Odos radiniai Žiežmariuose

Kaišiadorių spauda nupūtė laiko dulkes ir išspausdino straipsnį apie odinius archeologinius radinius Žiežmariuose.

Detalieji archeologiniai tyrimai Pylimo g.47/Gėlių g. 2, Vilniuje

2016 m. gruodžio – 2017 m. sausio mėnesiais, Vilniuje, Pylimo g. 47/Gėlių g. 2 namo patalpose vykdyti detalieji archeologiniai tyrimai. Jų vietoje numatyta įrengti kavinės bei technines patalpas. Tyrinėjimų metu iki įžemio ištirtos dvi patalpos: Patalpa Nr. 3 (26 m²) ir patalpa Nr.4 (14,59 m²). Bendras plotas siekė 40,59 m².

Pastatas: Pylimo g.47/Gėlių g. 2, Vilnius. Tirtos patalpos pirmo aukšto plane M1:100

Prieš pradedant tyrimus, apie tiriamą vietą surinkti istoriniai ir anksčiau vykusių archeologinių tyrimų duomenys. Iš jų žinoma, kad pastatas Pylimo g. 47/Gėlių g. 2 yra 81 senamiesčio kvartale, kuris formavosi už miesto gynybinės sienos bei Rūdninkų vartų. Kvartalą riboja Sodų, Pylimo ir Gėlių gatvės. Čia ėjo svarbus kelias į Krokuvą per Rūdninkus. Pati Pylimo gatvė formavosi palei gynybinę sieną. Ji yra seniausia kvartalą ribojanti gatvė. Atkarpa ribojusi kvartalą buvo vadinama Arklių turgumi. XIX a. ši gatvė turėjo Karmelitų pavadinimą. XVII a. pastačius Šv. Stepono bažnyčią atsirado ir gatvelės vedančios į ją. Tokiomis gatvėmis buvo ir dabartinės Sodų ir Gėlių g.

XVII amžiuje atsiranda ir išsamesni paminėjimai apie pačią posesiją. Šioje vietoje, XVII a. II pusėje Vilniaus miesto tarėjas J. Stročinskis pastatė didelį medinį namą. 1718 m. šis namas atiteko karmelitams prie Visų Šventųjų bažnyčios. 1746 m. dvarelis buvo labai sunykęs, aprašyme minimos mūrinės skliautuotos patalpos ir rūsiai. XVIII a. II p. dvarelis remontuotas, turėjo mūrines ir medines patalpas. 1776 m. dvarelis perduotas M. Junevičiui, kuris 1776 – 1790 m. jį perstato į vieno aukšto mūrinį namą. 1799 – 1804 m. vėl keičiasi savininkai, tuo metu užstatomas antras aukštas. 1864 m. pastatą nusipirkęs pirklys Dovydas Žukas 1865 – 1869 m. užstato trečią aukštą.

Patalpa nr. 3. Ištyrus patalpą Nr.3 nustatyta, kad šioje vietoje kultūrinio sluoksnio storis siekia 3 – 3,2 m nuo buvusių betoninių grindų paviršiaus (nuo H abs. 123,30 m.), o užfiksuotų perkasimų vietose jis yra iki 4,4 m. gylio. Tyrimų metu surinkti ir inventorizuoti 307 radiniai.

Karūninis XV a. pab. koklis iš Patalpos Nr.3

Paviršiuje, iki 0,55 m gylio fiksuoti sluoksniai datuojami XX a. vid. - XX a. II p. Nors jie archeologiškai nėra vertingi, tačiau svarbu pažymėti, kad čia surinkta gana nemažai ankstyvesnių radinių, tarp kurių išsiskyrė keliolika vienetų XV a. pab. - XVIII a. datuojamų koklių fragmentų. Tai – XV a. pab. datuojamas karūninio koklio fragmentas puoštas geometriniu ornamentu, XVI a. II p. priskirtinas polichrominio sieninio koklio fragmentas, XVIII a. būdingi kokliai su kiliminiais ornamentais ir etc.

