Pabaigti archeologiniai žvalgymai Liubavo dvaro sodyboje

        2014 m. archeologinių tyrimų sezonas užbaigtas Liubavo dvaro sodybos teritorijoje, oficinos ir oranžerijos aplinkoje. Prieš prasidedant žiemai, lapkričio pabaigoje suspėta atlikti archeologinius žvalgymus nuotekų ir vandentiekio trasų vietose.

Pamatas aptiktas trasos vietoje.
Siekiant jį apsaugoti, vamzdžiai pakloti po pamatu.  

Žvalgymų metu nustatyta, kad oficinos ir oranžerijos aplinkoje, iki 1,7 m gylio yra susiformavęs XVII – XX a. kultūrinis sluoksnis su pavieniais to laikotarpio radiniais. Dauguma radinių surasta tyrimų vietoje į P nuo oranžerijos pastato.

Į Š pusę nuo oficinos ir oranžerijos užfiksuoti mūrinių pamatų fragmentai. Žvalgymų metu surinkti duomenys leidžia teigti, kad teritorija buvo aptverta mūrine siena ir tikėtina sudarė uždarą kiemą.

Keletas istorinių faktų apie Liubavo dvarą.

Liubavo dvaras rašytiniuose šaltiniuose minimas XVI a., kai Lietuvos ir Lenkijos valdovas Žygimantas Augustas šią valdą paveldėjo iš savo tėvo Žygimanto Senojo. Tai nutiko apie 1544 m. Išlikusios 1546 – 1547 m. sąskaitos suteikia anksčiausių žinių apie dvaro paskirtį ir svarbą. Iš dokumentų matyti, kad čia buvo įrengti žuvivaisai skirti tvenkiniai.

1554 m. didysis kunigaikštis Žygimantas Augustas dvarą perdavė Mikalojui Radvilai Rudajam. Liubavas jam buvo patogioje vietoje, nes pro dvarą vedė kelias iš Vilniaus į Radvilų šeimos rezidenciją Dubingiuose.

1577 m., Mikalojus Radvila Rudasis dvarą pardavė Kasparui Golejevskiui. Pažymima, kad dvaras parduodamas su visais jame esančiais pastatais ir įrengimais. Minimi tie patys tvenkiniai, kurie tiekė žuvį dar Žygimanto Augusto laikais.

1640 m. Golejevskių šeima Liubavą pardavė Tiškevičiams, kurie 1670 m. valdą pardavė Marcijonui Krišpinui-Kiršenšteinui. Ši giminė dvarą valdė iki 1750 m., po to dvaras vėl atiteko Tiškevičiams. Viena iš Tiškevičių panelių ištekėjo už Rafalo Sliznio (1804–1881) ir Liubavas iki 1939 m. priklausė Sliznių giminei.

Dvaro tvenkinių sistema, kelių tinklas ir išplanavimas, XVI – XIX a. mažai kito. Nuo XVI a. dvare jau stovėjo malūnas. Iki XVIII a. pr. dabartinės oranžerijos vietoje buvę rūmai, o lobynas iki XIX a. pr. - oficinos vietoje. Iš 1727 m inventoriaus matyti, kad dvaro sodybą sudarė apie 20 pastatų: buvo statomas antras malūnas, veikė alaus darykla, lobynas, kepykla ir kiti statiniai.

Vykdomi tyrimai Antavilių dvaro sodybos teritorijoje

Šiuo metu vykdomi žvalgomieji archeologiniai tyrimai ir archeologiniai žvalgymai Antavilių dvaro sodybos teritorijoje. Ta proga, trumpa istorinių duomenų apie dvarą apžvalga.

Svirnas. XIX a. liaudies architektūros stiliaus pastatas.

Vilniaus miestui priklausanti Antavilių gyvenvietė yra rytinėje miesto pusėje, prie kelio Nemenčinės link, Antavilio ežero krante. Iš dvaro laikotarpio išliko rūmai, svirnas, keli gyvenamieji ir ūkiniai pastatai. Istoriko Miroslavo Gajevskio teigimu, Antavilių dvarelis galėjo kurtis nuo XV a. Kelios amžius tai galėjo būti didelio Viršupio dvaro sudedamoji dalis. Tik XVII a. iš Viršupio išsiskyrė Antavilių nedidelė žemės valda ar dvarelis. Tuo metu dvarą valdė Korvin-Gosievskiai (Korvin-Gosiewscky) 1736 m. pirmą kartą minima Antavilių vietovė. 1748 m. dvarui priklausė ūkinis pastatas, svirnas ir dvarelis. 1752 m., Lenkijos ir Lietuvos karalius Augustas III dvarą perleido Stanislovui Nevedomskiui. Nuo XVIII a. pab. minima Antavilių valda su savininku Antanu Tyzenhauzu. 1785 m. dvarą įsigijo Gardino ginklininkas Pranciškus Mučinskis. XIX – XX a. pr. dvaro savininkai dažnai keitėsi. Galima paminėti, kad Antavilius valdė, Čižai, Radziševskiai, Ciechanovskiai, Dambrovskiai, Korsakovas, Stolypinas. Tarpukariu Lenkijos valdžia dvare įkūrė valstybinę jaunųjų ūkininkų mokyklą. Pokariu veikė žemės ūkio technikumas, vėliau senelių pensionatas.

Žvalgomieji archeologiniai tyrimai Žiežmariuose, Žaslių g. 6

2013 m. liepos – lapkričio mėnesiais Žiežmariuose (u.k. 17131) (Kaišiadorių r. sav.), Žaslių g. 6, vyko žvalgomieji archeologiniai tyrimai. Ištirti septyni šurfai ir trys perkasos. Bendras ištirtas plotas: 52,9 m². Taip pat vykdyti archeologiniai žvalgymai 74 m² plote.

Pirmą kartą Žiežmariai minimi 1348 m. vasario 2 d. Strėvos mūšio tarp lietuvių ir kryžiuočių aprašyme. Nuo XV a. minimas Žiežmarių valsčius, dvaras, o nuo 1497 m. Žiežmariai pradedami vadinti miesteliu. Miestelis komunikaciniu požiūriu buvo patogioje vietoje, prie kelio Vilnius – Kaunas. XVI a. Žiežmariai sparčiai plėtėsi, manoma, kad XVI a. pradžioje buvo pastatyta pirmoji medinė bažnyčia, XVI a. pr. arba antroje pusėje buvo gautos Magdeburgo miesto teisės .

1600 m miestelio planas. Pažymėta tyrimų vieta. Planas iš A. Miškinio knygos
Rytų Lietuvos miestai ir miesteliai/II knyga. Vilnius, 2005

1600 m. rašytiniuose šaltiniuose pirmą kartą paminėtas taisyklingas miestelio centro planas ir keturkampė turgaus aikštė. 1600 m. sudarytame miestelio inventoriuje išvardytos 108 miestelėnų šeimos, miestelio aikštės ŠV šone (tyrimų vietoje) surašytos 5 valdos.

Miestelio neaplenkė ir nelaimės. 1580 m. Žiežmariai degė du kartus, 1620 ar 1621 m. vėl kilęs gaisras nuniokojo bažnyčią ir dalį miestelio. Žiežmariai smarkiai nukentėjo per XVII a. vidurio karus. Miestelis buvo sunaikintas, vėliau 1657 m. čia siaubė maro epidemija. Tačiau, manoma, kad Žiežmariai po šių karų ir epidemijų atsigavo gana greitai. Sugrįžo pabėgę į Prūsiją miestelio pirkliai, apsigyveno nauji gyventojai – Rusijoje savo žemes praradę bajorai, taip pat atsikėlė žydai. Žiežmariai ne kartą nukentėjo ir vėlesniais laikais: 1702 m. miestelį nuniokojo švedų kariuomenė, vėliau, 1708 – 1711 m. siautė maro epidemija, o 1812 m. siaubė Napoleono armija.

Žiežmariai pirmą kartą archeologus sudomino dar 1860 m. Tuo metu buvo rastas (vieta nenurodyta) molinis puodas su XVI – XVII a. pr. kaldintomis monetomis. 140 Lietuvos, Lenkijos, Prūsijos, Silezijos, Šventosios Romos imperijos monetų pateko į Valstybės senienų muziejų .

1998 m. Žiežmariuose, Alyvų g. 4 esančiame sklype, archeologinius tyrimus vykdė Dainius Balčiūnas. Tyrimų metu ištirtas 20 m² plotas. Jų metu archeologinių radinių nerasta. Tais pačiais, 1998 m., Žaslių g. 11 esančiame sklype archeologinius tyrimus vykdė Aleksandras Vaškelis. Ištirtas 20 m² plotas, užfiksuotas 20 – 30 cm storio kultūrinis sluoksnis, kuris permaišytas nuolat dirbant žemę – perkasinėjant daržus. Sluoksnis susidarė iki XX a. Tyrimų metu surasta ir pavienių XVII – XVIII a. radinių.

2013 m. tyrimai. Pirmiausia pradėti rekonstruojamo pastato išorėje suplanuotų vandentiekio ir nuotekų tinklų vietose.

Šurfas nr.1 (1,5x1,5) tirtas Žiežmarių miestelio aikštės vakariniame kampe, priešais pastatą Žaslių g. 6, kitoje gatvės pusėje. Užfiksuotas iki 2,45 m storio nevertingas kultūrinis sluoksnis, kuris susiformavo per trumpą laiką XX a. II p., tiesiant vandentiekio trasą. Tyrimų metu surasta pavienių, smulkių XVII – XIX a. datuojamų acheologinių radinių. Tyrimų rezultatai parodė, kad miestelio aikštės ŠV kampas yra perkastas kelis kartus XX a. II p., archeologiškai vertingas kultūrinis sluoksnis neišlikęs.

Akmens masės butelio fragmentas. XIX a.

Šurfai nr.2, 3 (1,5x1,5) tirti į ŠR nuo rekonstruojamo pastato, šalia jo. Fiksuoti XIX a. II p. – XX a. susiformavę sluoksniai, vietomis suardyti XX a. II p. perkasimų. Surinkta pavienių XVII – XIX a. datuojamų radinių. Šurfe nr.2 aptiktas akmenų pamato fragmentas. Iš surinktų duomenų galima daryti išvadą, kad surastas pamatas priklauso tarp Žaslių g. 6 ir Žaslių g. 14 numeriais pažymėtų namų stovėjusiam mediniam pastatui, kuris užfiksuotas XX a. I p. fotografijose.

Toliau tyrimai vykdyti rekonstruojamo pastato viduje.

Šurfas nr.4 (1,5x1,5) vėliau išplėstas į perkasą nr.1 (4,5x3). Tyrimų metu aptikti dviejų kronių (K1 ir K2) pamatai. Jų paviršius užfiksuotas 0,2 – 0,3 m gylyje, po XIX a. II p. datuojamų griuvenų sluoksniu.

Krosnies K-1 pamatai stačiakampio plano, 2,01 - 1,25 m, sumūryti iš tradicinių XVIII a. II p. – XIX a. pr. plytų 30x15x7-7,5 cm. Skiedinys – kalkinis su smėliu. Datuojama XVIII a. II p. – XIX a. I p. Visai tikėtina, kad krosnis galėjo stovėti 1777 m. paminėtame, aikštės ŠV pusėje buvusiame bravore, kuris tuo metu priklausė žydui Jankeliui Šmuilovičiui. Krosnies K-2 pamatai stačiakampio plano 1,60x0,74 m (dalis išgriauta įrengiant akmenų mūro pamatą perkasos ŠV pusėje) sumūryti iš plytų būdingų XIX a. 30x15x6 cm. Datuojama XIX a. vid. – XIX a. II p. Tyrimų metu nustatyta, kad krosnių statybos metu suardytas ankstyvesnis XVI a. pab. – XVII a. I p. kultūrinis sluoksnis. Pačios krosnys nugriautos XIX a. II p., po tikėtina čia vykusio gaisro.

Surastos krosnys perkasoje nr.1

Olandiška čerpė. XIX a.

Likusiame perkasos plote, archeologinių tyrimų metu fiksuotas 0,8 – 1,4 m storio XVI a. pab. – XVII a. I p.; XIX a. datuojamas kultūrinis sluoksnis. Didžiojoje dalyje tiriamo ploto, kultūrinis sluoksnis suardytas XIX a. II p. datuojamo perkasimo, užpildyto rausvų plytų ir čerpių griuvenomis su degėsiais. Šiose griuvenose surinkta nemažai archeologinių radinių, tarp kurių išsiskyrė baltai glazūruoti XIX a. datuojami plokštinių koklių stambūs fragmentai, olandiškų čerpių nuolaužos. Dalį surinktų čerpių nuolaužų pavyko suklijuoti į apysveikius fragmentus. Fiksuotas perkasimas suformuotas per trumpą laiką, tikėtina po čia įvykusio gaisro. Nesuardytoje perkasos dalyje įžemis pasiektas 0,8 – 1 m gylyje nuo esamo žemės paviršiaus. Virš įžemio fiksuotas 5 – 35 cm storio pilkos žemės horizontas, kuriame rasta pavienių smulkių buitinės keramikos šukių. Tirtas pilkos žemės horizontas datuojamas XVI a. pab. – XVII a. I p.

Šurfas nr.7 (3x1,5). Fiksuotas 1,00 – 1,65 m storio XVI a. pab. – XVII a. I p.; XIX a. datuojamas kultūrinis sluoksnis. Kaip ir perkasoje nr.1, dalyje tiriamo ploto fiksuotas XIX a. II p. datuojamas perkasimas. Perkasimo nesuardytoje šurfo dalyje, virš įžemio, 0,8 – 1,15 m gylyje tirtas 0,13 – 0,29 m storio pilkos žemės horizontas, datuojamas XVI a. pab. – XVII a. pr.

Tyrimų šurfe nr.7 metu užfiksuotas plytų mūro pamato fragmentas datuojamas 1852 m – XIX a. II p.

Perkasa nr.2 (7x1,5). Iki projektinio 1 m gylio fiksuotas XVII a. I p. – XIX a. datuojamas kultūrinis sluoksnis, vietomis suardytas vėlesnių perkasimų. Surastos ir tų perkasimų priežastys: akmenų pamatas datuojamas XIX a. II p. ir betoninis pamatas datuojamas XX a. II p.

Lėkščių fragmentai. XVIII a.

Tyrimų metu, perkasos centrinėje ir ŠR dalyse, 0,2 – 0,65 m gylyje tirtas 0,31 – 0,45 m storio juodos durpingos žemės horizontas, datuojamas XVII a. II p. - XVIII a. I p. Surinkta nemažai gana smulkių buitinės keramikos fragmentų, galvijų kaulų, pora XVII a. II p. datuojamų plokštinių koklių fragmentų, pavienių kitos paskirties dirbinių. Įdomu tai, kad tai vienintelė užfiksuota tyrimų vieta, kur aptiktas to laikotarpio kultūrinis sluoksnis. Kitur jis matyt buvo perkastas vėlesniais laikais, nes tyrimų metu po XIX a. datuojamu horizontu iš karto atsidengdavo XVII a. I p. kultūrinis sluoksnis.

Dubeninis koklis iš perkasos nr.2
XVII a. I p.

Tiriant 0,75 – 1,0 m gylyje nuo esamo žemės paviršiaus atsidengė XVII a. I p. datuojamos netaisyklingo ovalo formos duobės kontūras. Užpildyta juoda žeme ir moliu su degėsiais, taip pat puodyninių - dubeninių koklių griuvenomis. Siauroje perkasoje kontūras atsidengė ne per visą savo plotą, todėl duobės dydis spėjamas – apie 4-6 m². Duobės vietoje gausiai surasta puodyninių - dubeninių koklių fragmentų (203 vnt.). Pagal išlikusius sveikesnius pavyzdžius galima spręsti, kad tai dubeniniai kokliai keturkampėmis angomis. Nors visi fragmentai surinkti gana kompaktiškai iš vienos vietos, tačiau vos du iš jų buvo sveikesni. Surinkti smulkūs vienetai tarpusavyje nesiklijavo, didelė jų dalis buvo apdegę. Visa tai leidžia teigti, kad kokliai šioje vietoje buvo suversti jau gerokai prieš tai sudaužyti ir išsklaidyti.

Puodelis. XVI a. pab. - XVII a. pr.

Šurfai nr.5 (1,5x1,5), nr.6 (2,7x2), perkasa nr.3 (10x2) tirti rekonstruojamo pastato viduje, jo ŠV pusėje. Tyrinėtas 1,10 – 2,05 m storio kultūrinis sluoksnis, datuojamas XVI a. pab. – XVII a. I p.; XIX - XX a. 0,5 – 2,05 m gylyje nuo esamo žemės paviršiaus fiksuotas ūkinės duobės užpylimo horizontas datuojamas XVII a. I p. Jis suformuotas per trumpą laiką, šioje vietoje iškasant duobę ir keliais etapais ją užverčiant gruntu kartu su XVI a. pab. – XVII a. pr. būdingais dirbiniais. Duobė ištirta dalinai, tik perkasoje nr.3 užfiksuotas jos Š kraštas. Pagal surinktus duomenis galima teigti, kad jos dydis turėtų siekti ne mažiau kaip 30-35 m².

Tyrimų metu, ūkinės duobės užpylime surinkti 1308 radiniai. Daug surasta žiestos glazūruotos ir neglazūruotos buitinės keramikos fragmentų. Tarp jų išsiskyrė keptuvių dalys su kojelėmis, pavienės baltos molio masės rudai glazūruotos šukės, kurios priskiriamos Kielcų keramikai, datuojamos XVI – XVII a. I p. Taip pat gausiai surinkta neglazūruotų buitinės keramikos fragmentų, tarp jų puodų pakraštėliai puošti bangelių, horizontalių linijų ornamentais.

Plokštiniai kokliai puošti treliažo ornamentu.
XVI a. pab. - XVII a. pr.

Surasta daug plokštinių koklių. Datuojami XVI a. pab. – XVII a. I p. Dauguma jų puošti augaliniais arba geometriniais ornamentais. Surinkta keletas smulkių herbinių koklių fragmentų. Surastas vienas neglazūruotas herbinis koklis, kuriame matosi skydo fragmentas su papuošimais ir paukščio (gulbės?) galva. Panašu, kad tai gali būti herbas “Łabędź”, naudotas dalies Lietuvos bajorų giminių nuo 1413 m., kai buvo suteiktas Horodlės unijos metu. Kitas surastas herbinis koklis yra su fragmentiškai išlikusiais inicialais SM. Taip pat rastas koklio matricos kraštas. Matrica buvusi su rėmeliu, joje išlikęs spaudžiamo įrašo fragmentas „...IEM...“, datuojama XVI a. pab. – XVII a. pr. Koks galėtų būti pilnas įrašas - neaišku. Surasta matrica leidžia teigti apie tikėtina vykusią koklių gamybą Žiežmariuose nuo XVI a. pab.

Plokštinis koklis puoštas herbu Łabędź (?)
XVI a. pab. - XVII a. pr.

Plokštinio koklio matrica. XVI a. pab. - XVII a. pr.

Be buitinės keramikos ir plokštinių koklių, sluoksnyje surasta keletas metalinių dirbinių (vinių, kilpvinių ir t.t.), langų stiklų šukių, puodyninių – dubeninių koklių fragmentų, keletas odinės avalynės dalių (pado ir vidpadžio dalys apvalia, smailėjančia noselės dalimi).

Padas. XVI a. pab. - XVII a. pr.

Vidpadis. XVI a. pab. - XVII a. pr.

