatas stovėjo kiemo gale.

Pagal 1937 m. matininko Petro Bantle sudarytą situacinį planą matoma, kad Didžioji g. 30 sklypas buvo užstatytas trijų ir dviejų aukštų korpusais, kurie sudarė siaurą vidinį kiemą. Pagrindiniame korpuse prie Didžiosios gatvės ties pirmo aukšto viduriu buvo ilgas siauras pravažiavimas, kuris jungė kiemą su gatve. 1940 m. Sklype minimi trys mūriniai ir vienas medinis pastatai

Antrojo pasaulinio karo metais pastatas nukentėjo, įkrito pastato perdengimai, bet nebuvo visiškai sugriautas. Po karo atstatant pastatą, panaikinti vartai, naujai perplanuotos patalpos. Palyginti su prieškariniu pastatas po remonto gerokai sumažėjo.

Žvalgomųjų archeologinių tyrimų metu ištirti du 2,5x2 (5 m²) ir du 3x2 m (6 m²) dydžio šurfai. Viso ištirtas 22 m² plotas.

Šurfas nr. 1 Ištirtas iki 2,5 m gylio nuo esamo žemės paviršiaus. Įžemis pasiektas 2,05 – 2,45 m gylyje. Pradėjus tyrimus, 0,25 – 0,45 m gylyje atsidengė XIX a. pab. - XX a. pr. istoristinio etapo pamatų mūro viršus ir pastato grindų lygis. Tęsiant tyrimus, iki 2,45 m gylio, beveik visame plote fiksuoti XIX a. pab. - XX a. pr. sluoksniai. Surinkta pavienių smulkių buitinės keramikos ir plokštinių koklių fragmentų datuojamų XVI – XIX a.

Šurfas 1. Kairėje XIX a. pab. - XX a. pr. pamatas

Šurfas nr. 2 Ištirtas iki 4,9 m gylio nuo esamo žemės paviršiaus. Užfiksuotas iki 4,75 m storio XVI-XX a. datuotinas kultūrinis sluoksnis. Pradėjus tyrimus, 0,6 – 0,8 m gylyje atsidengė XIX a. pab. - XX a. pr. istoristinio etapo pamatų mūro viršus. Tikėtina, kad čia surastas XX a. I p. kieme stovėjusio pastato kampas (arba laiptinės fragmentas). Kasinėjant giliau, užfiksuoti 3 lauko grindinių lygiai (1 - XX a. I p. ; 2 – XVII-XVIII a.; 3 – XVI a.). Vykdant kasinėjimus tarp II ir III akmenų grindinio, 2,4 – 3,1 m gylyje tyrinėtas 2 horizontų kultūrinis sluoksnis su gausiais XVI – XVII a. I p. datuojamais radiniais. Surinkta daug stambių lovinių čerpių fragmentų (XVI a.), smulkių taip vadinamos Kielcų keramikos šukių (XVI a. II p. - XVII a. I p.) ir pavienių kitokios paskirties dirbinių. Tarp pastarųjų verta paminėti švininę prekių plombą su pavaizduotu kryžiaus ženklu. Sluoksnį pagal vėliausius radinius galima datuoti XVII a. I p. - XVII a. vid.

Šurfas 2. Toliau dešinėje XIX a. pab. - XX a. pr. pamatas. Apačioje XVI a. akmenų grindinys.

Šurfas nr. 3 Ištirtas iki 2,8 m gylio nuo esamo žemės paviršiaus. Įžemis pasiektas 2,5 – 2,6 m gylyje. Pradėjus tyrimus, 0,15 – 0,30 m gylyje atsidengė XIX a. pab. - XX a. pr. istoristinio etapo pastato grindų lygis. Tęsiant tyrimus 0,40 – 0,45 m gylyje aptiktas rausvų plytų mūrytas pamatas. Čia surastas XVI a. I p. gotikinio etapo posesijinės sienos pamatų mūras. Jo apačia vėliau pasiekta 2,5 m gylyje nuo esamo žemės paviršiaus. Tiriant giliau, 0,8 – 1,2 m gylyje fiksuotas vėlyvų perkasimų apardytas XVII a. I p. - XVII a. vid. datuojamas rausvų plytų ir lovinių čerpių griuvenų sluoksnis. Gausiai surinkta XVI a. datuojamų lovinių čerpių stambių fragmentų, XVI a. pab. - XVII a. pr. datuojamų plokštinių koklių ir pavienių smulkių buitinės keramikos fragmentų. Giliau, 1,3 – 2,6 m gylyje tyrinėti XV – XVI a. sluoksniai, surasta pavienių smulkių buitinės keramikos fragmentų, gyvulių kaulų.

