Pypkės: Olandiškos ar kaolininės?

 Dažnai kolegos archeologai, o taip pat kitokios pakraipos entuziastai siunčia man XVII-XIX a. pradžios balto molio pypkių nuotraukas ir prašo jas sudatuoti, pasakyti iš kur jos. Bendraujant išgirstu visokiausių įdomių terminų, kuriais bandoma nupasakoti pypkių dalis: Kaušeliai, taurelės, koteliai ir visokios išdygusios ataugėlės. Aš, kadangi esu lengvai neurotiškas žmogus, tai nesiginčiju ir netaisau, nes pats iki šiol nelabai turėjau kuo apčiuopiamu paremti savo kitokią nuomonę. Bet visa ši netvarka nėra gerai, todėl šiame įraše pabandysiu pasiraitoti rankoves ir prasklaidyti debesis į pypkių terminų pasaulį, kuriame glaustai pateiksiu savo siūlymus kaip galima būtų vadinti vienas ar kitas pypkės dalis.

Taigi, visų pirma išsiaiškinkime apie ką mes kalbame: Ar tai olandiškos ar kaolininės pypkės?  Pradžioje reikėtų paminėti, kad tokio stiliaus pypkių gamybos centrai nuo XVII a. kūrėsi Anglijoje, Jungtinėse provincijose (dabar tai būtų +/- Nyderlandai), vėliau gamyba išplėtota Vokietijos žemėse, Prūsijos ir Švedijos karalystėse bei kitur. Lietuvos archeologų darbuose jas mėgstama pavadinti olandiškomis pypkėmis, kadangi į Rytų Baltijos regioną ir Lenkiją jos dažniausiai patekdavo iš Olandijoje veikusių manufaktūrų. Vis tik reikia nepamiršti, kad dalis Lietuvoje rastų tokių pypkių buvo pagamintos ir Anglijoje arba Prūsijos karalystėje, todėl olandiškos pypkės nebūtų pats tiksliausias terminas.  Čia kaip visus ilgus makaronus vadintume itališki spagečiai. 

Kaolino arba kaolininės pypkės - taip pat nelabai geras terminas. Nors jų sudėtyje ir yra didelė mineralo kaolinito koncentracija, tačiau iš gryno kaolino jų pagaminti būtų neįmanoma. Plačiau apie tai rašė archeologas - žinomas pypkių specialistas iš Anglijos David Higgins*.  Kadangi savo kolekcijoje turiu jo pagamintą XVI a. pab. angliškos pypkės repliką, spėju, kad jis ne tik teoriškai supranta kas tas kaolinas ir kaip jį minkyti. 

Mano siūlymu, tokias pypkes patogiausia būtų vadinti Vientisomis pypkėmis.  Kodėl? 1. Tai trumpai ir aiškiai nusako tipo esmę. 2. Pabrėžia skirtumą, kuris šias pypkes skiria nuo pypkių sudėtų iš kelių dalių (apie jas prašysiu kitą kartą). 3. Gerai dera prie mums istoriškai artimos Lenkijos ir ten dirbančių kolegų naudojamo termino fajki jednorodne (pažodinis vertimas: pypkės vientisos). 4. Pagaliau, tai nesusieja visų pypkių su viena konkrečia gamybos vieta, taigi, leidžia nesuklysti, nes spagečiai būna ne tik itališki. Būna netgi baltarusiški (bando būti). 

Toliau keliaukime prie vientisų pypkių pagrindinių dalių. Jos susideda iš: galvutės, kaklo, kulno, vamzdelio, kandiklio ir dūmų angos. Analogiškus siūlomiems arba gana panašius terminus naudoja ir kitų šalių autoriai tyrinėjantys molines pypkes. O štai terminai kaklas ir dūmų anga, gražiai dera prie kaimynų latvių (I. Reinfelde ir A. Vijups) naudojamų kakls ir dūmu kanals. 

Atskirai reikėtų paminėti terminą kulnas, kuris yra tinkamiausias kalbant apie Nyderlandų meistrų pypkes, tačiau nemaža dalis Anglijoje pagamintų pypkių yra su ženkliai siauresne šia dalimi, todėl šios šalies tyrėjai dažniausiai naudoja du terminus: heel ir spur. Ir iš tiesų, vienos pypkės yra tarsi su kulnu, o kitos turi daug smailesnį,  lyg ir pentiną primenantį atsikišimą.

Bus tęsinys ir apie taip vadinamas molines turkiškas pypkes bei jų terminus...