Žvalgomieji archeologiniai tyrimai sklype Žaslių g. 6, rekonstruojamo pastato viduje parodė, kad šioje vietoje iki 0,8 – 1,2 m gylio nuo esamo žemės paviršiaus, susidaręs XVI a. pab. – XVII a. I p.; XIX – XX a. datuojamas kultūrinis sluoksnis. XVII a. I p. sluoksnis buvo suformuotas per trumpą laiką. Jį galima sieti su XVII a. vid., vykusiais karais, kurių metu Žiežmariai stipriai nukentėjo. Tyrimų metu, XVII a. II p. - XVIII a. horizontas aptinkamas tik fragmentiškai, jis suardytas XIX a. II p. perkasimų. Panašu, kad tuo metu Žaslių g.6 ir gretimi sklypai buvo intensyviai tvarkomi, užstatomi naujais statiniais, šių darbų metu pažemintas buvęs žemės paviršius.

Plokštinis koklis puoštas augaliniu
ornamentu. XVII a. I p.

Sudegusio audinio fragmentas.
XVI a. pab. XVII a. pr.

2013 m. tyrinėjimų metu gauta informacija papildo turimus istorinius duomenis apie sklypo užstatymo raidą, gausiai aptikta Žiežmariuose iki šiol nerastų - XVI a. pab. - XVII a. I p. datuojamų radinių.

Nuotraukų autorius A. Žvirblys

Archeologiniai tyrimai žiemą

Lapkričio mėnuo yra paskutinis šiais metais kuomet gali būti vykdomi archeologiniai kasinėjimai. Išduoti tyrimams leidimai galioja nuo einamųjų metų kovo 1 dienos ir iki einamųjų metų lapkričio 30dienos. Todėl, planuojantiems vykdyti žemės kasimo darbus kultūros paveldo objektuose reikėtų atsižvelgti į šią aplinkybę, kad nebūtų nemalonių netikėtumų.

Maršalas Michel Ney mūšyje Kaune.1812 m. gruodžio viduryje
(autorius Denis-August-Marie Raffet)

Tačiau, yra tam tikrų išimčių. Leidimas gali būti pratęstas, jei yra užtikrinamos archeologiniams tyrimams atlikti būtinos sąlygos – teigiama tyrimų aplinkos temperatūra ir neįšalęs gruntas tyrimų vietoje. Atėjus žiemai, archeologiniai tyrimai dažnai vyksta patalpose – pavyzdžiui rūsiuose, kur temperatūra išlieka teigiama ir reikiamas sąlygas užtikrinti nėra sunku.

Daugiau informacijos apie tai Leidimų išdavimo tvarkos apraše:

http://www3.lrs.lt/pls/inter3/dokpaieska.showdoc_l?p_id=453453&p_query=&p_tr2=2

Vykdomi tyrimai. Vilnius, Užupio g.

Vyksta tyrimai

Šių metų spalio mėnesį vykdyti žvalgomieji archeologiniai tyrimai Užupio gatvėje, Šv. Baltramiejaus bažnyčios statinių komplekso aplinkoje.

Ištyrus vieną šurfą nustatyta, kad po XX a. kultūriniu sluoksniu, yra išlikęs dalinai apardytas XVII – XVIII a. datuojamas sluoksnis su šiam laikotarpiui būdingais pavieniais archeologiniais radiniais. Tarp rastų vertas paminėjimo vienas olandiškos kaolininės pypkės vamzdelio fragmentas dekoruotas heraldinių lelijų įspaustu rombe ornamentu, datuojamas 1630 – 1670 m. Galima pafantazuoti, kad šioje vietoje tuo metu gyvenę vienuoliai "baltieji augustinai", galbūt slapta patraukdavo dūmą po mišių.

Keletas istorinių duomenų apie tirtą vietą. Šv. Baltramiejaus bažnyčios statinių komplekso teritorija yra pietinėje Užupio gatvės pusėje. Dabartinės bažnyčios vietoje stovėjo 1644 m. statyta medinė bažnyčia, tačiau ji, karo su Maskva metais buvo sunaikinta gaisro. Jos vietoje 1778 m. (pagal architekto M. Knakfuso projektą) pastatyta klasicistinė mūrinė. Per 1794 m. sukilimą ji buvo sugriauta ir atstatyta tik 1824 m. pagal K. Podčašinskio projektą jau eklektiniu stiliumi. Jos varpinė pristatyta 1881 m. Prie šios bažnyčios 1644-1845 metais veikė Šv. Augustino reguliariųjų atgailos kanauninkų, paprastai vadinamų „baltaisiais augustinais”, vienuolynas, kurį fundavo Jokūbas Pronevičius Zalamajus.

Vykdomi tyrimai. Vilnius, Krivių g.

Šių metų rugsėjo mėnesį, buvo tęsiami archeologiniai žvalgymai Vilniuje, Krivių g. Archeologiškai vertingo kultūrinio sluoksnio neužfiksuota, rasta tik keletas, pavienių buitinės keramikos šukių datuojamų XIX a. Tačiau, galima pasidžiaugti, kad sklypo sutvarkymo darbai juda link pabaigos - išlygintas kiemo reljefas, pašalinti menkaverčiai statiniai, įrenginiai (sklysto kuros cisternos ir pan.) nedžiuginę savo išvaizda.

Tyrimų vieta yra Užupyje – sename Vilniaus priemiestyje, kuris minimas dar XV a. Užupio šiaurinėje dalyje esanti Krivių gatvė yra vienas seniausių Vilniaus priemiesčių kelių, kuris jungė miestą su Antakalniu. Ši priemiesčio dalis nuo XVI a. priklausė provoslavų Šv. Dvasios brolijai, todėl čia daugiausiai gyveno šventikai ir patarnautojai. Pagal tai vadinosi ir gatvės. Dabartinė Krivių gatvė vadinosi Šventikų.

Žvalgomieji archeologiniai tyrimai Kudirkos Naumiestyje, Tilto g. 20

1803 m. planas

Žvalgomieji archeologiniai tyrimai vyko Kudirkos Naumiesčio miestelio istorinėje dalyje (UK 17093) sklype Tilto g. 20, Šakių r. sav. Tyrimų vieta yra Kudirkos Naumiesčio centre, šiaurės vakarų Tilto gatvės pusėje. Kudirkos Naumiestis įsikūręs Šešupės ir Širvintos upių santakoje. 1561 m. šioje vietoje minimas karališkasis Duliebaičių kaimas. XVII a. minėtas kaimas peraugo į miestelį ir Vladislovo IV Vazos garbei pavadinas Vladislavovu. 1640 m. karalius Vladislovas IV Vaza patvirtino matininkų išmatuotą miestą, o jau 1643 m. kovo 26 d. karalienės Cecilijos Renatos valia Vladislavovas gavo miesto teises. Naujai įkurtas miestas turėjo stačiakampį gatvių tinklą su kvadratine aikšte centre, kurioje nuo 1640 m. leistas turgus. Žvalgomieji archeologiniai tyrimai vyko į ŠV pusę nuo šios aikštės.

2011 m. Kudirkos Naumiesčio miestelio istorinėje dalyje (17093) vykdė archeologė Birutė Lisauskaitė. Žvalgomųjų archeologinių tyrimų ir archeologinių žvalgymų metu buvo ištirti 44 žvalgomieji šurfai. Tyrimų metu nustatyta, kad seniausia ir intensyviausiai gyventa teritorija yra miesto aikštė, V. Kudirkos, S. Dariaus ir S Girėno gatvių aplinkoje. Šioje vietoje rasta daugiausiai XVII – XIX a. datuojamų radinių.

2013 m. vykusių tyrimų metu ištirti trys šurfai. Šurfas nr.1 (2x1 m dydžio), šurfas nr.2 (2x1 m dydžio), šurfas nr.3 (2,5x1,1 m dydžio). Bendras ištirtas plotas: 6,75 m².

Šurfas nr.1. Fiksuotas 1,70 – 1,85 m storio kultūrinis sluoksnis, kuris formavosi XVII a. II p. - XXI a. pr. Paviršiuje tirtas nevertingas, XX a. susiformavęs kultūrinis sluoksnis. Tęsiant tyrimus 1,35 – 1,80 m gylyje nuo esamo žemės paviršiaus fiksuotas 0,26 – 0,42 m storio nesuardytas kultūrinis sluoksnis datuojamas XVII a. II p. – XIX a. I p. Surinkta daug smulkių, daugiausia neglazūruotos buitinės keramikos fragmentų, vienas XVIII a. datuojamas plokštinio koklio fragmentas, puodyninio-dubeninio koklio pakraštėlis, kurio angokraštis puoštas reljefinėmis bangelėmis, kitų smulkių pavienių radinių.

Tyrimų metu, 1,15 m gylyje aptiktas apardytas XIX a. I p. statyto pastato pamatas. Sugretinus tyrimų vietą su XIX a. - XX a. I p. miesto planais, galima daryti prielaidą, kad surastas pamatas galėjo priklausyti kieme stovėjusiam ūkinės paskirties statiniui.

Vaistų butelis.
XIX a. II - III ketv.

Vaistų butelis.
XIX a. II - III ketv.

Virš surasto pamato fiksuoti jo griovimo metu XIX a. II – III ketv. suformuoti sluoksniai. Juos tiriant surinkta nemažai stiklinių butelių duženų. Pora iš jų pavyko suklijuoti į apysveikius butelius. Tai, 185 mm aukščio vaistiniai buteliukai su išlikusiais gamintojų įrašais: „KÖNIGSBERG“, po juo „I PR“, kitoje pusėje užrašas „DORN“, po juo „&“, žemiau „LOTTERMOSER“. Jų gamintojai, Karaliaučiuję gyvenę ir dirbę vaistininkai Adolf Hermann Dorn ir jo žmona Johanna Wilhelmine Lottermoser. Tokie buteliai gali būti datuojami XIX a. II – III ketv. Šių vaistininkų sūnus Friedrich Ernst Dorn, gimęs 1848 m., yra cheminio periodinės elementų lentelės elemento Rn – Radono atradėjas.

1828 m. planas

Šurfas nr. 2. Tyrinėtas 1,45 – 1,58 m storio kultūrinis sluoksnis, kuris formavosi XVII a. II p. - XX a. II p. 1 – 1,37 m gylyje nuo esamo žemės paviršiaus fiksuotas 0,32 – 0,35 m storio XVII a. II p. – XIX a. I p. kultūrinis sluoksnis, kuriame rasta keletas smulkių buitinės keramikos šukių, jos datuojamos XVII – XIX a. Taip pat surasta viena puodyninio – dubeninio koklio šukė.

Tyrimų metu, 0,6 – 0,7 m gylyje nuo esamo žemės paviršiaus aptiktas XIX a. – XX a. pr. statyto pastato pamatas. Panašu, kad jis galėjo priklausyti čia stovėjusiems pastatams, kurie buvo sugriauti II pasaulinio karo metu. Šioje aikštės pusėje esantys statiniai matomi dar XX a. I p. darytuose atvirukuose.

1898 m planas.

Šurfas nr.3. Fiksuotas 1,1 – 1,5 m storio kultūrinis sluoksnis, kuris formavosi XVII a. II p. - XX a. II p. 0,95 – 1,50 m gylyje nuo esamo žemės paviršiaus fiksuotas 0,28 – 0,49 m storio kultūrinis sluoksnis datuojamas XVII a. II p. – XIX a. I p. Jį tiriant rasta pavienių smulkių XVII – XIX a. datuojamų archeologinių radinių.

XVIII – XIX a. olandiškos čerpės Žiežmariuose

Vykdant archeologinius tyrimus Žiežmariuose (2013 m.), XIX a. sluoksniuose gausiai pririnkta stambių čerpių nuolaužų. Beveik visos čerpės olandiško tipo, datuojamos XVIII – XIX a. Radiniai vėlyvi, todėl savaime suprantama nelabai vertingi. Vis dėl to, surinktų fragmentų gausa ir jų stambumas suteikė galimybę pabandyti suklijuoti iš jų vieną kitą sveikesnį vienetą. Tai atrodė aktualu, nes bent apysveikių XVII – XIX a. I p. olandiškų čerpių aptinkama labai retai. Taip yra dėl jų specifinės fomos, kuri primena bangą, taip pat ir dėl nedidelio čerpės storio – visa tai matyt padėdavo joms sudužti į kuo smulkesnius fragmentus.

Taigi, kelias nuolaužas pavyko suklijuoti į apysveikius vienetus, kurie puikiai iliustruoja, kaip galėjo atrodyti XIX a. I pusėje, Žiežmariuose stovėjusių statinių čerpiniai stogai. Galbūt ateityje, kur nors Žiežmariuose, projektuojant kokio rekonstruojamo seno pastato stogą, kas nors užsinorės jį uždengti būtent tokių, mažiausiai dviejų šimtų metų senumo čerpių kopijomis.

Olandiškos arba dar vadinamos banguotosios čerpės, kilusios iš Olandijos. Pradėtos ten gaminti XVI a., nuo XVII a. pradėjo plisti ir mūsų kraštuose. XVII – XIX a. I p. tokių čerpių gamyba klestėjo Olandijoje, Vokietijoje. Iš ten čerpės laivais kaip balastas pasiekdavo mūsų kraštus. Olandiškų čerpių populiarumą lėmė tai, kad dėl savo formos, jos galėjo būti klojamos sandariau nei kitų tipų čerpės (vienuoliškos ar plokščios), be to buvo lengvesnės ir mažiau persidengdavo, todėl ne taip apkraudavo stogo konstrukciją. 

Žirklės žvakių dagtims kirpti

2013 m. vykdant žvalgomuosius archeologinius tyrimus Buivydiškių buvusioje dvaro sodyboje rastos žirklės, datuojamos XIX a. Įdomios ne pačios žirklės, o jų forma. Platėjanti ir statmenai užlenkta ašmenų dalis rodė, kad jų paskirtis yra specifinė. Pavyko surasti analogų, pasirodo tokios žirklės buvo skirtos žvakių dagtims nukirpti.

Tais laikais, kai žvakės būdavo naudojamos ne tik romantiškai vakarienei, bet ir realiam patalpų apšvietimui, degantys dagtys tapdavo per ilgi, pradėdavo rūkti, o liepsna tapdavo ne tokia ryški. Šiai problemai spręsti žmonės naudojo specialias žirkles, tokias kokios buvo rastos Buivydiškių buvusioje dvaro sodyboje archeologinių tyrimų metu.

XIX a. žirklės iš Market Lavington Museum

Buivydiškių dvaro sodyboje rastos žirklės

Detalieji archeologiniai tyrimai ir archeologiniai žvalgymai Prienų Kristaus Apsireiškimo bažnyčios teritorijoje

Prienų Kristaus Apsireiškimo bažnyčia.

2013 metų rugsėjo - spalio mėnesiais Prienų Kristaus Apsireiškimo bažnyčios teritorijoje, Prienuose, Kęstučio g. 9, Prienų r. sav., vyko detalieji archeologiniai tyrimai ir archeologiniai žvalgymai. Tyrimai vykdyti aplink bažnyčią įrengiamos atgrindos vietoje. Jų metu ištirta 114,90 m ilgio, 1 m pločio tranšėja. Pirmiausia, iki projekte numatyto 0,4 m gylio vyko archeologiniai žvalgymai, juos pabaigus toje pačioje tranšėjoje buvo vykdomi detalieji archeologiniai tyrimai iki projektinio 0,6 m gylio. Bendras ištirtas plotas: 116,89 m².

Tyrimų metu rastos
 karstų vinys

Rašytiniuose šaltiniuose Prienai pirmą kartą paminėti 1502 m. Miestelis pradėjo augti nuo XVI a. vidurio, manoma, kad tuo metu buvo pastatyta ir bažnyčia. 1674 m. pastatyta nauja medinė bažnyčia. Ši galėjusi stovėti dabartinės bažnyčios vietoje. Sudeginta XVIII a. pradžioje, karo metu. Dabartinė bažnyčia šioje vietoje pastatyta jau tik 1750 m. Tai buvo baroko architektūros dvibokštis 3 navų pastatas iš pušies rastų. 1874 – 1875 m. bažnyčia padidinta, šonuose simetriškai pristačius koplyčias, suremontuota kapinių tvora.

2011 m. žvalgomuosius archeologinius tyrimus atliko archeologė Simona Širvydaitė. Ištirti 4 šurfai, bendras 5 m² plotas. Šurfuose nr.1, 3 ir 4, permaišytose žemėse rasta pavienių žmonių kaulų. Šurfe nr.2, 0,75 - 1,05 m gylyje rasti dviejų žmonių palaidojimai. Kadangi bažnyčia buvo pastatyta 1750 m., o koplyčia po kurios pamatais buvo palaidojimai – 1875 m., palaidojimus tyrimų autorė datavo XVIII a. pab. – XIX a. pr.

Archeologinių žvalgymų metu tyrimai tranšėjoje vykdyti iki 0,4 m gylio. Archeologiškai vertingo kultūrinio sluoksnio ir palaidojimų neužfiksuota. Rasta pavienių archeologinių radinių: keletas buitinės keramikos fragmentų, karstų vinių, viena plokštinė čerpė. Taip pat rasta pavienių žmonių kaulų fragmentų.

Detaliųjų archeologinių tyrimų metu tranšėja tirta 0,4 – 0,6 m gylyje. Fiksuoti XIX a. pab. – XX a. perkasimų dalinai apardyti XVIII – XIX a. datuojami sluoksniai. Daug kur suardymai siekė projektinį 0,6 m gylį. Įžemis nepasiektas. Taip pat tyrimų metu nustatyta, kad teritorijos reljefas bažnyčios pietinėje pusėje yra pakitęs. Čia jis pažemintas, o vėliau pakeltas 0,3 – 0,4 m užpiltant atvežtiniu gruntu – žvyru ir smėliu. Tai galima sieti su 1874 – 1875 m. bažnyčios teritorijoje vykusiais darbais, kurių metu bažnyčios pietinėje ir šiaurinėje pusėje prie bažnyčios buvo pristatytos koplyčios, suremontuota tvora.

Vykdant tyrimus bažnyčios R dalyje ties apside ir P dalyje ties 1874 – 1875 m. statyta koplyčia aptikti 3 palaidojimai, išryškėjo 18 kapų duobių, surinkta pavienių žmonių kaulų.

Brūkšniuotos keramikos puodo pakraštėlis. I-V a.

Kapas 1. 12 metų vaiko griaučiai.

Kape nr.1 0,6 m gylyje atidengti 12 m vaiko griaučiai, kape nr.2 0,8 m gylyje atidengti 6 m vaiko griaučiai, o kape nr.3 0,5 m gylyje išsiskyrė karsto kontūrai, aptikta viena karsto vinis, po to 0,6 m gylyje atidengti 4 m vaiko griaučiai fragmentiškai išlikusiame lentiniame karste. Visi mirusieji buvo paguldyti ant nugaros, ištiestomis rankomis ir kojomis, įkapių nerasta. Kapo duobių kontūrų neužfiksuota, o tai rodo, jog žemės paviršius palaidojimų vietoje bent iki 0,5 m gylio buvo apardytas. Visų palaidojimų orientacija V kryptimi (250°) statmenai į dabartinę bažnyčią. Kapai datuojami XVIII a. II p. – XIX a. I p.

Kapų duobių kontūrai.