Šurfas 3. Surastas XVI a. I p. pamatas.

Šurfas nr.4 Tyrimų metu tirtas archeologiškai nevertingas XX a. II p. kultūrinis sluoksnis ir įvairios struktūros.

Tirti šurfai 1939 m. plane

Archeologinių tyrimų metu pavyko surasti XX a. I p. planuose pažymėtus, sklype buvusius statinius, taip pat surasta posesijinė siena skyrusi sklypą nuo Šv. Kazimiero bažnyčios ir jėzuitų vienuolyno valdos. Tyrinėjimai parodė, kad sklypo teritorijoje gyvenimas virė jau nuo XV a. Aptikti keramikinių indų fragmentai ir gyvulių kaulai rodo, kad XV a. sklype vyko įvairi agrarinė ar kitokia ūkinė veikla, jis buvo apgyvendintas ir galbūt apstatytas mediniais pastatais. Nuo XVI a. gyvenimas intensyvėja, sklype statomi mūriniai statiniai, kurių stogai buvo dengti molinėmis čerpėmis, vidus apšildytas koklinėmis krosnimis. 

„Juokis - 1603 m.“

Plokštinis koklis su įrašais

Praėjusiais metais rašiau apie Žiežmariuose rastus plokštinių koklių fragmentus su neaiškiais įrašais. Smagu, kad sulaukiau įvairiausių versijų, kurių dalis buvo gerai argumentuotos. Tačiau, teisingiausias pasirodė istoriko Karolio Kučiausko pateiktas variantas. Jo nuomone, ant plokščių užrašytas įrašas yra senąja (XVII – XVIII a.) lenkų kalba. Jį perskaičius paaiškėjo, kad tai gana populiarus posakis:

POIMIMIEMILICHO

CAMGARBATAALEM

BOGATA.......CPIEИ/A

DZEИO..............MIE

….…....E

Jei vis dar panašu į paukščių kalbą, skaitom tokia tvarka:

POIMI/MIE/MILI/CHO

CAM/GARBATA/ALEM/

BOGATA/.....

Eilutėje tai atrodytų taip: POIMI MIE MILI CHOCAM GARBATA ALEM BOGATA.....

Išvertus į lietuvių kalbą: PAIMK MANE MIELAS NORS ESU KUPROTA BET UŽ TAI BAGOTA (turtinga)

O štai čia matyt TAS, kuris turėtų paimti kuprotą, bet bagotą.
Galėtų būti festivalio "Juokis - 1603" dalyvis.

Sudėliojus visus taškus ant „i“ ir visus brūkšnius ant „t“, lieka tik spėlioti, koks buvo krosnies gamintojų ir/ar užsakovų tikslas? Galbūt krosnį galėjo pasistatyti koks Vilniaus gatvėje stovėjusios užeigos savininkas (-ė), arba čia gyveno koklius gaminęs meistras. Pastaroji hipotezė kilo po to, kai toje pačioje sklypo dalyje tiriant perkasą Nr.22 buvo rasta XVI a. pab. - XVII a. pr. datuojama plokštinio koklio matrica.

Radinys yra unikalus ir vertingas Žiežmarių istorijai, nes išlikę jame įrašai atspindi kasdieninį XVI a. pab. - XVII a. pr. ten gyvenusių žmonių gyvenimą. Gebėjimas pasišaipyti iš savęs ir tai šmaikščiai perteikti kūriniuose tikrai nebuvo nesvetimas ir to meto Žiežmarių gyventojams.

Koklio matricos fragmentas

Ten pat surasta ir daugiau XVI a. pab. - XVII a. pr.
 koklių. Tarp jų vienas sveikas, puoštas treliažu.

Radimvietė - tirtas šurfas Nr.31, Vilniaus gatvėje Žiežmariuose.