Giliau, patalpos viduryje atidengtas akmenų grindinys, o šalia mūrinė laiptų maršo sienutė. Šių struktūrų datavimas: XIX a. pab. - XX a. pr. Po grindiniu, iki 2 m gylio tirtas XIX a. II p. datuojamas sluoksnis. Jis suardo 5 horizontų, XVIII a. II p. - XIX a. pr. datuojamą sluoksnį, kuris išlikęs tik tirtos patalpos V kampe, 1,1 – 1,6 m gylyje. Sluoksnių grunte daugiausia buvo maišytos žemės, taip pat smėlio ir molio sluoksniai. Siejant su istoriniais duomenimis, minėti horizontai gali būti siejami su 1776 m., kuomet šioje vietoje buvusį dvarelį įsigyja M. Junevičius ir jį rekonstruoja – perstato į vieno aukšto mūrinį namą. Svarbus ir 1799 – 1804 m. laikotarpis. Tuo metu sklypą įsigyja Vilniaus pirkliai Z. Peisachovičius ir D. Leibovičius ir užstato antrą aukštą. 1,1 – 1,6 m gylyje radinių buvo gana nedaug. Surinkta keletas XVI a. pab. - XVII a. I p. datuojamų plokštinių koklių fragmentų, taip pat buitinės keramikos tarp kurios pasitaikė XVIII a. pab. - XIX a. būdingų fajansinių lėkščių duženų, olandiškų ir plokštinių čerpių nuolaužų.

Patalpos viduryje atidengtas akmenų grindinys, kairėje laiptai į rūsį.

Giliau, 1,55 – 2,35 m gylyje (iki H abs. 120,95 m) tirtas 5 - 6 horizontų kultūrinis sluoksnis, kuris galėjo formuotis XVII a. II p. - XVIII a. I p. Visoje patalpoje, be jokių suardymų fiksuoti pakankamai lygiagretūs pilkų arba juodų žemių sluoksniai, kuriuose pastebėta nemažai sutrūnijusios medienos liekanų, o taip pat vietomis išplatėjantis balto žvyringo smėlio sluoksnis. Tiriant šiuos horizontus gausiai surinkta buitinės keramikos fragmentų (29,6% visų inventorizuotų patalpos radinių). Tarp rastos keramikos dominavo rudai, žaliai glazūruotų arba neglazūruotų puodų, puodynių ar dubenų fragmentai. Kai kurie neglazūruoti puodai puošti bangelių ornamentais, o dubenys horizontaliomis lygiagrečiomis linijomis. Rasta ir kitokios paskirties dirbinių: keletas vinių, peilių geležčių fragmentų, švininis lango stiklo apvadas, pavienių XVI a. II p. - XVII a. I p. plokštinių koklių fragmentų, lovinių ir plokštinių čerpių nuolaužų. Taip pat paminėtinos rastos trys akmeninių girnapusių dalys. 

Akmeninės girnapusės fragmentas iš Patalpos Nr.3

Tirti horizontai išsiskyrė ir dideliu skaičiumi rastų gyvulių kaulų (71,1% iš visų rastų patalpoje). Nustačius rūšinę priklausomybę paaiškėjo, kad absoliuti dauguma kaulų priklauso galvijams, taip pat rasta nemažai avių/ožkų ir keletas kiaulių kaulų fragmentų. Sklype gyvenę žmonės tikriausiai laikė ir šunis, kadangi rastas šios rūšies gyvūno krūminis dantis. Iš surinktų duomenų aiškėja, kad čia vyko intensyvi ūkinė veikla, buvo daržai, laikomi gyvuliai. Sunykusios medienos pėdsakai rodo, kad XVII a. II p. - XVIII a. I p. čia vyravo medinis užstatymas. Iš istorinių šaltinių žinome, kad 1690 m. sklype minimi du dideli Vilniaus miesto tarėjui J. Stročinskiui priklausę mediniai namai. 1711 – 1776 m. sklypą ir pastatus su pertraukomis valdė karmelitai. Jų šeimininkavimo metu čia jau minimos viena mūrinė skliautuota patalpa ir du skliautuoti rūsiai skirti gėrimams laikyti. Taip pat paminėti mediniai statiniai, kurių dalį nugriovę, tie patys vienuoliai sklype užsodino daržus. Kadangi kitoje dabartinės Pylimo gatvės pusėje buvo Visų Šventųjų bažnyčia ir Senosios regulos karmelitų vienuolynas, turimą sklypą vienuoliai matyt išnaudojo daržininkystei, maisto gamybai (rastos girnos, gyvulių kaulai) ir kitokiai veiklai.