Tyrimų metu užfiksuota 18 kapų duobių kontūrų. Dalis jų apardyti, kiti į tiriamą tranšėją pateko tik fragmentiškai, todėl neatmetama galimybė, kad kai kurie iš jų gali būti kitos paskirties perkasimų rezultatas. Kontūrai po judintu arba supiltiniu gruntu išryškėjo 0,25 – 0,6 m gylyje, orientuoti V-PV kryptimi, statmenai į 1750 m. statytą bažnyčią. Dalis jų tęsiasi po 1875 m. statyta koplyčia. Apibendrinant surinktus duomenis galima teigti, kad dauguma giliau esančių palaidojimų galėtų būti datuojami XVIII a. II p. – XIX a. I p.

Archeologinių tyrimų metu surasta pavienių archeologinių radinių, viso 37 vienetai. Keletas smulkių žiestos ir lipdytos keramikos fragmentų, vienas plokštinės čerpės kraštas, keletas karstų vinių, titnago nuoskala. Atskirai paminėti verta surastą brūkšniuotos keramikos pakraštėlį, kuris į tiriamą sluoksnį tikriausiai pateko atsitiktinai, datuojamas I – V a. Tokia radinių įvairovė rodo, kad XVII – XVIII a. statant bažnyčią tikėtina buvo suardytas ankstyvesnis kultūrinis sluoksnis.

Herbinio koklio mįslė

herbas “Łabędź”

2013 m., vykdant archeologinius tyrimus Žiežmariuose, Žaslių gatvėje surinkta nemažai XVI a. pab. - XVIIa. pr. datuojamų karnizinių, plokštinių koklių. Daugelis jų puošti geometriniais arba augaliniais ornamentais, kurie būdingi minėtam laikotarpiui. 

Dėmesį patraukė vienas neglazūruotas herbinis koklis, kuriame matosi skydo fragmentas su papuošimais ir paukščio (gulbės?) galva. Panašu, kad tai gali būti herbas “Łabędź”, naudotas didelės dalies Lietuvos bajorų giminių nuo 1413 m., kai buvo suteiktas Horodlės unijos metu. Deja, nepavyko rasti giminių, kurios naudojo šį herbą nuo XVI a. pab. ir panašiu metu galėjo būti Žiežmarių vietininkais ar užimti kitas svarbias pareigybes šiame krašte. Teoriškai tokį herbą galėjo turėti 1550 – 1553 metais Žiežmarių seniūnu buvęs Stanislovas Komarovskis, nes Lenkijoje tokią pavardę turinti giminė naudojo šį herbą. Tačiau, tai tik spėjimas. Reikia tikėtis, kad ateityje vykdant archeologinius tyrimus Žiežmariuose bus surasta daugiau ir geriau išlikusių koklių fragmentų, kurie padės atsakyti į iškilusius klausimus, patvirtins arba paneigs esamus spėjimus.

Žiežmariuose, Žaslių g.
rastas XVI a. pab. - XVII a. pr.
herbinis koklis.

Kaip fizikas Friedrich'as Dorn'as pardavinėjo mineralinį vandenį Kudirkos Naumiestyje.

Friedrich Ernst Dorn, gimęs 1848 m., yra cheminio periodinės elementų lentelės elemento Rn – Radono atradėjas.

Iš tiesų, tai gal ir neprekiavo žymusis fizikas Kudirkos Naumiestyje, gal ir iš viso ten nesilankė ir nebuvo nieko girdėjęs apie tokį miestelį. Nors...

2013 m. vykdant archeologinius tyrimus Kudirkos Naumiestyje, Tilto gatvėje prie miestelio centrinės aikštės, iš skiedinio ir griuvenų virš ardyto XIX a. I p. datuoto pamato surinkta nemažai stiklinių butelių duženų. Pora iš jų pavyko suklijuoti į apysveikius butelius. Tai, 185 mm aukščio vaistiniai buteliukai su išlikusiais gamintojų įrašais: „KÖNIGSBERG“, po juo „I PR“, kitoje pusėje užrašas „DORN“, po juo „&“, žemiau LOTTERMOSER“. Paieškojus informacijos interneto vandenyne, pavyko sužinoti, kad jų gamintojai, Karaliaučiuję gyvenę ir dirbę vaistininkai Adolf Hermann Dorn ir jo žmona Johanna Wilhelmine Lottermoser (mergautinė pavardė). Rastieji buteliai pagal visus požymius gali būti datuojami XIX a. II – III ketv. O šių vaistininkų sūnus Friedrich Ernst Dorn, gimęs 1848 m., yra cheminio periodinės elementų lentelės elemento Rn – Radono atradėjas. Ką veikė žymusis fizikas jaunystėje iki atrandant tą Rn - Radoną, surasti informacijos nepavyko. Bet, kas ten žino, galbūt uždarbiavo pas tėvą vežiodamas į Kudirkos Naumiestį išpilstytus mineralinio vandens butelius.

Vaistų butelis.
XIX a. II - III ketv.

Vaistų butelis.
XIX a. II - III ketv.

Kieno inicialai? ...IEM...

Praėjusiais 2013 m., vykdant žvalgomuosius archeologinius tyrimus Žiežmariuose, Žaslių g., gausiai aptikta XVI a. pab. – XVII a. I p. datuojamų radinių.

Plokštinio koklio matrica,
XVI a. pab.

Tarp jų buvo vienas smulkus, neišsiskiriantis molinio dirbinio fragmentas, vienas iš daugelio surastų tyrimų metu, o jų surinkta apie du tūkstančius. Archeologai panašius smulkius buitinės ir statybinės keramikos fragmentus traktuoja kaip masinę medžiagą, kuri neteikia svarbios mokslinės informacijos. 

Tik vėliau, nuplovus minėtą dirbinį pasimatė įspaustos raidės. Paaiškėjo, kad tai - koklio matricos kraštas. Matrica buvusi su rėmeliu, joje išlikęs spaudžiamo įrašo fragmentas „...IEM...“, datuojama XVI a. pab. – XVII a. pr. Koks galėtų būti pilnas įrašas – neaišku, galima tik spėlioti. Galbūt tai Žiežmariuose gyvenusio didiko inicialai, arba pareigybės pavadinimas. Spėlionėms erdvės pakanka, tačiau viena tikrai aišku: Surasta matrica leidžia teigti apie tikėtina vykusią koklių gamybą Žiežmariuose nuo XVI a. pab.  O tai reiškia, kad miestelyje XVI a. buvo technologiškai ir kultūriškai išprususių profesionalių amatininkų, nes ne kiekvienas miesto puodžius galėdavo užsiimti koklių gamyba.

Teichfeld & Asterblum fajansinės lėkštės

Žvalgymų akimirka

2013 m. buvo vykdomi archeologiniai žvalgymai Alytaus senojo miesto vietoje, Juozapavičiaus gatvėje. Nors archeologiškai vertingo kultūrinio sluoksnio neaptikta, tačiau surinkta keletas archeologinių radinių. Tarp jų pasitaikė XIX a. pab. – XX a. I pusės „Teichfeld & Asterblum Wloclawek Factory” fajansinių lėkščių duženų su dugnelyje išlikusiais fabriko herbo ir pavadinimo fragmentais. Radiniai gal ir nėra archeologiškai vertingi, tačiau suteikia papildomos iliustratyvios informacijos apie Alytaus miestiečių kasdienį gyvenimą XIX a. pab.

Teichfeld & Asterblum fajansinės lėkštės
 dugnelis su išlikusiu herbo fragmentu

Fajanso ir proceliano fabrikas Włoclawek'e buvo įkurtas 1873 m. Jo įkūrėjai ir savininkai buvo Zygmunt Kuhfelde David Czamański, Izydor Szrejer ir Bernard Boas. Pirmieji fabriko gaminiai buvo lėkštės, dubenys, virtuvinių indų rinkiniai. Daugelį indų, pagal to laikmečio madą, dekoruodavo gėlių, siužetiniais motyvais.

1880 ar 1881 m., kilus gaisrui, gamykla buvo sunaikinta, o vėliau parduota. Naujais savininkais tapo Józef Teichfeld ir Ludwik Asterblum Tuo pačiu metu įmonė buvo pervadinta Włocławskie Fajanso fabrikas Teichfeld ir Asterblum. Gamykla išplėsta - įrengtos naujos patalpos, įkurta parduotuvė.

1918 m. gamykla dar kartą parduota keliems skirtingiems verslininkams. Nors naujieji savininkai dėl sumažėjusių prekybos apimčių buvo priversti susidurti su įvairiais sunkumais, tačiau yra žinoma, kad gamykla sėkmingai išsilaikė, pradėjo eksportuoti prekes į Afriką, Pietų Ameriką ir kitus žemynus. Gamyklos darbas nenutrūko ir po II pasaulinio karo, tačiau, kaip ir kitos Lenkijoje veikusios gamyklos, ji perėjo valstybės nuosavybėn.

Teichfeld & Asterblum fajansinės lėkštės
 dugnelis, matosi data 18?8

Žvalgomieji archeologiniai tyrimai Vilniuje, Krivių g. 24

Žvalgomieji archeologiniai tyrimai vyko Vilniaus senojo miesto vietos su priemiesčiais (25504), sklype Krivių g. 24, Vilniaus mieste. Sklypas randasi Užupyje, viename seniausių Vilniaus priemiesčių, „Gedimino kapo“ kalno papėdėje.

Krivių g. 24 esantis sklypas susiformavo XIX a. I p. Pirmi pastatai pastatyti XIX a. viduryje. Šiuo metu sklype esantis namas pastatytas XIX a. pab. Jis buvo medinis, turėjo mūrinę sieną, kuri yra išlikusi iki šiol. XX a. pr. namas perstatytas, prailgintas. II pasaulinio karo metu pastatas nukentėjo: buvo subombarduotas.

Į vakarus nuo vykusių tyrimų „Gedimino kapo“ kalno aikštelės pietinėje dalyje, tyrimai buvo vykdyti 1989 m. Tuomet, 2 m. gylyje aptikti 4 vyrų kapai. Įkapių nerasta. 2006 m., “Gedimino kapo” kalne archeologinius tyrimus vykdė Elena Pranckėnaitė. Žvalgytas 70 m². dydžio plotas. Žvalgymų vietoje vyko nedideli šlaito tvirtinimo darbai, nuimta velėna ir povelėninis sluoksnis. Kultūrinio sluoksnio ir radinių neaptikta. Į pietus nuo vykusių tyrimų, Krivių g. 19A ir į rytus, daugiabučių kvartale Filaretų-Krivių-Varpų gatvėse 2008 m., archeologinius žvalgomuosius tyrimus vykdė Andra Simniškytė-Strimaitienė. Krivių g. 19A žvalgyta 86 m. ilgio tranšėja. Tyrimų metu fiksuoti statybiniai, archeologiškai nevertingi sluoksniai. Aptikta keletas XVII – XVIII a. radinių.

2012 m. vykusių tyrimų metu ištirti penki šurfai: Šurfas nr. 1 (2x1 m dydžio), šurfas nr. 2 (2x1 m dydžio), šurfas nr. 3 (2x1 m dydžio), šurfas nr. 4 (1,5x1,5 m dydžio), šurfas nr. 5 (2x1 m dydžio). Bendras ištirtas plotas: 10,50 m²

Šurfas nr.1. Tirtas sklypo P dalyje. Fiksuotas 0,30 – 0,95 m. storio kultūrinis sluoksnis, kuris formavosi XX a. Po juo fiksuotas 0,10 – 0,60 m. storio gelsvo smėlio sluoksnis, kuris formavosi iki XIX a. pab., natūraliai slenkant „Gedimino kapo“ kalno šlaitui. 0,9 – 1,2 m. gylyje nuo esamo žemės paviršiaus pasiektas įžemis – baltas smėlis.

Šurfas nr.2. Tirtas arčiausiai Krivių g., sklypo R pusėje. Fiksuotas 1,90 – 2,50 m. storio kultūrinis sluoksnis, kuris formavosi XIX – XX a. 1,50 – 1,60 m. gylyje nuo esamo žemės paviršiaus fiksuotas 0,02 – 0,03 m. storio nesuardytas degėsių tarpsluoksnis. Šiame tarpsluoksnyje gausiai aptikta XVIII a. II p. – XIX a. I puse datuojamų radinių. Pagal turimus duomenis, šį degėsių tarpsluoksnį galima datuoti XIX a. I puse. Įžemis pasiektas 1,9 – 2,1 m. gylyje nuo esamo žemės paviršiaus.

Šurfas nr.3

Šurfas nr.3. Tirtas sklypo Š dalyje. Fiksuoti supiltiniai 0,60 – 0,90 m storio, XX a. IV ketvirčiu datuojami sluoksniai. Giliau, 0,65 m gylyje nuo esamo žemės paviršiaus aptiktas XX a. pr. statyto pastato pamatas. Kaip minėta, pastatas sugriautas II pas. karo metu

Šurfas nr.4. Tirtas sklypo centre. Fiksuoti supiltiniai 0,65 – 0,75 m storio, XX a. II puse datuojami sluoksniai.

Šurfas nr.5. Tirtas sklypo V dalyje, „Gedimino kapo“ kalno nedidelėje terasoje. Fiksuotas 0,25 – 0,75 m storio, XX a. datuojamas kultūrinis sluoksnis.

Publikuota:
Atas Žvirblys. Krivių gatvė 24. Archeologiniai tyrinėjimai Lietuvoje 2012 m. Vilnius, 2013.
http://www.archeologijosdraugija.lt/atl/2012/550-551.pdf

Paveldo tvarkybos reglamentas

Šiandien šiek tiek naudingos informacijos susijusios su Lietuvoje vykdomais archeologiniais tyrimais. Archeologai be abejonės žino, kad ši veikla yra gana griežtai reglamentuota, tyrimus vykdyti gali tik Kultūros paveldo departamente atestuoti specialistai, atsiskaitymas už vykdytus tyrimus irgi nėra pats paprasčiausias procesas. Tačiau, įmonei arba privačiam asmeniui užsakančiam archeologinius tyrimus visi šie niuansai dažnai yra nežinomai. Kai kuriems asmenims dažnai atrodo, kad archeologiniai tyrimai baigiasi su lig kasinėjimų pabaiga, o po to archeologai matyt parašo kokį raštelį, kad darbai baigti, parduoda (?) radinius ir... viso gero.

Tačiau, kaip gi yra iš tikrųjų? Nuo ko priklauso archeologinių tyrimų kaina, apimtys ir kas tie detalieji ar žvalgomieji tyrimai? Visiems, kuriems šie klausimai yra aktualūs būtų labai naudinga susipažinti su archeologinio paveldo tvarkybos reglamentu, dažnai archeologų vadinamu tiesiog PTR'u.

Tai - pagrindinis dokumentas apibrėžiantis archeologinių tyrimų tvarką. Jis reglamentuoja archeologinių tyrimų privalomumo atvejus, archeologinių tyrimų projektų, ataskaitų, pažymų rengimo tvarką, tyrimų metodiką ir t.t. Paprasčiau kalbant, tai yra pagrindinis dokumentas, kuriuo vadovaujasi archeologas planuodamas, vykdydamas tyrimus. 

Dokumento šaltinis:

http://www3.lrs.lt/pls/inter3/dokpaieska.showdoc_l?p_id=405666&p_query=&p_tr2=2

LIETUVOS RESPUBLIKOS KULTŪROS MINISTRO

Į S A K Y M A S

DĖL PAVELDO TVARKYBOS REGLAMENTO PTR 2.13.01:2011 „ARCHEOLOGINIO PAVELDO TVARKYBA“ PATVIRTINIMO

2011 m. rugpjūčio 16 d. Nr. ĮV-538

Vilnius

Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos nekilnojamojo kultūros paveldo apsaugos įstatymo (Žin., 1995, Nr. 3-37; 2004, Nr. 153- 5571) 18 straipsnio 6 dalimi ir 23 straipsnio 1 dalies 3 punktu:

1. T v i r t i n u Paveldo tvarkybos reglamentą PTR 2.13.01:2011 „Archeologinio paveldo tvarkyba“ (pridedama).

2. P r i p a ž į s t u netekusiu galios Lietuvos Respublikos kultūros ministro 2006 m. gegužės 4 d. įsakymo Nr. ĮV-183 „Dėl Paveldo tvarkybos reglamentų patvirtinimo“ (Žin., 2006, Nr. 53-1951) 19 punktą.

Kultūros ministras Arūnas Gelūnas

__________________

PATVIRTINTA

Lietuvos Respublikos kultūros ministro

2011 m. rugpjūčio 16 d. įsakymu Nr. ĮV-538

PAVELDO TVARKYBOS reglamentas

PTR 2.13.01:2011 „ARCHEOLOGINIo PAVELDo tvarkyba“

I. BENDROSIOS NUOSTATOS

1. Paveldo tvarkybos reglamentas PTR 2.13.01:2011 „Archeologinio paveldo tvarkyba“ (toliau – Reglamentas) reglamentuoja archeologinių tyrimų privalomumo atvejus, archeologinių tyrimų projekto sudėtį, archeologinių tyrimų metodiką, archeologinių tyrimų ataskaitų ir pažymų rengimo tvarką, archeologinio paveldo avarijos grėsmės pašalinimą, remontą, konservavimą, restauravimą, pritaikymą.

2. Reglamentas nereglamentuoja archeologinių radinių, perduotų į muziejus, vadovaujantis Nekilnojamojo kultūros paveldo tyrimų metu rastų archeologinių radinių perdavimo muziejams taisyklėmis, patvirtintomis Lietuvos Respublikos kultūros ministro 2005 m. vasario 25 d. įsakymu Nr. ĮV-66 (Žin., 2005, Nr. 30-960), konservavimo ir restauravimo bei archeologinių radinių lauko konservavimo jų radimo vietoje (in situ).

3. Parengti archeologinio paveldo objektų tvarkomųjų paveldosaugos darbų projektus, atlikti archeologinio paveldo objektų tvarkomuosius paveldosaugos darbus, paveldosaugos (specialiąją) ekspertizę, vadovauti tokiems darbams turi teisę Specialistų, vykdančių nekilnojamojo kultūros paveldo taikomuosius mokslinius ardomuosius tyrimus, rengiančių tvarkomųjų paveldosaugos darbų projektus, atliekančių tvarkomuosius paveldosaugos darbus bei vadovaujančių tokiems darbams, atliekančių paveldosaugos (specialiąją) ekspertizę, atestavimo taisyklių, patvirtintų Lietuvos Respublikos kultūros ministro 2005 m. balandžio 14 d. įsakymu Nr. ĮV-146 (Žin., 2005, Nr. 60-2157), nustatyta tvarka atestuotas specialistas. Kai kuriuos darbus gali atlikti neatestuoti pagalbininkai, prižiūrimi atestuoto specialisto, atsakančio už tokius darbus.

4. Archeologinio paveldo objektų avarijos grėsmės pašalinimo, remonto, konservavimo, restauravimo, pritaikymo darbų projektai rengiami vadovaujantis paveldo tvarkybos reglamentu PTR 3.06.01: 2007 „Kultūros paveldo tvarkybos darbų projektų rengimo taisyklės“, patvirtintu Lietuvos Respublikos kultūros ministro 2007 m. birželio 4 d. įsakymu ĮV-329 (Žin., 2007, Nr. 70-2782) ir/ar statybos techniniu reglamentu STR 1.05.06:2010 „Statinio projektavimas“, patvirtintu Lietuvos Respublikos aplinkos ministro 2004 m. gruodžio 30 d. įsakymu Nr. D1-708 (Žin., 2005, Nr.4-80; 2010, Nr. 115-5902 ).