* Higgins D. A. 2017. Guidelines for the Recovery and Processing of Clay Tobacco Pipes from Archaeological Projects. Liverpool: National Pipe Archive, University of Liverpool.

Académie Internationale de la Pipe konferencija Budapešte

Toks nemažas muziejus

2019 metų spalio 14-16 dieną, Budapešte, Vengrijoje dalyvavau Académie Internationale de la Pipe (tarptautinė pypkių tyrėjų asociacija, kurios nariu esu nuo 2018 m., toliau AIP) organizuotoje kasmetinėje konferencijoje. Į šį renginį tradiciškai suvažiuoja XVI-XX a. pypkių tyrėjai iš skirtingų valstybių. Kad tai nėra vos kelių kaimyninių šalių entuziastai parodo plati dalyvių geografija: Vengrija, Slovakija, Rumunija, Anglija, Olandija, Vokietija, JAV, Japonija, Australija ir žinoma Lietuva. Konferencijos dalyviai yra archeologai, istorikai ir pypkių kolekcionieriai, kurių domėjimosi sritys yra pakankamai skirtingos. Tai atspindėjo ir skaityti pranešimai: pradedant XVII a. pypkėmis rastomis archeologinių tyrimų metu Vengrijoje ir Slovakijoje ir baigiant rūkymo reikmenimis ir jų naudojimo įpročiais Jemeno Respublikoje XX a. 10 dešimtmetyje.  

Konferencija vyko Vengrijos Nacionaliniame muziejuje, Budapešte, kuris įsikūręs XIX a. I pusėje pastatytame neoklasicizmo pastate. Kadangi nieko nežinojau apie šį statinį, vaikštant po jo sales ir lipant laiptais jautėsi ir įdomus romantizmo epochos dvelksmas. Apie tai pakalbėjus su muziejininkais teko išgirsti pasakojimų, kad šis pastatas yra svarbus modernios Vengrijos istorijai, XIX a. viduryje čia vyko reikšmingi įvykiai susiję to meto vengrų tautiniu pakilimu.

Pranešimas ir jo titulinė skaidrė

Pirmą konferencijos dieną perskaičiau pranešimą „Clay Tobacco Pipes from archaeological excavations in Vilnius City Castles (Lithuania)“. Dalyviams pasakojimas ir skaidrės pasirodė aktualūs ir įdomūs, kadangi organizacijos konferencijose buvau pirmas pranešėjas iš Baltijos šalių. Ši Europos dalis daugeliui pypkių tyrėjų Europoje tebėra terra incognita. Tikiuosi, ateityje situacija keisis - ir tai nėra tik gerais norais paremta standartinė frazė. Organizacijos tarybai pasiūliau 2021 metais surengti kasmetinę  konferenciją Lietuvoje. Po įvairių svarstymų ir diskusijų dėl renginio vietos ir kitų techninių niuansų, buvo priimtas nutarimas 2021 metais, rugsėjo pabaigoje – spalio pradžioje AIP konferenciją surengti Vilniuje. Tai turėtų būti 3-4 dienų trukmės renginys į kurį tikiuosi sukviesti apie 30 tyrėjų iš įvairių pasaulio šalių, taip pat sulaukti dalyvių ir iš Lietuvos archeologų bendruomenės.

Konferencijos programoje be pranešimų buvo numatytos ir įvairios ekskursijos po muziejų ekspozicijas bei fondus. Pirmiausia, įvyko pypkių parodos  „Beauty Wrapped in Smoke“ atidarymas Vengrijos Nacionaliniame muziejuje. Peržiūrėta ir šio muziejaus nuolatinė ekspozicija. Konferencijos metu netrūko ir kitų ekskursijų. Dalyviai vyko į Egerio pilį, kur be nuolatinės ekspozicijos leista apžiūrėti ir patyrinėti šios pilies muziejaus fonduose saugomas pypkes. Įdomi ekskursija suorganizuota ir Vengrijos prekybos muziejuje (Hungarian Catering Industry and Trading Museum), kur saugomi daugiausia XIX-XX a. eksponatai iliustruojantys Vengrijos parduotuvių interjerą, parduodamas įvairaus laikmečio prekes.  Įspūdingiausia matyta vertybė (su sąlyga jei atvykai iš Lietuvos) buvo Vengrijos Nacionaliniame muziejuje saugomi 1533 metų gamybos renesansiniai Žygimanto Augusto šarvai  vaikiško – paaugliško dydžio. Šarvai – proginiai, skirti jo sužadėtuvėms su Elžbieta Habsburgaite. Manyčiau, kad tokį eksponatą būtų gražu pasiskolinti ir Lietuvos muziejams.  Valdovų rūmai būtų ideali erdvė eksponuoti tokią vertybę.