1,95 – 2,8 (iki H abs. 120,50 m) gylyje tirtas 3 horizontų kultūrinis sluoksnis datuojamas XVII a. Čia fiksuotas gruntas buvo ganėtinai permaišytas, jis susidėjo iš pilkų arba juodų žemių maišytų su degėsiais, vietomis išryškėja molio sluoksnis. Šių horizontų formavimosi metu, sklype aktyviai vykdyti įvairūs grunto judinimo darbai, buvo kasinėjamos duobės (iki 4,4 m gylio arba iki H abs. 118,90 m), kurios vėliau užverstos sudegusios medienos likučiais, gruntu su gyvulių kaulais ir buitinės keramikos fragmentais. Tarp buitinės keramikos daugiausia buvo neglazūruotų puodų arba dubenų dugnelių, pakraštėlių fragmentų, - jie puošti įvairiomis įkartėlėmis, taip pat kai kuriais atvejais bangelėmis. Rasta keletas puodyninių – dubeninių koklių smulkių fragmentų, kurių vienas turėjęs keturlapę angą (XV a.), neaiškios paskirties keramikinis ragas. Tirtus horizontus galima sieti su pirmu intensyviu šio miesto kvartalo apgyvendinimo etapu. Kadangi priešais miesto gynybinę sieną XVI a. statybos matyt nebuvo pageidaujamos, aktyvi veikla galėjo prasidėti po XVII a. vidurio karų arba šiek tiek anksčiau. Galbūt apgyvendinimo pradžią galėjo lemti ir kiti įvykiai, - 1600 metais pastatyta Šv. Stepono bažnyčia, kurios atsiradimas istorikų nuomone (Valužytė J. 1991, p.4-14) galėjo įtakoti gatvių tinklo susiformavimą šioje miesto dalyje, arba 1610 metų didysis Vilniaus gaisras nuniokojęs didelę Vilniaus miesto dalį, po ko neišvengiamai sekė įvairūs tvarkybos darbai.

2,35 – 3,05 m (iki H abs. 120,25 m) gylyje tirtas 5 horizontų kultūrinis sluoksnis. Jį sudarė rusvas smėlis, kurį atskyrė du ryškūs, tačiau ploni (1 – 5 cm storio) juodos žemės sluoksniai. Radinių rasta gerokai mažiau: neglazūruotos, arba žaliai glazūruotos žiestos buitinės keramikos fragmentų, pavienių gyvulių kaulų. Užfiksuoti horizontai yra suplauti stovinčio ar tekančio vandens. Tikėtina, kad teritorija buvo užliejama, galbūt tą įtakojo gynybinės miesto sienos statyba, su ja susijusių įtvirtinimų įrengimas, kuomet galėjo būti statomos užtvankos ar kasami grioviai. Panašius suplautus sluoksnius virš įžemio fiksavo ir 2007 m. pastate tyrusi archeologė I. Vosyliūtė, taip pat kitoje Pylimo gatvės pusėje, prie gynybinės sienos tais pačiais metais tyrimus vykdęs archeologas L. Girlevičius. Įvertinant turimus duomenis, tirti sluoksniai datuoti XVI a.

2,9 – 3,2 m (iki H abs. 120,10 m) gylyje tirtas juodos žemės sluoksnis, kurio viršutinis horizontas taip pat stipriai paplautas vandens. Radinių jokių nerasta, spėjama, kad tai – iki XVI a. pr. buvęs žemės paviršius.