5. Archeologinio paveldo objektų avarijos grėsmės pašalinimo, remonto, konservavimo, restauravimo, pritaikymo darbų projektų paveldosaugos (specialioji) ekspertizė atliekama vadovaujantis Kultūros paveldo statinio projekto ekspertizės atlikimo taisyklėmis, patvirtintomis Lietuvos Respublikos aplinkos ministro ir Lietuvos Respublikos kultūros ministro 2005 m. birželio 1 d. įsakymu Nr. D1-279/ĮV-233 (Žin., 2005, Nr. 72-2618), ir/ar paveldo tvarkybos reglamentu PTR 3.03.01: 2005 „Nekilnojamojo kultūros paveldo statinio tvarkomųjų statybos darbų projekto ar tvarkomųjų paveldosaugos darbų projekto paveldosaugos (specialiosios) ekspertizės atlikimo taisyklės“, patvirtintu Lietuvos Respublikos kultūros ministro 2005 m. balandžio 20 d. įsakymu Nr. ĮV-158 (Žin., 2005, Nr. 57-1967).

6. Leidimai atlikti archeologinio paveldo objektų avarijos grėsmės pašalinimo, remonto, konservavimo, restauravimo, pritaikymo darbus išduodami vadovaujantis paveldo tvarkybos reglamentu PTR 3.04.01:2005 „Leidimų atlikti tvarkomuosius paveldosaugos darbus išdavimo taisyklės“, patvirtintu Lietuvos Respublikos kultūros ministro 2005 m. balandžio 19 d. įsakymu Nr. ĮV-155 (Žin., 2005, Nr. 57-1966), ir/ar statybos techniniu reglamentu STR 1.07.01:2010 „Statybą leidžiantys dokumentai“, patvirtintu Lietuvos Respublikos aplinkos ministro 2010 m. rugsėjo 27 d. įsakymu Nr. D1-826 (Žin., 2010, Nr. 116-5944 )

7. Leidimai atlikti archeologinius tyrimus išduodami Kultūros paveldo departamento prie Kultūros ministerijos (toliau – Departamentas) direktoriaus tvirtinamo Leidimų atlikti archeologinius tyrimus išdavimo tvarkos aprašo nustatyta tvarka.

8. Archeologinio paveldo avarijos grėsmės pašalinimo, remonto, konservavimo, restauravimo, pritaikymo darbai atliekami vadovaujantis šiuo Reglamentu bei kitais paveldo tvarkybos reglamentais, nurodytais Paveldo tvarkybos reglamentų sąraše, patvirtintame Lietuvos Respublikos kultūros ministro 2005 m. balandžio 18 d. įsakymu Nr. ĮV-151 (Žin., 2005, Nr. 52-1757; 2010, Nr.32-1505), o kai archeologinio paveldo objektuose atliekami ir tvarkomieji statybos darbai, vadovaujamasi šiuo Reglamentu, Statybos įstatymu (Žin., 1996, Nr. 32-788; 2001, Nr. 101-3597), statybos techniniu reglamentu STR 1.01.01:2005 „Kultūros paveldo statinio tvarkomųjų statybos darbų reglamentai“ (Žin., 2005, Nr. 60-2140) bei kitų normatyvinių dokumentų nustatytais reikalavimais.

9. Baigti avarijos grėsmės pašalinimo, remonto, konservavimo, restauravimo, pritaikymo darbai priimami vadovaujantis paveldo tvarkybos reglamentu PTR 3.05.01:2005 „Nekilnojamojo kultūros paveldo objektų tvarkybos darbų priėmimo taisyklės“, patvirtintu Lietuvos Respublikos kultūros ministro 2005 m. balandžio 19 d. įsakymu Nr. ĮV-153 (Žin., 2005, Nr. 53-1814), ir statybos techniniu reglamentu STR 1.11.01:2010 „Statybos užbaigimas“, patvirtintu Lietuvos Respublikos aplinkos ministro 2010 m. rugsėjo 28 d. įsakymu Nr. D1-828 (Žin., 2010, Nr. 116-5947).

II. SĄVOKOS

10. Šiame Reglamente vartojamos sąvokos:

archeologinio paveldo objektas – praeities ūkinės ar gynybinės veiklos, gyvenamoji, laidojimo ar kulto vieta, po vandeniu ar iš dalies po vandeniu esantis objektas, kurių vienintelis arba vienas iš pagrindinių mokslinių duomenų šaltinių yra archeologiniai tyrimai ir radiniai, taip pat Kultūros vertybių registre įregistruotas nekilnojamojo kultūros paveldo objektas ar vietovė, turintys archeologinio pobūdžio vertingųjų savybių;

archeologiniai tyrimai – taikomieji moksliniai tyrimai, kuriais siekiama ištirti virš žemės, žemėje, po vandeniu ar iš dalies po vandeniu esančius objektus ir surinkti informaciją apie išlikusias, pakitusias ar prarastas archeologinio pobūdžio vertingąsias savybes, nustatyti tiriamo objekto istorinę raidą patvirtinančius faktus, juos apibendrinti ir dokumentuoti. Archeologiniai tyrimai skirstomi į detaliuosius archeologinius tyrimus, žvalgomuosius archeologinius tyrimus ir archeologinius žvalgymus;

archeologinių tyrimų ataskaita – dokumentas, kuriame pagal šio Reglamento reikalavimus pateikiamas archeologinių tyrimų duomenų rinkinys, rezultatai ir mokslinės išvados;

archeologinių tyrimų pažyma – tyrėjo parengtas dokumentas, kuriame glaustai pateikiami atliktų archeologinių tyrimų rezultatai, išvados ir pasiūlymai dėl tirtam objektui taikytinų kultūros paveldo apsaugos reikalavimų;

archeologiniai žvalgymai – nedidelės apimties archeologiniai tyrimai, atliekami aiškiai nustatytame žemės paviršiaus plote ar po vandeniu, judintame grunte arba aiškiai nustatytame grunto gylyje, siekiant surinkti duomenis apie archeologinio paveldo objektus, jų plačiau netiriant, taip pat Lietuvos Respublikos kilnojamųjų kultūros vertybių apsaugos įstatymo (Žin., 1996, Nr. 14-352; 2008, Nr. 81-3183) 3 straipsnyje nurodytų kultūros objektų ieškojimas archeologinio paveldo objektuose, jų teritorijose ir apsaugos zonose, naudojantis metalo ieškikliais arba bet kokia kita paieškos įranga;

archeologinis sluoksnis – iki 1800 m. susidaręs kultūrinis sluoksnis, kurio struktarcheologiniai tyrimai arba jame esantys archeologiniai radiniai yra vienintelis arba vienas iš pagrindinių mokslinių duomenų šaltinių;

archeologinė struktūra – archeologinių tyrimų metu aptinkamas uždaras archeologinis kompleksas arba neišimamas objektas;

detalieji archeologiniai tyrimai – plačios apimties archeologiniai tyrimai, kuriais siekiama surinkti išsamius duomenis apie tiriamus objektus;

grafinė medžiaga – brėžiniai (planai, pjūviai, schemos) ir piešiniai;

įžemis – po judintu gruntu natūraliai slūgsantis nesuardytos gamtinės sandaros gruntas, nejudinta žemė, neturintys jokių archeologinio pobūdžio vertingųjų savybių;

ypatusis archeologinis radinys – iki XIX amžiaus datuojamas archeologinis radinys, teikiantis esminę informaciją apie objekto pobūdį, chronologiją ir kultūrinę vertę;

judintas gruntas – perkasto, kasinėto ar supiltinio grunto sluoksnis;

kultūrinis sluoksnis – žemės sluoksnis (nuo įžemio iki jos paviršiaus), kuriame yra išlikusių žmogaus praeities veiklos pėdsakų;

kultūrinio sluoksnio horizontas – kultūrinio sluoksnio dalis, esanti tam tikrame gylyje ar susidariusi tam tikru laiku;

nevertingi intarpai – statiniai ar dariniai, iš esmės nederantys su autentiškomis archeologinio paveldo objekto dalimis ir elementais, pirmine ar istoriškai susiklosčiusia šio objekto paskirtimi, forma, naudotomis medžiagomis, konstrukcijomis, planu, atlikimo technologija, aplinka;

perkasa – kasamas archeologinių tyrimų plotas, didesnis už šurfą;

šurfas – žvalgomųjų archeologinių tyrimų metu kasamas nuo 1 m² iki 9 m² dydžio stačiakampis plotas;

šurfavimas – vietovės ar archeologinio paveldo objekto tyrimas kasant šurfus;

uždaras archeologinis kompleksas – vienu arba panašiu laiku susidariusi archeologinių radinių sankaupa;

žemės judinimo darbai – bet kokia žmogaus veikla, kai ardomas žemės ar vandens telkinio dugno paviršius ar po juo esantys grunto sluoksniai;

žvalgomieji archeologiniai tyrimai – nedidelės apimties archeologiniai tyrimai, kuriais kasant nustatyto dydžio perkasas, šurfus arba gręžiant gręžinius siekiama aptikti naujus archeologinio paveldo objektus, juos lokalizuoti, nustatyti kultūrinio sluoksnio ar archeologinio paveldo objektų būklę (išlikimo laipsnį), archeologinio pobūdžio vertingąsias savybes, chronologiją, kultūrinio sluoksnio storį, jo paplitimo ir archeologinių objektų teritorijų ar apsaugos zonų ribas.

11. Kitos šiame Reglamente vartojamos sąvokos atitinka Lietuvos Respublikos nekilnojamojo kultūros paveldo apsaugos įstatyme (Žin., 1995, Nr. 3-37; 2004, Nr. 153-5571) ir kituose teisės aktuose vartojamas sąvokas.

III. ArcheologiniŲ TYRIMŲ PRIVALOMUMO ATVEJAI

12. Archeologiniai tyrimai privalomi, kai:

12.1. mokslo tikslais reikia ištirti žemėje, po vandeniu ar iš dalies po vandeniu esančius archeologinio ar povandeninio vertingųjų savybių pobūdžio objektus ir surinkti informaciją apie išlikusias, pakitusias ar prarastas tiriamo objekto archeologinio ar povandeninio pobūdžio vertingąsias savybes, nustatyti tiriamo objekto istorinę raidą patvirtinančius faktus, juos apibendrinti ir dokumentuoti;

12.2. kai iš viso nėra ar trūksta papildomos informacijos apie archeologinį paveldą ar nekilnojamųjų kultūros vertybių archeologinio pobūdžio vertingąsias savybes, siekiama aptikti naujus archeologinio paveldo objektus, juos lokalizuoti, nustatyti kultūrinio sluoksnio ar archeologinių objektų būklę (išlikimo laipsnį), chronologiją, archeologinio pobūdžio vertingąsias savybes, kultūrinio sluoksnio storį, archeologinę vertę, jo paplitimo bei archeologinių objektų teritorijų ar apsaugos zonų ribas;

12.3. reikia pagrįsti tvarkybos, statybos ar kraštotvarkos darbų projektus kultūros paveldo objektuose, šių objektų ir kultūros paveldo vietovių teritorijose (jei turimais duomenimis pagrindžiama archeologinio pobūdžio vertingųjų savybių buvimo tikimybė – ir kultūros paveldo objektų bei kultūros paveldo vietovių apsaugos zonose);

12.4. kai atliekant tvarkybos ar statybos darbus aptinkamos archeologinio pobūdžio vertingosios savybės arba turimais duomenimis pagrindžiama archeologinio pobūdžio vertingųjų savybių buvimo ar sužalojimo tikimybė;

12.5. atliekant atranką dėl planuojamos ūkinės veiklos poveikio aplinkai (jei turimais duomenimis pagrindžiama archeologinio pobūdžio vertingųjų savybių buvimo tikimybė) bei vertinant planuojamos ūkinės veiklos poveikį aplinkai;

12.6. teritorijose, kuriose pagal bendrojo ar specialiojo planavimo dokumentų sprendinius išskirtuose plotuose numatyta galimybė keisti pagrindinę žemės naudojimo paskirtį iš žemės ar miškų ūkio paskirties į kitą bei leistina naujų statinių statyba (jei turimais duomenimis pagrindžiama archeologinio pobūdžio vertingųjų savybių buvimo tikimybė). Šiuo atveju archeologiniai tyrimai turi būti atlikti iki teritorijų planavimo dokumento, kuriame numatoma keisti žemės sklypo pagrindinę naudojimo paskirtį, patvirtinimo, arba iki sprendimo pakeisti žemės sklypo pagrindinę naudojimo paskirtį pagal patvirtintus teritorijų planavimo dokumentus priėmimo, arba iki sprendimo išduoti leidimą statyti naują ar rekonstruoti statinį priėmimo, arba iki sprendimo pritarti statinio projektui priėmimo;

12.7. numatoma vykdyti žemės judinimo darbus XIX–XX amžiuje vykusių pasipriešinimų ar ginkluotų konfliktų (karų, sukilimų ar pan.) metu nužudytų asmenų, rezistentų ar kitų asmenų, nužudytų okupacinių režimų metu, palaidojimo vietose, į Kultūros vertybių registrą įrašytose neveikiančiose ar riboto naudojimo kapinėse esančių kapų vietose ar karių kapinėse esančių kapų vietose;

12.8. kitais teisės aktų numatytais atvejais.

13. Draudžiama atlikti archeologinius tyrimus, taip pat naudojantis metalo ieškikliais arba bet kokia kita paieškos įranga ieškoti Lietuvos Respublikos kilnojamųjų kultūros vertybių apsaugos įstatymo (Žin., 1996, Nr. 14-352; 2008, Nr. 81-3183) 3 straipsnyje nurodytų kultūros objektų archeologinio paveldo objektuose, jų teritorijose ir apsaugos zonose be Departamento išduoto leidimo atlikti archeologinius tyrimus.

IV. ARCHEOLOGINIŲ TYRIMŲ PROJEKTAS

14. Archeologinių tyrimų projektus rengia nekilnojamojo kultūros paveldo apsaugos archeologinių tyrimų specializacijos specialistai, atestuoti Specialistų, vykdančių nekilnojamojo kultūros paveldo taikomuosius mokslinius ardomuosius tyrimus, rengiančių tvarkomųjų paveldosaugos darbų projektus, atliekančių tvarkomuosius paveldosaugos darbus bei vadovaujančių tokiems darbams, atliekančių paveldosaugos (specialiąją) ekspertizę, atestavimo taisyklių, patvirtintų Lietuvos Respublikos kultūros ministro 2005 m. balandžio 14 d. įsakymu Nr. ĮV-146, nustatyta tvarka arba archeologijos mokslo srities mokslininkai.

15. Archeologinių tyrimų projektas susideda iš:

15.1. titulinio lapo, kuriame nurodoma:

15.1.1. archeologinių tyrimų projekto pavadinimas: numatomų atlikti archeologinių tyrimų pobūdis, tyrimų vietos adresas, unikalus kodas Kultūros vertybių registre;

15.1.2. archeologinių tyrimų projektą rengusio tyrėjo vardas, pavardė, telefono Nr. ;

15.1.3. numatomų atlikti archeologinių tyrimų užsakovo pavadinimas arba fizinio asmens vardas ir pavardė, adresas (fizinio asmens – jei sutiko pranešti), telefono Nr.;

15.1.4. archeologinių tyrimų projekto parengimo metai ir mėnuo;

15.2. aiškinamojo rašto, kuriame nurodomi archeologinių tyrimų tikslai, pagrindžiamas pobūdžio pasirinkimas, archeologinių tyrimų apimtys (bendras numatomas ištirti plotas, perkasų ar šurfų kiekis, dydis, gylis, išdėstymas), numatomos tyrimų pradžios ir pabaigos datos, trumpai apžvelgiami anksčiau numatomoje tirti vietoje atlikti archeologiniai tyrimai (kas, kada tyrė, kokie rezultatai);

15.3. grafinės dalies:

15.3.1. teritorijos plano su nurodytomis numatomų archeologinių tyrimų vietomis:

15.3.1.1. numatant tirti kultūros paveldo objektą archeologinių tyrimų vietos pažymimos šio objekto teritorijos ir apsaugos zonos ribų plane. Rekomenduojamas plano mastelis 1 : 2000–10000. Tiriant senųjų miestų su priemiesčiais vietas rekomenduojamas naudoti 1:500–1000 mastelio planas;

15.3.1.2. numatant tirti vietas, kuriose iš viso nėra ar trūksta informacijos apie archeologinį paveldą ar tirti kultūros paveldo objektą, kurio teritorijos ir apsaugos zonos ribos nenustatytos, archeologinių tyrimų vietas rekomenduojama pažymėti 1:10 000 arba kito mastelio plane;

15.4. archeologinio paveldo objekto būklės prieš archeologinių tyrimų pradžią fotofiksacijos;

15.5. archeologinių tyrimų sąmatos, parengtos vadovaujantis Lietuvos Respublikos kultūros ministro 2007 m. rugpjūčio 8 d. įsakymu Nr. ĮV-528 „Dėl Paveldo tvarkybos reglamento PTR 4.01.01:2007 „Nekilnojamojo kultūros paveldo ardomųjų tyrimų ir projektavimo dokumentacijos rengimo darbų sąnaudų normatyvai“ patvirtinimo“ patvirtintais darbų medžiagų, mechanizmų, dokumentacijos rengimo ir darbo sąnaudų normatyvais (išskyrus atvejus, kai ši informacija yra komercinė (gamybinė) paslaptis).

16. Archeologinių tyrimų projektas turi būti pasirašytas jį parengusio tyrėjo.

17. Archeologinių tyrimų projektas turi būti patvirtintas archeologinių tyrimų projekto titulinio lapo viršutiniame dešiniajame kampe archeologinių tyrimų užsakovo arba jo atstovo tvirtinimo žyma ir parašu, šalia parašo nurodant patvirtinimo datą.

18. Archeologinių tyrimų projektas Departamentui teikiamas Leidimų atlikti archeologinius tyrimus išdavimo tvarkos aprašo nustatyta tvarka. Archeologinių tyrimų projektų paveldosaugos (specialioji) ekspertizė neatliekama, šiuos projektus vertina ir aprobuoja Departamento direktoriaus sudaryta Mokslinė archeologijos komisijai (toliau – Komisija).