Žygimanto Augusto šarvai. Šaltinis: https://mnm.hu/en

Rinkimų "diva". Kelionės metu vyko Budapešto mero rinkimai.
Pagal šios  klastingos blondinės plakatą
vakare surasdavome kelią į savo apartamentus.

Pypkės su pranašu Jona ir didžuve

Dalinuosi leidinyje Chronicon Palatii Magnorum Ducum Lithuaniae vol. IV., 2018 m. pasirodžiusiu straipsniu apie olandiškas XVII a. pypkes su pranašo Jonos atvaizdu. 

Archeologiniai tyrinėjimai Vilniuje, Šnipiškių gatvėje

Nuo 2017 metų balandžio mėnesio pradėti archeologiniai tyrimai Vilniuje, Šnipiškių gatvėje (Pav. Nr.1). Tyrimai vykdomi kartu su kolege Monika Žemantauskaite. Kasinėjimų vieta yra istoriniame Šnipiškių priemiestyje esančiame prie Neries upės. Žinoma, kad nuo Šnipiškės nuo 1441 m. priklausė Radvilų jurisdikcijai. Ten esantys dideli gero molio klodai nuo senų laikų skatino priemiesčio gyventojus verstis plytų, čerpių, koklių ir kitų molinių dirbinių gamyba.

Pav. Nr.1. Atkasinėjamas pastato pamatas.

Tiksli kasinėjimų vieta yra prie Šnipiškių gatvės 2 numeriu pažymėto pastato pamatų, kuris statytas 1899 – 1900 metais. Dėl šios priežasties didelių atradimų kol kas nebuvo padaryta. Prie atkasinėjamo pastato pamatų, daugiau aptikta namo statybos - istorizmo epochos dirbinių, kurie į muziejų nepateks. Tarp įdomesnių galima paminėti žalsvos spalvos butelio dugnelį su užrašu „CARLSBAD . LS“ (Pav. Nr.2). Tai – 1880 – 1890 m. populiaraus mineralinio tara iš garsiųjų Karlovy Varų (anksčiau vad. Karsbado) kurorto Čekijoje.

Pav. Nr.2. XIX a. pab. mineralinis butelis. Priduotas į taromatą. 

Nors tyrimų metu daugiausia stebėti supiltiniai sluoksniai, bet prie pastato pietrytinės sienos, 1 metro atstumu nuo jos, vos 25 cm gylyje pastebėtas ir plonas archeologinis sluoksnis (Pav. Nr.3) su keliais radiniais, tai - smulki indo šukė ir patinos sluoksniu pasidengęs lango stiklo fragmentas. Tai rodo, kad vertingas kultūrinis sluoksnis šioje, ant nedidelės kalvos esančioje miesto dalyje yra negiliai nuo dabartinio žemės paviršiaus. Vis tik jis daugelyje vietų suardytas per paskutinius porą šimtmečių statant įvairius objektus. Taip atsitiko ir prie namo Šnipiškių g. 2 sienų, kur viskas buvo perkasta statant pastatą.

Pav. Nr.3. Šurfe Nr. 3 užfiksuotas archeologinis sluoksnis (šviesiai pilka virš gelsvo smėlio)

Nepaisant to, ir judintame grunte pasitaikė vienas kitas smulkus archeologinis radinys. Įdomiausias iš jų - beveik sveika molinė pypkė (Pav. Nr.4). Ji rausvos molio masės, neglazūruota, pypkės galvutės apatinė dalis puošta vertikaliu volelių ornamentu, kaminėlis cilindro formos. Pagal visus požymius ją galima datuoti XVII a. pab. - XVIII a. p. Radinys turi reikšmingą sąsają su vietove, kadangi apie 20 – 30 metrų į pietryčius nuo radimvietės, 2004 metais buvo rastos pypkių dirbtuvės liekanos. Tuo metu rasta degimo krosnis bei kitos priemonės reikalingos pypkėms išdegti. Archeologas L. Kvizikevičius kartu su savo kolegomis tuo metu atliko tyrimus ir nustatė, kad dirbtuvė veikė XVII a. pab. – XVIII a. pr. Čia pat buvo surasta ir brokuota dirbtuvių produkcija ( 71 vnt. pypkių ), kurią archeologai išskyrė į 5 skirtingus tipus. Teoriškai svarstant, 2017 metais rasta pypkė taip pat galėjo būti pagaminta minėtose dirbtuvėse, kadangi pagal savo požymius datuojama panašiai, pagal puošybos elementus ji atitiktų 2A šių pypkių tipą.