Patalpa nr. 4. Ištyrus patalpą Nr.4 nustatyta, kad šioje vietoje kultūrinio sluoksnio storis siekia 2,4 – 2,65 m nuo buvusių betoninių grindų paviršiaus (H abs. 123,59 – 123,57 m.), o užfiksuotų perkasimų vietose jis yra iki 3,7 m. gylio. Šios vietos paleoreljefas buvo skirtingas nei patalpoje Nr.3, taip pat čia neužfiksuota jokių suplautinių sluoksnių, o įžemis pasirodė apie 90 cm aukščiau lyginant absoliučius aukščius. Tikėtina, kad šioje vietoje buvo kiek sausesnė kalvelė šalia užliejamos ar užtvenkiamos teritorijos. Šioje aplinkoje XVI a. II p. - XVII a. I p. buvo prikasinėta duobių ir priversta šiukšlių. Tyrimų metu surinkti ir inventorizuoti 853 radiniai.

Paviršiuje, iki 1,25 gylio (H abs. 122,35 m) tirtas 2 horizontų kultūrinis sluoksnis datuojamas XX a. Po juo iki 1,55 m gylio tirtas 3-4 horizontų kultūrinis sluoksnis datuojamas XVIII a. II p. - XIX a. I p. Jį sudarė pilkos arba rudos žemės maišytos su moliu, degėsiais. Taip pat užfiksuotos sudegusios lentos, kurias galima sieti su 1817 m. sklype kilusiu gaisru. Minima, kad tuo metu sklype sudegė seni mediniai dviejų aukštų pastatai: du gyvenamieji namai, trys arklidė, trys daržinės, trys sandėliai ir maldos namai. Paminėtini ir prie pastato pamatų išskirti perkasimai, kurie siejami su esamo namo statyba. Patalpos Š dalyje užfiksuoti arkiniai pamatai ir perkasimas datuojami XVII a. II p. - XVIII a. I p. Patalpos Š dalyje užfiksuotas XIX a. datuotinas pamato perkasimas, taip pat to pačio laikotarpio mūrinis laiptinės pamatas.

Patalpa Nr.4. Užfiksuotos duobės pjūvis. Vaizdas iš R-ŠR.

Tyrinėjant giliau perkasimų nesuardytose vietose, 1,3 – 3,7 m gylyje (H abs. 122,30 – 119,90 m), užfiksuota 3,5x1,8 m dydžio duobė, kuri užėmė didžiąją dalį tirtos patalpos. Jos užpilde išsiskyrė 4 horizontai. Nustatyta, kad duobė buvo užpilta keliais etapais XVI – XVII a. I p. Tarp surinktų radinių dominavo buitinė keramika. Rasta žaliai glazūruotų lėkščių, puodų ar dubenų dalių. Surinkta neglazūruotų žiestų puodų, dubenų įvairių fragmentų, kurių dalis buvo ornamentuota duobutėmis, įkartomis, bangelėmis, linijomis. Taip pat rasta importinės Kelcų keramikos gana smulkių įvairios paskirties indų fragmentų. Surinkta keletas įvairiai puoštų plokštinių koklių fragmentų: XVI a. būdingais geometriniais ir/ar augaliniais ornamentais puošti karniziniai, sieniniai ir kampiniai kokliai, o taip pat XVI a. 3-4 dešimtmečiu datuojamas frizinio koklio fragmentas su vaizduojamu reljefiniu moters profiliu. 

Frizinis XVI a. 3-4 deš. koklis iš Patalpos Nr.4

Pastarasis neturi analogų Vilniaus archeologinėje medžiagoje, tikėtina, kad jame vaizduojama XVI a. I p. gyvenusi žinoma asmenybė, kurios atvaizdas nukopijuotas nuo tapyto jos profilio. Tiriant duobės turinį taip pat rasta keletas plokštinių ir lovinių čerpių fragmentų, smulkus puodyninio – dubeninio koklio pakraštėlis, peilio geležtės dalis, kitų pavienių dirbinių. Surinkta ir apie šimtą vienetų gyvulių kaulų. Juos ištyrus nustatyta, kad dauguma kaulų liekanų priklauso galvijams, keletas kiaulėms ir vienas aviai/ožkai. Taip pat rasta porą arklių kaulų fragmentų. Pagal apatinį žandikaulį identifikuota kumelė, sveikas pėdos kaulas priskirtas arkliui, kuris pagal tyrimų duomenis gali būti priskirtas laibakojų arklių tipui, jo ūgis buvo apie 150 cm.