V. ARCHEOLOGINIŲ TYRIMŲ METODIKA

19. Bendrieji archeologinių tyrimų metodikos reikalavimai:

19.1. tyrėjo (archeologinės ekspedicijos) techninis pasirengimas atlikti archeologinius tyrimus lauko sąlygomis turi užtikrinti, kad būtų pasiekti pagrindiniai šių tyrimų tikslai:

19.1.1. kiek įmanoma išsamiau užfiksuotos atidengtos nekilnojamosios kultūros vertybės vertingosios savybės;

19.1.2. surinkti archeologiniai radiniai;

19.1.3. surinkti archeologiniai radiniai konservuoti lauko sąlygomis, jeigu to reikalauja tiriamo objekto specifika (durpynas ar pan.);

19.2. tyrėjas privalo imtis atitinkamų saugos priemonių, kad perkasoje ar šurfe dirbančių žmonių neužgriūtų žemė, statinių dalys, neužtvindytų vanduo, į perkasą ar šurfą nepatektų transporto priemonės bei negrėstų kitokio pobūdžio pavojai žmonių saugai bei sveikatai. Esant būtinybei ir atsižvelgus į teisės aktų reikalavimus, archeologinių tyrimų vieta turi būti aptveriama ir užtikrinama, kad į tyrimų vietą nepatektų pašaliniai asmenys. Spręsdamas šias problemas tyrėjas turi bendradarbiauti su atitinkamomis valstybės ir savivaldybių institucijomis, archeologinio paveldo objekto valdytoju ir archeologinių tyrimų užsakovu;

19.3. archeologinių tyrimų metu kasamų šurfų ir perkasų vietas archeologinio paveldo objekte, atsižvelgdamas į archeologinių tyrimų projektą, parenka tyrėjas;

19.4. archeologinio paveldo objektą tirti keliose vietose draudžiama, išskyrus šiuos atvejus:

19.4.1. archeologiniame objekte yra kelios griūvančios, ardomos ar archeologiškai ir funkciškai skirtingos dalys;

19.4.2. tvarkybos, statybos, kraštotvarkos ar kitus žemės judinimo darbus numatoma atlikti keliose archeologinio paveldo objekto vietose;

19.4.3. vienoje archeologinio paveldo objekto vietoje neaptinkama archeologinio sluoksnio, archeologinių radinių ar kapų;

19.4.4. tiriami plotai ribojami statinių, stambių medžių, užlietų ar šlapių vietų, kelių, ištisinių aiškių suardymų;

19.4.5. vienoje archeologinio paveldo objekto vietoje nėra galimybės iškasti perkasų ar šurfų iki įžemio;

19.4.6. apibrėžiant ar tikslinant kultūros paveldo objektų teritorijų ar apsaugos zonų ribas;

19.5. archeologinių tyrimų metu privalu daryti duobių, židinių, daugiau nei 10 cm skersmens stulpaviečių, įtvirtinimų, archeologinių perkasų ir šurfų sienelių pjūvius. Tiriant mažesnį negu 5 metrų skersmens nesuardytą ar daugiau kaip 1/4 suardytą pilkapio sampilą daromas vienas sampilo pjūvis. Tiriant didesnį negu 5 m skersmens nesuardytą ar ne daugiau kaip 1/4 suardytą pilkapio sampilą, daromi du vienas kitam statmeni matomo sampilo centre susikertantys pjūviai. Tiriant didesnį negu 10 m skersmens pilkapio sampilą gali būti daromi papildomi pjūviai;

19.6. perkasos ir šurfai matomų natūralių išorinių ribų neturinčiuose archeologinio paveldo objektuose orientuojami pagal pasaulio šalis, tokias ribas turinčiuose – pagal jas. Tyrimų metu nustačius archeologinių struktūrų orientacijos dėsningumus, perkasos ir šurfai gali būti orientuojami atsižvelgiant į juos;

19.7. perkasos ir šurfai kasami stačiakampio formos, išskyrus tuos atvejus, kai tiriamą plotą riboja natūralios kliūtys arba statiniai. Perkasos ir šurfai šlaituose kasami statmenai šlaitams;

19.8. visi archeologinio paveldo objektų tyrimai nesuardytų archeologinių struktūrų ar archeologinio sluoksnio lygyje atliekami rankiniu būdu. Sijojamas arba plaunamas uždarų archeologinių kompleksų, degintinių kapų, archeologinių sluoksnių su gausiais smulkiais radiniais gruntas. Tiriant metalų atsiradimo laikotarpio ir vėlesnius archeologinio paveldo objektus, naudojami metalo ieškikliai;

19.9. mechanizuotai leidžiama kasti XIX–XXI a. kultūrinius sluoksnius, taip pat kitus perkasto, kasinėto ar supiltinio grunto sluoksnius, kuriuose nėra išlikę archeologinio pobūdžio vertingųjų savybių arba yra tik pavienių, atsitiktinių archeologinių radinių. Tokio grunto sluoksnių buvimas ir leidžiamo mechanizuoto kasimo gylis nustatomas atliekant žvalgomuosius archeologinius tyrimus arba detaliuosius archeologinius tyrimus ir nurodomas archeologinių tyrimų projekte. Prieš mechanizuoto kasimo darbų pradžią turi būti surinkti žemės paviršiuje esantys atsitiktiniai archeologiniai radiniai, taip pat archeologiniai radiniai turi būti renkami ir iš mechanizuotai iškasto grunto. Leidžiama mechanizuotai pašalinti iš perkasų ir šurfų archeologinių tyrimų metu iškastą gruntą;

19.10. kultūriniai sluoksniai tiriami pagal natūraliai susiklosčiusius jų horizontus. Tyrėjo nuožiūra visi tiriami kultūriniai sluoksniai gali būti dirbtinai skaidomi į reikiamą skaičių horizontų. Aptikti radiniai ir archeologinės struktūros bei kitokie uždari archeologiniai kompleksai fiksuojami pagal tirtus kultūrinio sluoksnio horizontus. Archeologinių tyrimų metu privaloma atlikti tyrimų etapų, aptiktų archeologinių struktūrų, objektų, svarbiausių ypačiųjų archeologinių radinių ir masinės medžiagos pavyzdžių, šurfų ir perkasų bei jų sienelių pjūvių, įžemio fotofiksaciją;

19.11. tyrimų metu aptinkami radiniai fiksuojami pagal šurfe, perkasoje tyrėjo sudarytą kvadratų sistemą. Kvadratai negali būti didesni nei ketvirtadalis tiriamo ploto. Tyrimų metu būtina surinkti visus archeologinę vertę turinčius radinius (akmens, metalo, stiklo, keramikos, medžio, odos ir kt.) ir osteologinę medžiagą, tyrėjui nusprendus – paimti mėginius (grunto, anglies ir pan.) analizėms. Ypačiųjų archeologinių radinių vietos pažymimos plane naudojant matavimo priemones. Surinktiems radiniams ir paimtiems mėginiams surašomos metrikos, jose nurodant tirto archeologinio paveldo objekto pavadinimą, adresą, tyrimų metus, perkasą, šurfą, kvadratą, gylį, ypačiojo archeologinio radinio numerį (jeigu metrika trumpinama, jos pilnas iššifravimas nurodomas tyrimų ataskaitoje). Aptiktos gausios masinės medžiagos (keramikos, statybinių detalių, gamybos atliekų ir pan.) atrinkimo kriterijus nustato pats tyrėjas, atsižvelgdamas į aptiktos medžiagos kiekį bei mokslinę vertę. Tyrėjas surastus archeologinius radinius perduoda į muziejus, vadovaudamasis Nekilnojamojo kultūros paveldo tyrimų metu rastų archeologinių radinių perdavimo muziejams taisyklėmis, patvirtintomis Lietuvos Respublikos kultūros ministro 2005 m. vasario 25 d. įsakymu Nr. ĮV-66. Masiniai radiniai bei osteologinė medžiaga, raštiškai muziejams atsisakius juos priimti, gali būti užkasami toje tirto archeologinio paveldo objekto teritorijos vietoje, kurioje jiems mažiausiai grėstų sunaikinimo pavojus, užkasimo vietą pažymint plane ir nurodant tyrimų ataskaitoje, arba perduodami objekto valdytojui. Sprendimą dėl masinių radinių bei osteologinės medžiagos, kuriuos atsisakė priimti muziejai, archeologinio paveldo objekto valdytojas ir kuriuos užkasti tirto archeologinio paveldo objekto teritorijoje nėra galimybių, priima Departamentas;

19.12. tyrimų metu aptiktos statinių liekanos, jei yra galimybių, saugomos ir eksponuojamos jų radimo vietoje. Ar tyrimų metu aptiktos statinių liekanos yra kultūros paveldo objekto ar vietovės vertingosios savybės nustato nekilnojamojo kultūros paveldo vertinimo tarybos. Nekilnojamojo kultūros paveldo vertinimo tarybai nustačius, kad statinių liekanos yra vertingosios savybės, privaloma jas išsaugoti jų radimo vietoje (in situ);

19.13. atkastuose XVIII–XXI a. kapuose esančių griaučių, nesant būtinybės, rekomenduojama neardyti, o juos užfiksavus vėl užkasti;

19.14. kai archeologinių tyrimų metu aptinkamas architektūrinis paveldas, atliekami architektūriniai tyrimai;

19.15. pabaigus tyrimus tirtos vietos užpilamos (galima mechanizuotai) ir sutvarkomos, atstatant iki tol buvusį išorinį vaizdą (tirtas pilkapių dalis, pylimus, kitokias išoriškai matomas archeologinio paveldo objekto formas). Sutvarkyta tirto archeologinio paveldo objekto vieta nufotografuojama. Informacija apie tirto objekto sutvarkymą ir sutvarkytos vietos nuotraukos pateikiamos tyrimų ataskaitoje;

19.16. neužpilti ištirtų vietų leidžiama tik tada, kai iškart po tyrimų jose numatomi atlikti tvarkybos, statybos, kraštotvarkos ar tvarkomieji paveldosaugos darbai. Tokiu atveju archeologinio paveldo objekto tirtų vietų perdavimas toliau šiuos darbus vykdysiančiam juridiniam ar fiziniam asmeniui įforminamas aktu, kurį pasirašo šis asmuo ar jo atstovas bei tyrėjas. Atsiradus kitokio pobūdžio būtinybei neužpilti tirtos vietos, tai įforminama atskiru aktu, kurį pasirašo tyrėjas, objekto valdytojas ir Departamento atitinkamo teritorinio padalinio atstovas. Šiame punkte minimi aktai įforminami laikantis Dokumentų rengimo taisyklių, patvirtintų Lietuvos vyriausiojo archyvaro 2011 m. liepos 4 d. įsakymu Nr. V-117 (Žin., 2011, Nr. 88-4229), reikalavimų, prie aktų pridedant neužpiltų archeologinių tyrimų vietų fotofiksaciją ir situacijos planą. Aktų kopijos su priedais įdedamos į archeologinių tyrimų ataskaitą.

20. Specialieji žvalgomųjų archeologinių tyrimų metodikos reikalavimai:

20.1. siekiant aptikti naujus archeologinio paveldo objektus teritorijose, apie kuriose esančius archeologinio paveldo objektus žinių nėra, ištiriama ne mažesnė kaip 0,1% tiriamos teritorijos ploto dalis (tiesiniuose iki 5 m pločio objektuose 1 šurfas kasamas ne rečiau kaip kas 500 m);

20.2. tiriant teritorijas esamų ar spėjamų archeologinių objektų aplinkoje ir iki XX a. susiformavusių paviršinių vandens telkinių ir pelkių pakrantėse (iki 200 m atstumu nuo kranto) ištiriama ne mažesnė kaip 0,2% tiriamos teritorijos ploto dalis (tiesiniuose iki 5 m pločio objektuose 1 šurfas kasamas ne rečiau kaip kas 50 m);

20.3. tikslinant žinomų archeologinių objektų teritorijas žvalgomieji archeologiniai tyrimai atliekami tiek esamoje teritorijoje, tiek ir už jos ribų; bendras ištirto ploto dydis turi būti ne mažesnis kaip 1 % ploto, gaunamo:

20.3.1. padauginus archeologinio paveldo objekto teritorijos perimetrą metrais iš koeficiento 20 – jeigu tikslinamos teritorijos visos ribos;

20.3.2. padauginus tikslinamos teritorijos ribos atkarpos ilgį metrais iš koeficiento 20 – jeigu tikslinama tik teritorijos ribos atkarpa;

20.4. žvalgomųjų perkasų plotas gali būti 10–25 m², o plotis ne mažesnis kaip 2 m. Senųjų miestų (miestelių) vietose ir jų priemiesčiuose, etnokultūriniuose kaimuose šurfų ir žvalgomųjų perkasų plotis, ilgis ir gylis gali būti apriboti esamų ar projektuojamų inžinerinių statinių pločiu, ilgiu ir jų išsidėstymo gyliu;

20.5. žvalgomųjų archeologinių tyrimų metu aptikto nesuardyto archeologinio sluoksnio ar kapų bendras ištirtas plotas neturi viršyti 32 m², išskyrus šio Reglamento 20.1, 20.2, 20.3 punktuose numatytus atvejus bei spėjamų senovės gyvenviečių bei nenustatyto vertingųjų savybių pobūdžio vietas, kuriose leidžiama kasti neribotą kiekį šurfų ar žvalgomųjų perkasų per judintą gruntą iki ryškaus archeologinio sluoksnio. Jį aptikus, vienas šurfas ar žvalgomoji perkasa ištiriami iki įžemio;

20.6. šurfu aptikus kapą, turi būti ištiriamas visas kapas, o tolesni žvalgomieji archeologiniai tyrimai vykdomi kasant žvalgomąsias perkasas. Kapinėse (esamose ar buvusiose), kapinynuose, pilkapiuose, piliakalniuose, įtvirtinimuose, senųjų šventviečių vietose žvalgomuosius archeologinius tyrimus vykdyti šurfais draudžiama, čia jie vykdomi tiriant žvalgomąsias perkasas.

21. Specialieji detaliųjų archeologinių tyrimų metodikos reikalavimai:

21.1. pirmaisiais detaliųjų archeologinių tyrimų metais (jei tas pats archeologinio paveldo objektas tiriamas daugiau kaip vienerius metus) šio Reglamento 15.3.1 punkte nurodytu masteliu sudaromas tiriamos vietos topografinis planas (atliekama topografinė nuotrauka instrumentiniu būdu). Perkasos tiriamoje vietoje jungiamos viena prie kitos, išskyrus šiame Reglamente numatytus atvejus. Išpjovas būtina daryti, kai į tiriamą perkasą patenka daugiau kaip pusė pastato, kapo, duobės ar kitokio uždaro archeologinio komplekso ir jeigu ateityje nebus galimybių šį objektą tirti plačiau. Draudžiama palikti neištirtas kontrolines juostas, nutraukti tyrimus neiškasus iki įžemio, dalinai ištirti kapą, išskyrus atskirus konkrečius atvejus, kai tai padaryti trukdo atkastos buvusių ar esamų statinių dalys, į perkasą besiskverbiantis vanduo, perkasų sienelių nuošliaužos, tyrimų metu aptikti įvairūs inžineriniai statiniai, želdiniai, nepalankios meteorologinės sąlygos ir kitos objektyvios priežastys;

21.2. kapinynuose kasamų perkasų dydis negali būti mažesnis nei 10 m², senovės gyvenvietėse, piliakalnių aikštelėse ir šventvietėse perkasos negali būti mažesnės nei 25 m², kituose archeologinio paveldo objektuose perkasų plotis negali būti mažesnis kaip 2 m. Užstatytose senųjų miestų (miestelių) vietose ir jų priemiesčiuose vietose ir kitų archeologinių objektų teritorijose ir pastatų viduje mažesnį nei nurodyta perkasų dydį gali sąlygoti esami statiniai, želdiniai. Mažesni negu nurodytų minimalių perkasų dydžių archeologiniai objektai ištiriami viena perkasa, esant reikalui padarant pjūvį;

21.3. atskiras pilkapis ištiriamas visas su prie pagrindo esančiais grioviais, duobėmis ir kitais išorėje matomais įrenginiais, pradedant perkasos ribą ne arčiau kaip 1 m į išorę nuo jų išorinio krašto. Tiriant greta (iki 10 m atstumu) esančius pilkapius, ištiriamas ir plotas tarp jų.

22. Specialieji archeologinių žvalgymų metodikos reikalavimai:

22.1. archeologinių žvalgymų metu būtina aprašyti žvalgomos teritorijos buvimo vietą, matmenis, būklę prieš archeologinių žvalgymų pradžią, surinkti paviršiuje esančius archeologinius radinius ir aprašyti jų radimo vietas, aprašyti vietinių gyventojų turimus archeologinius radinius ir jų radimo vietas, nuvalyti ir užfiksuoti atidengtus kultūrinio sluoksnio pjūvius, nufotografuoti naujai surastus archeologinio paveldo objektus. Atodangose pastebėtus kapus ir kitas nedidelės apimties archeologines struktūras būtina ištirti. Archeologinių radinių ir archeologinių struktūrų radimo vietos, fiksuoti kultūrinio sluoksnio pjūviai koordinačių pagalba (nurodant koordinačių sistemą) pažymimi bendrame žvalgytos teritorijos plane;

22.2. archeologinių žvalgymų plotas esamų inžinerinių statinių ar judinto grunto vietose neribojamas;

22.3. archeologiniai žvalgymai gali būti atliekami žemės darbų (kasimo, žemės paviršiaus dangų remonto, pakeitimo ir pan.) vietose, kai gruntas judinamas iki 50 cm gylyje. Jeigu tokių archeologinių žvalgymų metu aptinkamas archeologinis sluoksnis, iki projektinio šių darbų gylio turi būti atliekami žvalgomieji archeologiniai tyrimai arba detalieji archeologiniai tyrimai;

22.4. archeologiniai žvalgymai gali būti atliekami vykdant rūsių ir kitokių požeminių patalpų valymo darbus, kai pagal turimus duomenis nekeičiami esami ar ankstesni kaip XIX a. grindų lygiai;

22.5. archeologiniai žvalgymai gali būti atliekami statinių pamatų atkasimo vietose. Jeigu tokių archeologinių žvalgymų metu aptinkamas archeologinis sluoksnis, iki projektinio šių darbų gylio turi būti atliekami žvalgomieji archeologiniai tyrimai arba detalieji archeologiniai tyrimai;

22.6. archeologiniai žvalgymai gali būti atliekami pavieniams stulpams arba atramoms gręžiamose vietose.

23. Specialieji povandeninių archeologinių tyrimų metodikos reikalavimai:

23.1. povandeniniai archeologiniai žvalgymai ir tyrimai vykdomi tik jiems techniškai pasirengusių ekspedicijų pagal sausumoje vykdomų archeologinių žvalgymų ir tyrimų metodiką bei specifinę povandeninių archeologinių tyrimų metodiką, pasiruošus deramai konservuoti iškeltus radinius. Šis Reglamentas nedetalizuoja gilios jūros archeologinių tyrimų (vandenyse, gilesniuose nei 300 m), kurie vykdomi distanciniu būdu, pasitelkiant įvairią techniką ir betarpiškai tyrėjui nedalyvaujant;

23.2. povandeniniai archeologiniai žvalgymai atliekami vizualiai, atskiruose plotuose, naudojant įvairią techniką, galinčią fiksuoti nuskendusius ir nuosėdų sluoksniu padengtus archeologinio paveldo objektus ir kitus daiktus. Juos aptikus, nustatomos koordinatės, atliekama matomų dalių foto-, video- ir žvalgant naudojamų prietaisų teikiamos informacijos fiksacija;

23.3. povandeniniai archeologiniai tyrimai vykdomi atskirais 1–16 m² kvadratais, iš jų siurbiant gruntą ir jį perplaunant per atitinkamus sietus. Iškart atliekama iškeltų daiktų fotofiksacija ir archeologinių radinių konservavimas. Ištirtos vietos užpilamos atvežtiniu gruntu.

VI. ARCHEOLOGINIŲ TYRIMų ataskaitų IR PAŽYMŲ rengimo tvarka

24. Už per vienerius kalendorinius metus atliktus archeologinius tyrimus ir jam išduotus leidimus atlikti archeologinius tyrimus tyrėjas atsiskaito, iki kitų metų birželio 1 d. pateikdamas Departamentui atliktų archeologinių tyrimų ataskaitas (toliau – ataskaita) ir kartu su jomis mokslinę informaciją apie archeologinių tyrimų rezultatus leidiniui „Archeologiniai tyrinėjimai Lietuvoje“. Už kiekvieną leidimą atlikti archeologinius tyrimus atsiskaitoma atskira ataskaita ir atskira moksline informacija. Už leidimus atlikti archeologinius tyrimus, kurių galiojimo terminas išimties tvarka buvo pratęstas, atsiskaitoma bendra tvarka.

25. Tyrėjas, kuriam buvo išduotas leidimas atlikti archeologinius tyrimus, yra archeologinių tyrimų vadovas ir ataskaitos autorius, atsakingas už ataskaitos parengimą ir pateikimą. Kai pagal vieną leidimą atlikti archeologinius tyrimus dirba tyrėjo, gavusio šį leidimą, vadovaujama archeologų grupė, bendra ataskaita gali būti sudaroma iš šios grupės archeologų parašytų atskaitos dalių.