Pav. Nr.4. XVII a. pab. - XVIII a. I p. pypkė.

Tyrimai Šnipiškėse tęsiami ir birželio mėnesį...

Olandiška pypkė - savaitės eksponatas Valdovų rūmuose.

Šią savaitę olandiška pypkė paskelbta savaitės eksponatu Nacionaliniame muziejuje LDK Valdovų rūmuose. Apie XVII - XIX a. pypkes Vilniaus Žemutinės pilies
teritorijoje rašiau savo magistrinį darbą. Taigi, visai smagu pasidalinti šia informacija, nes ir mano darbas darbas buvo naudojamas kaip šaltinis. Tekstą čia papildžiau ir savo nuotraukomis. Išsamesnį aprašymą rasite muziejaus puslapyje, jo nuoroda apačioje.

Fotografija A. Žvirblio

Olandiška pypkė

1640–1670 m.
Kaolinas

Tai viena seniausių ir geriausiai išlikusių pypkių, rastų atliekant archeologinius tyrimus Valdovų rūmų teritorijoje.

Pypkė pagaminta iš kaolino – ugniai atsparaus baltojo molio. Jo Lietuvoje nėra, bet buvo aptinkama kituose kraštuose. Gero kaolino buvo Olandijoje, ir joje esantis miestas Gauda greitai tapo pagrindine pypkių gamintoja Europoje.

Dešinėje matosi heraldinės lelijos. Taip ženklintos tik geresnės kokybės pypkės.  Dauguma taip dekoruotų pypkių buvo pagamintos 1630 - 1650 m. Fotografija V. Abramausko.

Kad Valdovų rūmų pypkė yra geros kokybės, rodo jos nublizgintas paviršius ir tai, jog papuošta heraldinėmis lelijomis ir meistro ženklu (prasti dirbiniai paprastai nebūdavo ornamentuojami ir įspauduojami). Pypkės vamzdelis papuoštas geometriniu motyvu ir dviem rombais su keturiomis heraldinėmis lelijomis. Jis išliko ne visas – tik 8 cm. Žinoma, kad kokybiškų pypkių vamzdeliai būdavo ilgesni kaip 25 cm.

Pypkės kulne įspaustas meistro ženklas.
Autorius Jarne Starre.
Fotografija A. Žvirblio 

Pypkės kulne įspausta aštuoniakampė žvaigždutė – Gaudos (Olandija) pypkių meistro Jarne Starre ženklas. Šio meistro pypkių rasta ir Rygoje.

Medžiagą parengė Rasa Valatkevičienė
Daugiau informacijos: http://www.valdovurumai.lt/lankytojams/savaites-eksponatas/olandiska-pypke#.U56XTnJ_s0M

2013 m. rugpjūčio - rugsėjo mėnesiais vykdyti archeologiniai tyrimai Vilniuje, Užupyje. Jų metu aptikta keletas archeologinių radinių tarp kurių vienas vertas atskiro paminėjimo. 

Tai - pypkė. Datuojama XIX a. I p., turkiško „tachta čiubuk“ tipo. Remiantis analogijomis galima teigti,, kad XIX a. I p. tokio tipo pypkės buvo plačiai paplitusios to meto Rusijos imperijos teritorijoje. Į mūsų kraštus jos daugiausiai atkeliaudavo iš Stambulo, tačiau neilgai trukus jų gamybą perėmė ir Rusijos meistrai. Toks populiarumas nestebina, nes panašios formos ir puošybos pypkės iš Turkijos per Viduržemio jūros uostus pasklido ir po Vakarų Europą. Ten jos buvo vadinamos Konstantinopolio pypkėmis. Šios pypkės buvo gaminamos tokių garsių firmų kaip Fiolet, Duméril, Gambier, Bonnaud, Job Clerk

Ant rastos pypkės įmovos šono įspaustas ženklas „vinjetė“. Panašiai ženklintų pypkių randama Maskvoje XVIII a. pab.  - XIX a. I p. sluoksniuose. Tuo metu buvo populiaru tokias pypkes ženklinti įvairiais simboliais arba senosios osmanų kalbos įrašais. Tiesa, dažnai šios kalbos nemokantys vietiniai meistrai įrašus ar simbolius nemenkai iškraipydavo, pridarydavo grubių gramatinių klaidų.