26. Tyrėjas ataskaitą parengia ne mažiau kaip dviem arba trimis (jeigu archeologinių tyrimų metu rasti archeologiniai radiniai perduodami į muziejų) egzemplioriais. Du įrištus ataskaitos egzempliorius tyrėjas pateikia Departamentui, iš kurių vieną po ataskaitos priėmimo Departamentas perduoda Lietuvos istorijos institutui. Ataskaita Departamentui pateikiama su dviejų humanitarinių mokslų srities daktarų (archeologų) teigiamomis recenzijomis. Ataskaitų recenzijos rengiamos, atsižvelgiant į šiame Reglamente ataskaitoms nustatytus reikalavimus. Ataskaitas gali recenzuoti ir Komisijos nariai. Ginčus dėl ataskaitų recenzijų sprendžia Departamentas.

27. Trečią ataskaitos egzempliorių tyrėjas perduoda muziejui, kuriam, vadovaudamasis Nekilnojamojo kultūros paveldo tyrimų metu rastų archeologinių radinių perdavimo muziejams taisyklėmis, patvirtintomis Lietuvos Respublikos kultūros ministro 2005 m. vasario 25 d. įsakymu Nr. ĮV-66, perdavė archeologinių tyrimų metu rastus radinius.

28. Jeigu archeologiniai tyrimai nevykdyti, tyrėjas atsiskaito iki kitų metų gegužės 31 d., grąžindamas nepanaudotą leidimą atlikti archeologinius tyrimus Departamentui ir raštu nurodydamas archeologinių tyrimų nevykdymo priežastis.

29. Gavus raštišką tyrėjo prašymą pratęsti ataskaitos pateikimo terminą dėl didelės atliktų archeologinių tyrimų apimties, pritarus Komisijai, atsakingo už leidimų atlikti archeologinius tyrimus išdavimą Departamento valstybės tarnautojo sprendimu ataskaitos pateikimo terminas gali būti pratęstas iki dvejų metų nuo leidimo atlikti archeologinius tyrimus galiojimo pabaigos, prieš tai tyrėjui pateikus Departamentui parengtą ataskaitos dalį. Atsakingas už leidimų atlikti archeologinius tyrimus išdavimą Departamento valstybės tarnautojas priima sprendimą pratęsti arba nepratęsti ataskaitos pateikimo terminą ne vėliau kaip per 10 darbo dienų nuo tyrėjo prašymo gavimo dienos. Apie priimtą sprendimą tyrėjas informuojamas raštu. Atsisakius pratęsti ataskaitos pateikimo terminą, rašte nurodomi tokio sprendimo motyvai ir jo apskundimo tvarka.

Tyrėjas, kuriam ataskaitos pateikimo terminas pratęstas dėl didelės atliktų archeologinių tyrimų apimties, darbo su archeologiniais radiniais metu turi užtikrinti radinių išlikimą ir saugumą.

30. Gavus raštišką tyrėjo prašymą pratęsti ataskaitos pateikimo terminą dėl archeologinių tyrimų metu aptikto didelio kiekio archeologinių radinių, pritarus Komisijai, atsakingo už leidimų atlikti archeologinius tyrimus išdavimą Departamento valstybės tarnautojo sprendimu archeologinių radinių sąrašui (įskaitant jų iliustracijas) parengti ataskaitos pateikimo terminas gali būti pratęstas iki trejų metų nuo šio leidimo išdavimo datos. Atsakingas už leidimų atlikti archeologinius tyrimus išdavimą Departamento valstybės tarnautojas priima sprendimą pratęsti arba nepratęsti ataskaitos pateikimo terminą ne vėliau kaip per 10 darbo dienų nuo tyrėjo prašymo gavimo dienos. Apie priimtą sprendimą tyrėjas informuojamas raštu. Atsisakius pratęsti ataskaitos pateikimo terminą, rašte nurodomi tokio sprendimo motyvai ir jo apskundimo tvarka.

Tyrėjas, kuriam ataskaitos pateikimo terminas pratęstas dėl archeologinių tyrimų metu aptikto didelio kiekio archeologinių radinių, darbo su archeologiniais radiniais metu turi užtikrinti radinių išlikimą ir saugumą.

31. Jeigu tyrėjas ataskaitos neparengė dėl objektyvių priežasčių (mirtis, liga, nebedirba ir pan.), atliktų archeologinių tyrimų medžiagą turi surinkti juridinis asmuo, kuris pagal su archeologinių tyrimų užsakovu sudarytą sutartį buvo atsakingas už šių tyrimų atlikimą. Archeologinių tyrimų medžiagos parengimą, atsižvelgdamas į Komisijos rekomendacijas, gali organizuoti ir finansuoti Departamentas. Tokia medžiaga rengiama laikantis šio Reglamento ataskaitoms nustatytų reikalavimų.

32. Recenzuotas ataskaitas svarsto Komisija. Ataskaitos autorius bei leidimą atlikti archeologinius tyrimus išdavęs valstybės tarnautojas turi teisę dalyvauti svarstant ataskaitą ir pateikti reikiamus paaiškinimus, pastabas bei pasiūlymus. Ataskaitos trūkumai recenzijoje turi būti nurodomi raštu ir susieti su konkrečiuose Reglamento punktuose nustatytais reikalavimais. Į recenzento pastabas, nesusietas su šiame Reglamente nustatytais reikalavimais, gali būti neatsižvelgiama.

33. Jei ataskaita atitinka šio Reglamento reikalavimus, Komisija rekomenduoja Departamentui ją priimti. Šiuo atveju atsakingas už leidimų atlikti archeologinius tyrimus išdavimą Departamento valstybės tarnautojas, atsižvelgęs į Komisijos rekomendacijas, ataskaitą priima. Jei ataskaita neatitinka šio Reglamento reikalavimų, Komisija nerekomenduoja jos priimti. Šiuo atveju atsakingas už leidimų atlikti archeologinius tyrimus išdavimą Departamento valstybės tarnautojas grąžina ataskaitą jos autoriui trūkumams ištaisyti arba skiria papildomą ataskaitos recenzavimą. Apie priimtą sprendimą tyrėjas per 5 darbo dienas nuo Komisijos posėdžio dienos informuojamas raštu. Priėmus sprendimą grąžinti ataskaitą jos autoriui trūkumams ištaisyti arba skirti papildomą ataskaitos recenzavimą, nurodomi tokio sprendimo motyvai ir jo apskundimo tvarka.

34. Pataisytą ataskaitą tyrėjas pateikia Departamentui, kuris ją perduoda pakartotinai svarstyti artimiausiame Komisijos posėdyje. Pakartotiniame svarstyme Komisijai nustačius, kad ataskaita iš esmės neatitinka Reglamento reikalavimų (nėra dalies teksto, būtinų planų, brėžinių, iliustracijų), atsakingas už leidimų atlikti archeologinius tyrimus išdavimą Departamento valstybės tarnautojas gali priimti sprendimą grąžinti ataskaitą jos autoriui trūkumams ištaisyti ir svarstyti ją Komisijos posėdyje kitais metais. Šiuo atveju ataskaitos autorius einamaisiais metais laikomas neatsiskaičiusiu už atliktus archeologinius tyrimus. Apie priimtą sprendimą tyrėjas per 5 darbo dienas nuo Komisijos posėdžio dienos informuojamas raštu. Priėmus sprendimą grąžinti ataskaitą jos autoriui trūkumams ištaisyti ir svarstyti ją Komisijos posėdyje kitais metais, nurodomi tokio sprendimo motyvai ir jo apskundimo tvarka.

35. Ataskaita susideda iš titulinio lapo, turinio, įvado, archeologinių tyrimų objekte anksčiau atliktų archeologinių tyrimų apžvalgos (jeigu archeologiniai tyrimai tęstiniai – tik pirmaisiais jų metais), archeologinių tyrimų aprašymo, išvadų, archeologinių radinių sąrašo ar inventorinių lentelių, analizių duomenų sąrašo (jei tokios daromos), nuotraukų sąrašo, grafinės medžiagos sąrašo, priedų sąrašo, analizių duomenų, nuotraukų, grafinės medžiagos, būtinų priedų. Ataskaitos pabaigoje pridedamos archeologinių tyrimų projekto, leidimo atlikti archeologinius tyrimus, archeologinių radinių perdavimo akto kopijos. Ataskaitos tituliniame lape nurodomas ataskaitos autoriaus pilnas vardas ir pavardė, archeologinių tyrimų objekto pavadinimas, unikalus kodas Kultūros vertybių registre, adresas, archeologinių tyrimų pobūdis, archeologinių tyrimų metai ir ataskaitos parengimo metai. Ataskaitos viršelyje ir tituliniame lape ataskaitos pavadinimas turi būti vienodas. Vieną ataskaitą gali sudaryti keli tomai, jų skaičių nustato ataskaitos autorius.

36. Ataskaitos įvade nurodomas archeologinių tyrimų objekto pavadinimas ir adresas, Kultūros vertybių registro kodas (jeigu objektas yra įrašytas į Kultūros vertybių registrą), archeologinių tyrimų užsakovas, aplinkybės, dėl kurių buvo inicijuoti tyrimai, tyrėjas, ekspedicijos sudėtis (jei organizuojama ekspedicija), archeologinių tyrimų data, tikslas, pasirinkto archeologinių tyrimų pobūdžio ir metodikos pagrindimas, archeologinių tyrimų objekto bendras išorės aprašymas (jeigu archeologiniai tyrimai tęstiniai – tik pirmaisiais jų metais kaip naujai surastiems ir neaprašytiems archeologiniams objektams), taip pat, kas rašė atskiras ataskaitos dalis, braižė, piešė, fotografavo, atliko analizes, konservavo ir restauravo archeologinius radinius.

37. Archeologinių tyrimų objekte anksčiau atliktų archeologinių tyrimų apžvalgoje nurodoma, kas ir kada šį archeologinio paveldo objektą tyrė anksčiau, šių tyrimų rezultatai, kur saugomi ankstesnių archeologinių tyrimų radiniai, pateikiamos nuorodos į ataskaitas (nurodant signatūras) ir pagrindines publikacijas. Prie apžvalgos pateikiamas anksčiau tirtų vietų planas. Jei anksčiau vykdytų archeologinių tyrimų vietos nėra tiksliai užfiksuotos, jų apytikrės vietos gali būti pažymėtos punktyru. Jeigu tęstiniai to paties archeologinio paveldo objekto tyrimai vykdomi antrus ir daugiau metų, apžvelgiant ankstesnius archeologinius tyrimus pakanka nurodyti jų ataskaitas ir pagrindines publikacijas. Apie archeologinių tyrimų objektą esant istoriniams, ikonografiniams, kartografiniams duomenims, žodinei tradicijai, nurodomi reikšmingiausi šaltiniai.

38. Senųjų miestų vietų su priemiesčiais teritorijose vykdytų archeologinių tyrimų ataskaitose anksčiau atliktų archeologinių tyrimų apžvalgoje pateikiami ankstesnių archeologinių tyrimų duomenys tirtame sklype (posesijoje) (kas, kada tyrė, kur saugomos ataskaitos, kokios pagrindinės publikacijos, kokie ankstesnių tyrimų rezultatai), o jeigu jų nėra, besiribojančiuose sklypuose (posesijose) arba kvartale.

39. Archeologiniai tyrimai ataskaitoje aprašomi jų eilės tvarka pagal šurfus, perkasas, gylius (kultūrinio sluoksnio horizontus), kvadratus, pradedant nuo šurfo ar perkasos paviršiaus aprašymo (augalija, statiniai, suardymai, nuolydis ir pan.).

40. Šurfai, perkasos suskirstomi į tyrėjo pasirinkto dydžio numeruotus kvadratus. Nurodoma šurfų, perkasų orientacija pasaulio šalių atžvilgiu, dydis, atstumas nuo ryškių išorinių orientyrų, kvadratų dydis ir numeracija. Šurfų, perkasų ir archeologinių struktūrų numeracijos tęstinės.

41. Aprašant statinių liekanas, nurodomi jų bendri (jeigu įmanoma nustatyti) ir išlikusių fragmentų matmenys.

42. Aprašomas duobių, židinių, stulpaviečių skersmuo, gylis, užpildymas, pjūvio forma vertikaliai ir horizontaliai.

43. Aprašant kapus, nurodomas jų duobės išryškėjimo gylis, duobės forma, dydis, palaikų tipas (griautinis, degintinis), palaikų skaičius kape, apibūdinama griautinių palaikų būklė, išlikęs ilgis, išilginės skeleto ašies orientacija, kapo gylis nuo žemės ir įžemio paviršių, absoliutus gylis, griaučių padėtis, ilgis, rankų ir kojų padėtis, karsto rūšis (lentinis, skobtinis) ir matmenys (jeigu išlikusios jo liekanos), įkapių išsidėstymas, pateikiamos pastabos dėl kapo datavimo. Aprašant degintinį kapą, nurodomas jo storis.

Ataskaitoje pateikiami atliktų antropologinių tyrimų duomenys.

44. Aprašant pilkapių archeologinius tyrimus, nurodoma sampilo struktūra bei pagrindas, degėsių, akmenų, duobių, griovių, kapų vieta, gylis ir matmenys (esant daug akmenų, nurodomi minimalūs ir maksimalūs bei vyraujantys jų dydžiai), atskirų radinių vieta ir gylis, aprašomi užfiksuoti sampilo bei griovių pjūviai.

45. Aprašant pylimus, nurodomas jų aukštis ir plotis ties pagrindu, grunto, iš kurio supilti pylimai, rūšis, medinių ir kitokių įtvirtinimų vietos, aprašomi užfiksuoti pylimų pjūviai.

46. Aprašant uždarus archeologinius kompleksus, nurodomas juos sudarančių radinių išsidėstymas vienas kito atžvilgiu, orientacija.

47. Aprašant statinius ir jų liekanas, nurodoma, su kokiu kultūrinio sluoksnio horizontu (pirminio reljefo, statybos, remonto, nugriovimo ir pan.) jos susijusios, aprašomos statybinės medžiagos, aptiktų statybinių medžiagų (rąstų, lentų), sumūrytų plytų (akmenų) dydžiai, skiedinio charakteristika, mūrijimo technika, tinkavimo žymės, griuvenų storis, sudėtis, pridedami atliktų architektūrinių tyrimų duomenys.

48. Aprašant pjūvius, nurodoma kultūrinių sluoksnių ar jų horizontų eilės seka, storis, sandara, įžemio gylis bei rūšis.

49. Ataskaitos išvadose nurodomas bendras ištirtas plotas kvadratiniais metrais, kultūrinio sluoksnio storis (pilkapių, kapų skaičius), tirtos vietos (ištirtų kapų, statinių ir kitokių archeologinių struktūrų liekanų, radinių) chronologija. Išvadose taip pat nurodoma, kur saugomi archeologinių tyrimų metu surasti radiniai, grafinės medžiagos originalai ir fotonegatyvai (jeigu fotografuota fotojuostoje), paimta analizėms medžiaga. Taip pat nurodoma, kur saugoma ataskaitoje nepanaudota tyrimų fiksacijos medžiaga.

50. Ataskaitos radinių sąraše pagal radimo vietą (šurfą, perkasą, uždarą archeologinį kompleksą, kvadratą, gylį) atskirai aprašomas (galima ir lentelėse) kiekvienas ypatusis archeologinis radinys, nurodant daikto pavadinimą, pagrindinius matmenis milimetrais (išskyrus didesnius kaip vieno metro radinius, kurių matmenys nurodomi centimetrais). Visų ypačiųjų archeologinių radinių sąrašo numeracija ištisinė ir tęstinė. Masinė medžiaga aprašoma lentelėse, pažymint tuos pačius duomenis, kaip ir ypatiesiams archeologiniams radiniams. Darant masinės medžiagos, kuri nebus perduota į muziejų, atranką, ataskaitoje nurodomi jos atrankos kriterijai, atrinktos masinės medžiagos bendra charakteristika, o ataskaitoje esančiame archeologinių tyrimų vietų situacijos plane pažymima vieta, kur užkasta atrinkta masinė medžiaga. Degintiniai kaulai, masinė medžiaga ir gamybos atliekos gali būti sveriami, nurodant bendrą jų kiekį svorio matais.

51. Grafinėje medžiagoje pateikiamas tyrimų objekto situacijos planas, kiti brėžiniai ir piešiniai. Situacijos plano kartografiniu pagrindu naudojami ne smulkesni kaip 1:10000 ortofotografiniai žemėlapiai, įrašyti į Lietuvos Respublikos teritorijos oficialių žemėlapių ir duomenų bazių sąrašą, patvirtintą Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos direktoriaus 2005 m. vasario 14 d. įsakymu Nr. 1P-42 (Žin., 2005, Nr. 24-793; 2009, Nr. 9-349), kuriuose pažymimos šurfų ir perkasų vietos (tarp jų ir ankstesnių tyrimų, jei išlikusi medžiaga leidžia tai padaryti) bei pateikiamos tokių vietų koordinatės 1994 m. Lietuvos koordinačių sistemoje (LKS) arba WGS-84 (šurfams ir perkasoms, kurių viena kraštinė ne didesnė nei 3 m, pateikiamos centro koordinatės). Šurfų ir perkasų vietų koordinatės nustatomos globalios palydovinės navigacijos sistemos ar kitų geodezinių prietaisų pagalba ne didesne kaip 1 m paklaida. Daugiasluoksnėse gyvenvietėse, pylimuose ar kituose archeologinio paveldo objektuose atskiras planas braižomas kiekvienam kultūriniam sluoksniui ar jo horizontui, išskyrus kultūrinius sluoksnius ar jų horizontus, neturinčius archeologinių struktūrų, aptiktų vertingų statinių ar jų liekanų, ypačiųjų archeologinių radinių arba su pavieniais radiniais, masine medžiaga. Planuose žymimi uždari archeologiniai kompleksai, kapai, ypačiųjų archeologinių radinių radimo vietos, archeologinės struktūros, aptikti vertingi statiniai ar jų liekanos, fiksuotų pjūvių vietos. Jeigu atlikti aptiktų statinių ar jų liekanų architektūriniai tyrimai, gali būti pridėti šių tyrimų architektūriniai brėžiniai.

52. Brėžiniuose pateikiami perkasų ir šurfų sienelių pjūviai (išskyrus šurfus ir perkasas be kultūrinio sluoksnio) ir kiti tyrėjo manymu reikalingi pjūviai. Privaloma pateikti degintinio kapo pjūvį.

53. Archeologinių tyrimų vietose neradus archeologinio sluoksnio, tirtas vietas būtina pažymėti situacijos plane, sudarytame pagal šio reglamento 51 p. pateiktus reikalavimus, tyrimų aprašyme nurodant žemės sluoksnių susiklostymą ir charakteristiką, įžemio rūšį bei jo slūgsojimo gylį. Tokiais atvejais užtenka šurfų ar perkasų būdingų sienelių fotofiksacijos.

54. Pateikiamos visų ypačiųjų archeologinių radinių nuotraukos arba piešiniai, charakteringos masinės medžiagos pavyzdžių nuotraukos arba piešiniai. Sveiki ar atkurti beveik sveiki archeologinių tyrimų metu rasti ypatieji archeologiniai radiniai fotografuojami arba piešiami visi.

55. Jeigu archeologiniai radiniai archeologinių tyrimų metu atiduodami konservuoti, į ataskaitą įdedamos jų nuotraukos arba piešiniai iki konservavimo.

56. Visa grafinė medžiaga ataskaitoje pateikiama su linijiniu masteliu. Grafinės medžiagos sutartiniai ženklai ataskaitoje turi būti vienodi ir paaiškinti.

57. Ataskaitose nuotraukos pateikiamos su aiškiai matomu linijiniu masteliu (fotografavimo metu naudojant mastelinę liniuotę). Nuotraukose užfiksuojamas bendras archeologinių tyrimų objekto vaizdas prieš šių tyrimų pradžią, bendras vykdomų archeologinių tyrimų vaizdas, atidengti kultūriniai sluoksniai, archeologinės struktūros, vertingi statiniai ar jų liekanos, kapai, pjūviai, uždari archeologiniai kompleksai, radiniai in situ, archeologinių tyrimų metu arba po jų negrįžtamai sunykę archeologinio paveldo objektai, bendras archeologinių tyrimų objekto vaizdas po šių tyrimų. Ataskaitose pateikiamos kokybiškai atspausdintos spalvotos fotonuotraukos arba jų spalvotos kopijos. Nespalvotos fotonuotraukos gali būti pateikiamos, jeigu jos yra specifinės paskirties arba archyvinės. Visos ataskaitoje pateikiamos fotonuotraukos turi būti su metrikomis, kuriose nurodoma, kas, kur ir iš kurios pusės fotografuota.

58. Atliktų archeologinių žvalgymų ataskaitose pateikiami apie žvalgytą archeologinio paveldo objektą surinkti duomenys, tarp jų šurfavimo bei atodangų valymo bei fiksavimo duomenys (aprašomi kaip pjūviai). Jeigu archeologinio paveldo objektas žinomas, nurodomi šaltiniai ir literatūra, kur jis minimas (jeigu jų daug – nurodomi informatyviausi, pagrindiniai). Atradus anksčiau nežinomus archeologinio paveldo objektus, juos būtina pažymėti situacijos plane, nurodyti jų koordinates bei šių koordinačių sistemą, aprašyti dabartinę išvaizdą, virš žemės matomas dalis, matmenis, suardymus, chronologiją, rekomenduojamas kultūros paveldo apsaugos priemones.

59. Atsiskaitant už žvalgomuosius archeologinius tyrimus senųjų miestų (miestelių) vietose ir jų priemiesčiuose ataskaitoje privalomas bendras teritorijos su vykdytais žvalgomaisiais archeologiniais tyrimais situacijos planas (gali būti nubraižytas ant numatomų atlikti tvarkybos, statybos darbų projekto pagrindo) ir bendra žvalgytų vietų fotonuotrauka.

60. Būtinuose ataskaitos prieduose įdedama leidimo atlikti archeologinius tyrimus ir archeologinių tyrimų projekto kopija, radinių perdavimo akto arba kito radinių perdavimą muziejui patvirtinančio dokumento kopija, archeologinių tyrimų pažymos (toliau – Pažyma), jeigu tokia buvo parengta, kopija, kompiuterinė laikmena su ataskaitoje pateiktų fotonuotraukų (išskyrus archyvines) skaitmeninėmis versijomis „Joint Photographic Experts Group“ (JPEG, ISO/IEC 10918, ITU-T T.81, ITU-T T.83, ITU-T T.84, ITU-T T.86), „Tagged Image File“ (TIFF 6.0) arba „Raw File“ (RAW, ISO 12234-2) formatu, ataskaitos tekstu – „Rich Text“ (RTF, ne aukštesne kaip 1.8 versija) arba „Portable Document“ (PDF, ne aukštesne kaip 1.5 versija) formatu, ataskaitos brėžiniais – „Portable Document“ (PDF, ne aukštesne kaip 1.5 versija) ar „Tagged Image File“ (TIFF 6.0) formatu. Pateikiant kitų skaitmeninių formatų dokumentus, nurodomas jų formatas.

61. Pažymas rengia ir pasirašo tyrėjas, kuriam buvo išduotas leidimas atlikti archeologinius tyrimus (tyrimų vadovas), kai atliktų archeologinių tyrimų išvados reikalingos paveldosaugos sprendimams priimti, projektavimo ar planavimo sąlygoms išduoti, kultūros paveldo tvarkybos ar tvarkomųjų statybos, kraštotvarkos darbų projektams rengti, o ataskaitos dar neparengtos. Jeigu pagal su archeologinių tyrimų užsakovu sudarytą sutartį už archeologinių tyrimų atlikimą atsakingas juridinis asmuo, archeologinių tyrimų pažymą kartu su tyrėju turi pasirašyti ir šio juridinio asmens vadovas arba jo įgaliotas asmuo.

62. Pažymose nurodomas archeologinių tyrimų objekto pavadinimas, unikalus kodas Kultūros vertybių registre, tyrimų vadovo vardas, pavardė, leidimo atlikti archeologinius tyrimus data ir numeris, šurfų ar perkasų skaičius, bendras ištirtas plotas, archeologinių tyrimų apžvalga (jei archeologiniai tyrimai bus tęsiami), archeologinių tyrimų rezultatai ir išvados, pasiūlymai dėl tirtam objektui taikytinų kultūros paveldo apsaugos reikalavimų. Prie Pažymos pridedamas situacijos planas su pažymėtomis atliktų archeologinių tyrimų vietomis.

63. Pažymos pateikiamos Departamentui arba jo teritoriniam padaliniui bei archeologinių tyrimų užsakovui. Pažymas Departamentas (jo teritorinis padalinys) gali naudoti kaip pagrindą, paveldosaugos sprendimams priimti, projektavimo ar planavimo sąlygoms išduoti, kultūros paveldo tvarkybos ar tvarkomųjų statybos, kraštotvarkos darbų projektams rengti. Departamentui (jo teritoriniam padaliniui) pateikiami tik šių Pažymų originalai.

64. Kilus abejonėms dėl Pažymų turinio, Departamentas (jo teritorinis padalinys) gali kreiptis į Komisiją dėl Pažymų įvertinimo. Pažymas Komisija gali svarstyti ir savo iniciatyva. Komisija, nustačiusi, kad archeologiniai tyrimai yra nepakankamos apimties arba buvo atlikti, pažeidžiant šio Reglamento reikalavimus ar leidime atlikti archeologinius tyrimus nustatytus papildomus paveldosaugos reikalavimus, šias Pažymas gali pripažinti netinkamomis. Apie tai Komisija motyvuotu raštu informuoja Departamentą (jo teritorinį padalinį) ir Pažymą parengusį tyrėją. Tokiu atveju, Departamentas (jo teritorinis padalinys) šių Pažymų negali naudoti kaip pagrindo paveldosaugos sprendimams priimti, projektavimo ar planavimo sąlygoms išduoti, kultūros paveldo tvarkybos ar tvarkomųjų statybos, kraštotvarkos darbų projektams rengti bei gali pareikalauti atlikti papildomus archeologinius tyrimus.

65. Leidiniui „Archeologiniai tyrinėjimai Lietuvoje“ parengtoje informacijoje nurodomas tyrėjas, archeologinių tyrimų vietos pavadinimas ir adresas, unikalus kodas Kultūros vertybių registre, bendras ištirtas plotas, aptiktų pagrindinių archeologinių struktūrų, radinių ir kultūrinio sluoksnio charakteristika ir datavimas, pateikiama bent viena kokybiška tyrimus charakterizuojanti iliustracija, 10% teksto apimties santrauka vertimui į anglų kalbą. Tirtose vietose neradus archeologinio vertingųjų savybių pobūdžio savybių, duomenys pateikiami lentelėje, kurioje nurodomas tyrėjas, archeologinių tyrimų vietos pavadinimas ir adresas, bendras ištirtas plotas, šių tyrimų išvada. Komisija gali grąžinti tyrėjui jo pateiktą mokslinę informaciją pataisyti ar papildyti. Reikalavimai rengiamai mokslinei informacijai skelbiami leidinyje „Archeologiniai tyrinėjimai Lietuvoje“ bei Departamento interneto tinklalapyje.

66. Užbaigti povandeninio archeologinio paveldo tyrimų darbai įforminami atsižvelgiant į Povandeninio kultūros paveldo apsaugos konvencijos priede pateiktas taisykles.

67. Tyrėjai gali parengti ir išsamesnes ataskaitas, mokslines informacijas bei Pažymas, negu nustatyta šiame Reglamente.

VII. ARCHEOLOGINIO PAVELDO AVARIJOS GRĖSMĖS PAŠALINIMAS

68. Archeologinio paveldo avarijos grėsmės pašalinimo tikslas – panaikinti priežastis, galinčias sukelti staigią archeologinio paveldo objekto griūtį ar kitokį praradimą, minimaliai keičiant vertingąsias savybes.

69. Avarijos grėsmės pašalinimo darbai turi būti atliekami visuose avarinės būklės archeologinio paveldo objektuose, kuriuose per artimiausius 5 metus nenumatoma atlikti kitų tvarkybos darbų (nepakanka lėšų, gamybinių pajėgumų ir pan.), atsižvelgiant į archeologinio paveldo objektų reikšmingumą ir būklės blogėjimo spartą.

70. Archeologinio paveldo objektų avarijos grėsmei pašalinti būtini tvarkybos darbai atliekami remiantis archeologinių, statybinių ir kitų tyrimų duomenimis.

71. Avarijos grėsmės pašalinimo darbų metu šiuolaikinėmis priemonėmis sustiprinamos archeologinio paveldo objektų dalys ir elementai bei sudaromos laikinos sąlygos, nekeliančios pavojaus žmonių gyvybei, sveikatai ir aplinkai.

72. Archeologinio paveldo avarijos grėsmės pašalinimo pagrindinės specialiosios technologijos yra šios:

72.1. archeologiniai tyrimai;

72.2. šlaitų tvirtinimas išorinėmis mechaninėmis ir biologinėmis priemonėmis – konstrukcinių terasų, atraminių sienučių, tvorelių, pynučių, prizmių, polinių užtvarų, ekranų įrengimas;

72.3. papildomų apkrovų šlaituose ir jų viršutinėse dalyse pašalinimas – statinių nugriovimas, stambių riedulių, atplyšusio grunto pašalinimas;

72.4. griūvančių šlaitų planiravimas – lėkštinimas, terasavimas, viršutinės dalies (skardžio) nukasimas (taikomas tik tuomet, kai ištirtas archeologinis sluoksnis);

72.5. žmonių apsaugos priemonių įrengimas – griūvančių šlaitų, karjerų, duobių, griovų aptvėrimas, laikinų lieptų virš jų įrengimas;

72.6. vandenį nuleidžiančių priemonių įrengimas – kanalų, griovių kasimas ir jų sutvirtinimas;

72.7. vandens imtuvų panaudojimas ir įrengimas – upių, upelių, ežerų, gilesnių, laidžių vandeniui uolienų sluoksnių panaudojimas, nukreipiant vandens srautus į natūralius imtuvus, tvenkinių ir kūdrų kasimas;

72.8. vandens režimą reguliuojančių pagalbinių priemonių – greitviečių, slenksčių, šliuzų, siurblinių, filtrų, šulinių, pralaidų, brastų, akvedukų, diukerių – įrengimas;

72.9. vandens telkinių vagų, ištakų ir protakų išvalymas nuo dumblo, šiukšlių ir vandens augalų;

72.10. tekančio vandens telkinių (upių, upelių, kanalų, griovių) vagų ir krantų tvirtinimo priemonių įrengimas – pustvankių (bunų), dambų, užtūrų, užuolaidinių (špuntinių) sienelių, atraminių konstrukcijų pastatymas;

72.11. stovinčio vandens telkinių (ežerų, tvenkinių, kūdrų) krantų tvirtinimo priemonių įrengimas – betono ir gelžbetonio plokščių montavimas krantuose;

72.12. inžineriniai geologiniai (geotechniniai) tyrimai;

72.13. kitos technologijos.

73. Archeologinio paveldo objektuose, vietovėse esančių statinių akmens mūro ir natūralaus akmens, plytų mūro remonto darbų specialiųjų technologijų, užtikrinančių autentiškumo išsaugojimą, reikalavimai nustatyti Paveldo tvarkybos reglamente PTR 2.02.03:2007 „Akmens mūro ir natūralaus akmens, plytų mūro tvarkyba“, patvirtintame Lietuvos Respublikos kultūros ministro 2007 m. birželio 4 d. įsakymu Nr. ĮV-330 (Žin., 2007, Nr. 70-2783), bei kituose normatyviniuose dokumentuose, reglamentuojančiuose tvarkybos darbus.

74. Avarijos grėsmės pašalinimo darbų metu gali būti pašalinamos archeologinio paveldo objektų avarinės būklės dalys ir elementai, gresiantys žmonių gyvybei ir sveikatai, kurių techniškai sutvarkyti neįmanoma arba kuriems gresia sunykimas dėl gamtinės erozijos, žemės judinimo darbų ar nepalankių socialinių ekonominių sąlygų.

75. Avarijos grėsmės pašalinimo darbų metu šalinant archeologinio paveldo objektų dalis ir elementus būtina laikytis šių reikalavimų:

75.1. minimalizuoti šalinamų archeologinio paveldo objektų dalių ir elementų kiekį;

75.2. atlikti šalinamų dalių ir elementų tyrimo, fiksavimo darbus;

75.3. vertingas dalis ir elementus išardyti taip, kad kuo didesnę jų dalį būtų galima atkurti anastiliozės būdu pagal nustatyta tvarka parengtą ir suderintą restauravimo darbų projektą;

75.4. nevertingas dalis ir elementus pašalinti tik tais atvejais, kai jie yra arba gali būti avarijų priežastimi. Negalima šalinti nevertingų dalių ir elementų, kurie lemia išlikusios autentiškų archeologinio paveldo objekto dalių ar elementų konstrukcijos stabilumą.

VIII. ARCHEOLOGINIO PAVELDO REMONTAS

76. Archeologinio paveldo objektuose taikomas tik tvarkybos darbais sukurtų naujų konstrukcijų defektų remontas. Remonto metu susidėvėjusios ar suirusios konstrukcijų dalys ir elementai pakeičiami naujais arba tvirtinami šiuolaikinėmis priemonėmis. Pakeičiant dalis ir elementus naujais, nekeičiama jų buvusioji padėtis, forma ir tipas. Remonto darbais iš esmės nekeičiamas istoriškai susiklostęs ir išlikęs archeologinio paveldo objektų pavidalas.

77. Tvarkybos darbais sukurtų naujų konstrukcijų remonto pagrindinės technologijos yra šios:

77.1. bendras žemės paviršiaus išlyginimas, planiravimas perstumdant gruntą, papildomo grunto atvežimas ir paskleidimas, grunto pertekliaus išvežimas, grunto tankinimas;

77.2. susidėvėjusių laiptų konstrukcijų, kelių, takų, aikščių profilių keitimas, nekeičiant trasų, bendras dangos išlyginimas, iškasų ir pylimų įrengimas;

77.3. susisiekimo įrangos eksploatacinių savybių pagerinimas – kelkraščių išlyginimas ir tvirtinimas, dangos stiprinimas, kelkraščio griovių, pralaidų, bordiūrų, šaligatvių, apšvietimo įrangos remontas;

77.4. vandens režimą valdančių priemonių – įvairių drenažo sistemų, kolektorių, rinktuvų, greitviečių, slenksčių, šliuzų, siurblinių, filtrų, akvedukų, diukerių remontas.

78. Archeologinio paveldo objektuose, vietovėse esančių statinių akmens mūro ir natūralaus akmens, plytų mūro remonto darbų specialiųjų technologijų, užtikrinančių autentiškumo išsaugojimą, reikalavimai nustatyti Paveldo tvarkybos reglamente PTR 2.02.03:2007 „Akmens mūro ir natūralaus akmens, plytų mūro tvarkyba“, patvirtintame Lietuvos Respublikos kultūros ministro 2007 m. birželio 4 d. įsakymu Nr. ĮV-330, bei kituose normatyviniuose dokumentuose, reglamentuojančiuose tvarkybos darbus.

79. Remonto darbų metu negali būti pažeidžiami arba naikinami šie archeologinio paveldo objektų autentiškumo požymiai – panaudotos medžiagos ir atlikimo technologijos.

80. Remontuojant būtina taikyti tokias naujas medžiagas ir formas, kurios derėtų su archeologinio paveldo objektų autentiškomis dalimis ir elementais ir kartu skirtųsi nuo jų.

81. Pagal darbų apimtį skiriamos šios palaikomojo remonto rūšys:

81.1. atrankinis remontas – jo metu remonto technologijos taikomos atskirose archeologinio paveldo objektų dalyse ir pavieniuose elementuose;

81.2. kompleksinis remontas – jo metu remonto technologijų kompleksas taikomas visame archeologinio paveldo objekte.

82. Visi palaikomojo remonto darbai turi būti atliekami remiantis fiksavimo ir tyrimų duomenimis.

83. Archeologiniai tyrimai prieš remonto darbų pradžią turi būti atliekami, jeigu remonto darbai gali pažeisti archeologinio paveldo objekto vertingąsias savybes. Archeologiniai tyrimai taip pat atliekami, jeigu remonto metu aptinkama archeologinių radinių ar kitų archeologinio paveldo objekto vertingųjų savybių.

84. Archeologinio paveldo objektų teritorijoje esančių nevertingų intarpų remontas neturi pabloginti archeologinio paveldo objektų būklės. Nevertingų intarpų remontas atliekamas vykdant tvarkomuosius statybos darbus pagal statybos techniniuose reglamentuose nustatytus reikalavimus.

IX. ARCHEOLOGINIO PAVELDO KONSERVAVIMAS

85. Archeologinio paveldo konservavimo tikslas – sustabdyti archeologinio paveldo objektų vertingąsias savybes naikinančių ar žalojančių išorinių ir vidinių veiksnių poveikį ir sutvirtinti autentiškumo požymius.

86. Archeologinio paveldo objekto konservavimo darbai vykdomi derinant juos su tyrimo ir/arba avarijos grėsmės pašalinimo darbais.

87. Konservavimo darbų metu archeologinio paveldo objekto vertingųjų savybių turinčios dalys ar elementai sustiprinami specialiomis medžiagomis ir konstrukcijomis, apsaugomi nuo tolesnio irimo ir sudaromos tinkamos sąlygos jų ilgalaikiam egzistavimui ir eksponavimui.

88. Visi konservavimo darbų metu įrengiami nauji elementai turi derėti prie archeologinio paveldo objektų ir aiškiai skirtis nuo jų.

89. Konservavimo darbais nekeičiamas istoriškai susiklostęs ir išlikęs archeologinio paveldo objekto pavidalas, nepriklausomai nuo išlikusių sudėtinių dalių, elementų ir naujų intarpų vertės, taip pat nekeičiama išlikusi sudėtis ir apimtis.

90. Archeologinio paveldo objekto konservavimo darbai turi būti atliekami:

90.1. kai archeologinio paveldo objektai ir jų dalys yra blogos ir avarinės fizinės būklės;

90.2. kai archeologinio paveldo objektų ir jų dalių fizinė būklė pablogėja dėl ardančių veiksnių poveikio.

91. Visi konservavimo darbai turi būti atliekami remiantis taikomųjų mokslinių tyrimų duomenimis.

92. Archeologinio paveldo konservavimo pagrindinės specialiosios technologijos yra šios:

92.1. žemės (paviršiaus, šlaitų, geologinės sandaros elementų):

92.1.1. archeologiniai tyrimai;

92.1.2. archeologinių tyrimų metu surastų radinių konservavimas;

92.1.3. inžineriniai geologiniai (geotechniniai) tyrimai;

92.1.4. vandens režimą reguliuojančių priemonių – sluoksninio, vamzdinio, „Role“, vertikaliojo, žiedinio horizontaliojo, mišriojo, fašinų, statybinio drenažų įrengimas;

92.1.5. vandenį nuleidžiančių priemonių – kolektorių, drenažo rinktuvų įrengimas;

92.1.6. apsaugos priemonių nuo mechaninės erozijos – takų, laiptų, tiltų įrengimas;

92.1.7. apsaugos nuo vandens srautų priemonių – gaudomųjų drenų, pralaidų įrengimas, skrodų ir griovų dugnų stiprinimas natūraliomis medžiagomis (gargždu, žvyru, akmenų grindiniu, velėna);

92.1.8. vandens režimą valdančių pagalbinių priemonių – greitviečių, slenksčių, šliuzų, siurblinių, filtrų, šulinių, brastų, akvedukų, diukerių įrengimas;

92.1.9. vandens nuotėkio reguliavimo priemonių – apsauginių griovių, pylimų – įrengimas, maitinimo baseino teritorijos planiravimas ir nuolydžių keitimas;

92.1.10. mechaninių tvirtinimo priemonių – kuolų, polių, inkarų ir jų eilių, kontraforsų įrengimas šlaitų gruntuose;

92.1.11. paviršinės erozijos židinių panaikinimas – kelių, takų, įgriuvų, duobių, žvėrių urvų, perkasų, bulviarūsių ir kitokių kasinių užpylimas;

92.1.12. teritorijos sanitarinės būklės gerinimas – mechanizuotas šiukšlynų, sąvartynų pašalinimas, srutų duobių, kompostų ir kitokių organinių atliekų sankaupų panaikinimas;

92.2. želdinių (sumedėjusių ir žolinių augalų):

92.2.1. sausuolių, vėjavartų, vėjalaužų, sniegolaužų pašalinimas, kai šalinamos augalų požeminės dalys;

92.2.2. sanitariniai kirtimai – nuvirtusių ir virstančių medžių bei krūmų pašalinimas, mechaniškai ir biologiškai pažeistų medžių kirtimas;

92.2.3. žolinės dangos pagerinimas – esamos velėnos defektų taisymas (negyvybingų ir pažeistų plotų išpjovimas, raukšlių ištiesinimas, plyšių užtaisymas, prikalimas kuoliukais), eroduojančių plotų velėnavimas, papildomas įsėjimas žolių mišiniais);

92.2.4. žolinės dangos augimo sąlygų sudarymas – brandžių medžių genėjimas ir atrankinis ugdomasis retinimas, vandens režimą reguliuojančių priemonių įrengimas, dirvožemio sluoksnio papildymas, tręšimas, augalų kenkėjų naikinimas;

92.2.5. apželdintų plotų sanitarinės būklės gerinimas;

92.3. vandens telkinių:

92.3.1. eroduojančių krantų stiprinimas natūraliomis medžiagomis – grindimas akmenimis, užpylimas gargždu, žvyru, velėnavimas, atraminių tvorelių ir bunų įrengimas;

92.3.2. dugno, vagos ir krantų valymas nuo dumblo, šiukšlių ir vandens augalų;

92.3.3. krantų ir pakrančių sanitarinės būklės gerinimas.

93. Archeologinio paveldo objektuose, vietovėse esančių statinių akmens mūro ir natūralaus akmens, plytų mūro remonto darbų specialiųjų technologijų, užtikrinančių autentiškumo išsaugojimą, reikalavimai nustatyti Paveldo tvarkybos reglamente PTR 2.02.03:2007 „Akmens mūro ir natūralaus akmens, plytų mūro tvarkyba“, patvirtintame Lietuvos Respublikos kultūros ministro 2007 m. birželio 4 d. įsakymu Nr. ĮV-330, bei kituose normatyviniuose dokumentuose, reglamentuojančiuose tvarkybos darbus.

94. Pagal autentiškumo požymių išsaugojimo pobūdį skiriami šie konservavimo būdai:

94.1. reikalingų fizinių savybių (stiprumo, standumo, pastovumo, atsparumo drėgmei, biologiniam ir cheminiam užterštumui ir pan.) suteikimas autentiškai medžiagai, naudojant vidines ir išorines priemones. Šiuo būdu konservuojamos didelės apimties vientisi archeologinio paveldo objektai ir jų atskiros dalys bei archeologiniai radiniai;

94.2. autentiškos medžiagos izoliavimas (apgaubimas, uždengimas ir pan.) nuo ardančių faktorių poveikio išorinėms matomomis priemonėmis. Šiuo būdu konservuojami nedidelės apimties archeologinio paveldo objektai ir jų liekanos, kurios suformuotos iš nestiprių, neatsparių ir neilgaamžių medžiagų.

X. ARCHEOLOGINIO PAVELDO RESTAURAVIMAS

95. Archeologinio paveldo restauravimo tikslas – grąžinti archeologinio paveldo objektų fizines-technines savybes, apsaugoti išlikusias archeologinio paveldo objektų autentiškas dalis ar elementus, atkurti atskirus neišlikusius elementus ar dalis, išsaugoti, atskleisti išryškinti archeologinio paveldo objektų vertingąsias savybes.

96. Archeologinio paveldo objekto autentiškos dalys ir elementai – tai archeologinio paveldo objekto išlikusios savybės, apimančios pirminę ar istoriškai susiklosčiusią objekto paskirtį, išraišką ir savitą fizinį pavidalą – formą, panaudotas medžiagas, konstrukcijas, suplanavimą, atlikimo technologiją, aplinką.

97. Restauravimo darbai atliekami archeologinio paveldo objektuose ir jų dalyse, kuriose išliko dauguma autentiškumo ir kiekybės požymių, sudarančių visumą, tačiau yra daug įvairaus aktyvumo laipsnio nevertingų intarpų, iškreipiančių ir žalojančių tokių vertybių visumos kultūrinę vertę.

98. Restauravimo darbų metu atidengiamos ištirtos archeologinio paveldo objektų autentiškos dalys ir elementai, nesukeliant grėsmės objekto stabilumui pašalinami iš esmės keičiantys autentiškumo ir kiekybės požymius nevertingi intarpai, pagal tyrimų duomenis tiksliai pakartojant atkuriamos ar iš naujo sukuriamos trūkstamos dalys, elementai ir jungtys, suformuojama vieninga visuma, parodanti buvusią archeologinio paveldo objektų kultūrinę vertę bei sudaromos sąlygos archeologinio paveldo objektams eksploatuoti.

99. Restauravimo darbais išsaugomos archeologinio paveldo objektų raidos laikotarpių vertingos dalys ir elementai, jie eksponuojami, sudarant harmoningą visumą, atspindinčią tokių objektų istorinę raidą.

100. Restauravimo darbų metu archeologinio paveldo objektai sustiprinami, naudojant analogiškas autentiškoms medžiagas, o jeigu jų nepakanka – naudojant šiuolaikines technologijas, nekeičiant išlikusių medžiagų autentiškumo ir kiekybės požymių.

101. Restauravimo darbais keičiamas istoriškai susiklostęs ir išlikęs archeologinio paveldo objektų pavidalas, išryškinant jų vertingąsias savybes.

102. Restauravimo darbai turi būti atliekami:

102.1. kai konservavimo darbais negalima išryškinti ir atskleisti nevertingais intarpais ar kitaip užgožtų vertingųjų savybių;

102.2. kai yra išlikusių daug vertingų autentiškų dalių, elementų ir pakanka natūros, istorinių ar ikonografinių duomenų sužalotoms archeologinio paveldo objektų dalims ar elementams atkurti.

103. Visi restauravimo darbai turi būti atliekami remiantis fiksavimo, tyrimų ir natūros duomenimis arba skaičiuojamaisiais modeliais, kurie sudaromi pagal išlikusias tikslias žymes (pėdsakus) ir analogus (jeigu tokius modelius galima sudaryti.

104. Restauruoti negalima remiantis vien hipotezėmis, analogais ir netikslia ar nepakankama ikonografine medžiaga (piešiniais, graviūromis ir pan.).

105. Pagal darbų apimtį skirstomos šios restauravimo rūšys:

105.1. fragmentiškas restauravimas – restauravimo specialiosios technologijos taikomos atskirose archeologinio paveldo objekto dalyse ir elementuose;

105.2. viso archeologinio paveldo objekto restauravimas – restauravimo specialiosios technologijos taikomos visame archeologinio paveldo objekte (teritorijoje).

106. Archeologinio paveldo objektų restauravimo pagrindinės specialiosios technologijos yra šios:

106.1. žemės (paviršiaus, šlaitų, geologinės sandaros elementų):

106.1.1. žemės paviršiaus mechaninių pažeidimų, atsiradusių dėl vėlesnės žmonių veiklos ir trukdančių suvokti archeologinio paveldo objektą, šalinimas iki tyrimais nustatyto buvusio žemės paviršiaus lygio – griovių, kanalų, karjerų, duobių ir kitų kasinių užpylimas vietiniu gruntu, pylimų, kauburių ir kitų sampilų nukasimas;

106.1.2. žemės paviršiaus natūralių nelygumų, atsiradusių dėl vėlesnių gamtinių egzogeninių procesų ir trukdančių suvokti archeologinio paveldo objektą, sutvarkymas iki tyrimais nustatyto buvusio žemės paviršiaus lygio – griovų, raguvų, skrodų, įgriuvų ir kitokių įdubų užpylimas inžineriniais gruntais, natūralių kauburių nukasimas;

106.1.3. trukdančių suvokti archeologinio paveldo objektą nevertingų statinių, įrenginių ar kitų intarpų nugriovimas – nevertingų statinių, įrenginių ar kitų intarpų liekanų pašalinimas, kelių ir takų išardymas, disonuojančių dangų (asfalto, betono) išardymas ir pakeitimas artimomis autentiškoms medžiagomis, pašalintų nevertingų statinių, įrenginių ar kitų intarpų vietų išlyginimas;

106.1.4. vertingų žemės paviršiaus formų, akmenų konstrukcijų archeologiniai tyrimai ir atidengimas – viršutinių sluoksnių nukasimas;

106.1.5. pylimų, terasų, sampilų, akmenų konstrukcijų, griovių ir kitų vertingų žemės paviršiaus formų sunaikintų dalių ir fragmentų atkūrimas pagal išlikusias formas naudojant tokias pat medžiagas, gaminius ir konstruktyvinius sprendimus kaip išlikusiose dalyse;

106.1.6. inžineriniai geologiniai (geotechniniai) tyrimai;

106.2. želdinių (sumedėjusių ir žolinių augalų):

106.2.1. kraštovaizdžio formavimo kirtimai;

106.2.2. plyni medžių kirtimai, suformuojant žolinę dangą;

106.3. vandens telkinių:

106.3.1. vandens masės pakeitimas – vandens išleidimas iš telkinių ir jų pripildymas iš naujo;

106.3.2. vandens horizonto reguliavimas iki pirminio (autentiško) lygio – tuščių vandens telkinių užpildymas vandeniu, vandens lygio pakėlimas arba pažeminimas;

106.3.3. vandens telkinių gilinimas, krantų kontūrų koregavimas iki tyrimais nustatytų pirminių (autentiškų) dydžių bei formų;

106.3.4. vandens telkiniuose buvusių elementų atkūrimas – pusiasalių, salų, sąsmaukų, įlankų, protakų, vingių, kaskadų, krioklių, slenksčių, brastų formavimas iš natūralių arba tokių pačių kaip autentiškos medžiagų;

106.3.5. autentiškos hidrotechnikos įrenginių trūkstamų dalių ar elementų atstatymas.

107. Archeologinio paveldo objektuose, vietovėse esančių statinių akmens mūro ir natūralaus akmens, plytų mūro remonto darbų specialiųjų technologijų, užtikrinančių autentiškumo išsaugojimą, reikalavimai nustatyti Paveldo tvarkybos reglamente PTR 2.02.03:2007 „Akmens mūro ir natūralaus akmens, plytų mūro tvarkyba“, patvirtintame Lietuvos Respublikos kultūros ministro 2007 m. birželio 4 d. įsakymu Nr. ĮV-330, bei kituose normatyviniuose dokumentuose, reglamentuojančiuose tvarkybos darbus.

108. Tais atvejais, kai restauravimo metu atidengiami ankstesnieji elementai, pašalinant vėlesniuosius (tam turi pritarti Komisija), turi būti laikomasi šių principų:

108.1. atidengiamas elementas turi būti didesnės kultūrinės vertės negu pašalinamas;

108.2. atidengiamas elementas turi būti pakankamai geros fizinės būklės ir atidengus neturi būti sąlygų jam sunykti.

109. Nevertingi intarpai gali būti paliekami:

109.1. kai jie nulemia išlikusios autentiškos dalies tinkamą fizinę būklę;

109.2. kai jie iš esmės nekeičia autentiškumo ir kiekybės požymių.

110. Restauravimo metu atkurti trūkstamus elementus ir jungtis galima tik šiais atvejais:

110.1. kai trūksta pasikartojančių elementų. Šiais atvejais daromos tikslios kopijos pagal išlikusius autentiškus elementus;

110.2. kai elementų išsaugoti techniškai nebeįmanoma. Šiais atvejais daromos tokių elementų tikslios kopijos;

110.3. kai trūksta jungčių tarp išlikusių elementų dalių. Šiais atvejais daromi modeliai pagal išlikusias elementų dalis ir analogijas;

110.4. kai natūroje yra išlikusios tikslios buvusių elementų žymės (pėdsakai). Šiais atvejais daromi modeliai pagal išlikusias žymes ir analogus.

XI. ARCHEOLOGINIO PAVELDO PRITAIKYMAS

111. Archeologinio paveldo pritaikymo tikslas – pertvarkyti archeologinio paveldo objektą ar jo sudedamąsias dalis naudoti, suderinant valdytojo ir visuomenės poreikius, minimaliai keičiant vertingąsias savybes ir sudarant galimybes atkurti būklę, buvusią iki šių pakeitimų.

112. Pritaikymo darbų metu archeologinio paveldo objektuose įrengiamos naujos funkcinės ir/arba ekspozicinės priemonės, inžineriniai tinklai bei kiti infrastruktūros statiniai ar įrenginiai.

113. Pritaikymo darbais, minimaliai keičiant archeologinio paveldo objektų vertingąsias savybes, pertvarkomas istoriškai susiformavęs ir išlikęs tokių vertybių pavidalas, archeologinio paveldo objektą pritaikant nūdienos poreikiams.

114. Archeologinio paveldo pritaikymo pagrindinės specialiosios technologijos yra šios:

114.1. teritorijų (žemės paviršiaus, geoplastinių elementų, susisiekimo įrangos):

114.1.1. naujų kelių, takų, aikščių ir aikštelių įrengimas;

114.1.2. teritorijos funkcinės įrangos ir dekoratyvinių elementų (laiptų, suolų, šiukšlių dėžių, tualetų, lieptų, informuojančių ženklų ar stendų, žaidimų aikštelių, dekoratyvinės dailės kūrinių) įrengimas;

114.1.3. inžinerinių statinių įrengimas (trasų kasimas, tinklų montavimas, kolektorių statyba, šulinių, kamerų, transformatorinių pastočių ir kitokių inžinerinių statinių statyba);

114.1.4. naujų statinių statyba, kai tokia statyba susijusi su archeologinio paveldo objektui lankyti ir prižiūrėti susijusių funkcinių, ekspozicinių priemonių ir inžinerinių statinių įrengimu;

114.2. vandens telkinių:

114.2.1. esamų vandens telkinių dydžių ir kontūrų keitimas (tvenkinių ir kūdrų didinimas ar mažinimas, upių, upelių, kanalų ir griovų vagų trasų pakeitimas);

114.2.2. vandens lygio telkiniuose keitimas (pakėlimas, pažeminimas);

114.2.3. reglamentuotas naujų vandens telkinių įrengimas;

114.2.4. reglamentuota naujų hidrotechnikos įrenginių statyba.

115. Bet kokie pritaikymo darbai neturi:

115.1. visiškai sunaikinti archeologinio paveldo objekto vertingųjų savybių;

115.2. iš esmės pakeisti archeologinio paveldo objekto sudėties ir apimties.

116. Pagal atliekamų darbų pobūdį ir vertingųjų savybių išsaugojimo mastą skiriamos šios pritaikymo rūšys:

116.1. funkcinių ir ekspozicinių priemonių įrengimas – tai įvairūs nedidelės apimties darbai, nepažeidžiantys archeologinio paveldo objekto autentiškumo ir kiekybės požymių. Jų metu esamame archeologinio paveldo objekte įrengiami teritorijos funkciniai elementai, sumontuojama ar išdėstoma vidaus infrastruktūros įranga, sumontuojamos arba įrengiamos ekspozicinės priemonės;

116.2. inžinerinių tinklų įrengimas, prieš tai numatomose šių darbų vietose atlikus archeologinius tyrimus;

116.3. reglamentuota nauja statyba. Šių darbų metu archeologinio paveldo objekto teritorijoje pastatomas naujas statinys (pastatas, priestatas, kelias ir kt.) arba įrengiamas kitoks elementas (geoplastinis, biokonstrukcinis elementas, vandens telkinys ir kt.), kurio vieta, apimtis, sudėtis, medžiagos ir gaminiai bei forma yra reglamentuotos tvarkybos darbų projekte.

117. Pritaikant archeologinio paveldo objektą privaloma:

117.1. įrengti funkcines ir ekspozicines priemones, inžinerinius tinklus ar kitą infrastruktūros įrangą bei vykdyti naują statybą nevertinguose intarpuose (jeigu jie yra arba jeigu tai funkciškai ir techniškai įmanoma);

117.2. kiek įmanoma labiau sumažinti neigiamą fizinį bei vizualinį poveikį vertingoms autentiškoms dalims ir elementams;

117.3. prieš vykdant darbus atlikti galinčių būti pažeistomis vertingų autentiškų dalių ir elementų archeologinius tyrimus.

118. Visais atvejais, kai numatoma atlikti pritaikymo darbus, privaloma atlikti viso pritaikymo darbų ploto archeologinius tyrimus.

119. Remiantis tyrimų duomenimis Departamentas gali nuspręsti apriboti ar uždrausti pritaikymo darbus, kurie pačiame archeologinio paveldo objekte, jo teritorijoje ar apsaugos zonoje galėtų iš esmės pažeisti vertingąsias savybes, pareikalauti atlikti išlikusių vertingųjų savybių tyrimo, konservavimo, restauravimo ir kitus tvarkybos darbus arba vykdyti pritaikymo darbus kitoje archeologinio paveldo objekto, jo teritorijos ar apsaugos zonos vietoje.

120. Atliekant pritaikymo darbus nevertinguose intarpuose, būtina taikyti tokias naujas medžiagas ir formas, kurios derėtų su autentiškomis dalimis, elementais bei formomis ir kartu skirtųsi nuo jų.

121. Nevertingų intarpų kapitalinio remonto, rekonstravimo ir reglamentuotos naujos statybos darbai gali būti atliekami tuose archeologinio paveldo objektuose ir jų dalyse, kuriose išlikę tik autentiškumo ir kiekybės požymių fragmentai, kurių neįmanoma konservuoti ir restauruoti.

XII. BAIGIAMOSIOS NUOSTATOS

122. Fiziniai ir juridiniai asmenys, pažeidę šio Reglamento reikalavimus, atsako įstatymų nustatyta tvarka.

__________________