Patalpoje Nr.4 užfiksuota duobė galėjo būti užpilta XVI a. II p. - XVII a. I p. Rasti buitinės keramikos fragmentai buvo gana stambūs, tačiau tarpusavyje nesiklijavo, o surinkti pavieniai kokliai nesudarė tarpusavyje susijusio komplekso. Tai galėtų reikšti, jog radinių patekimas į aplinką galėjo būti antrinis. Remiantis šiuo pastebėjimu galima kelti prielaidą, kad šioje vietoje – už miesto gynybinės sienos, miestiečiai dėl tam tikrų priežasčių keliais etapais užkasė susikaupusias šiukšles. 

Archeologiniai tyrinėjimai Vilniuje, Šnipiškių gatvėje

Nuo 2017 metų balandžio mėnesio pradėti archeologiniai tyrimai Vilniuje, Šnipiškių gatvėje (Pav. Nr.1). Tyrimai vykdomi kartu su kolege Monika Žemantauskaite. Kasinėjimų vieta yra istoriniame Šnipiškių priemiestyje esančiame prie Neries upės. Žinoma, kad nuo Šnipiškės nuo 1441 m. priklausė Radvilų jurisdikcijai. Ten esantys dideli gero molio klodai nuo senų laikų skatino priemiesčio gyventojus verstis plytų, čerpių, koklių ir kitų molinių dirbinių gamyba.

Pav. Nr.1. Atkasinėjamas pastato pamatas.

Tiksli kasinėjimų vieta yra prie Šnipiškių gatvės 2 numeriu pažymėto pastato pamatų, kuris statytas 1899 – 1900 metais. Dėl šios priežasties didelių atradimų kol kas nebuvo padaryta. Prie atkasinėjamo pastato pamatų, daugiau aptikta namo statybos - istorizmo epochos dirbinių, kurie į muziejų nepateks. Tarp įdomesnių galima paminėti žalsvos spalvos butelio dugnelį su užrašu „CARLSBAD . LS“ (Pav. Nr.2). Tai – 1880 – 1890 m. populiaraus mineralinio tara iš garsiųjų Karlovy Varų (anksčiau vad. Karsbado) kurorto Čekijoje.

Pav. Nr.2. XIX a. pab. mineralinis butelis. Priduotas į taromatą. 

Nors tyrimų metu daugiausia stebėti supiltiniai sluoksniai, bet prie pastato pietrytinės sienos, 1 metro atstumu nuo jos, vos 25 cm gylyje pastebėtas ir plonas archeologinis sluoksnis (Pav. Nr.3) su keliais radiniais, tai - smulki indo šukė ir patinos sluoksniu pasidengęs lango stiklo fragmentas. Tai rodo, kad vertingas kultūrinis sluoksnis šioje, ant nedidelės kalvos esančioje miesto dalyje yra negiliai nuo dabartinio žemės paviršiaus. Vis tik jis daugelyje vietų suardytas per paskutinius porą šimtmečių statant įvairius objektus. Taip atsitiko ir prie namo Šnipiškių g. 2 sienų, kur viskas buvo perkasta statant pastatą.

Pav. Nr.3. Šurfe Nr. 3 užfiksuotas archeologinis sluoksnis (šviesiai pilka virš gelsvo smėlio)

Nepaisant to, ir judintame grunte pasitaikė vienas kitas smulkus archeologinis radinys. Įdomiausias iš jų - beveik sveika molinė pypkė (Pav. Nr.4). Ji rausvos molio masės, neglazūruota, pypkės galvutės apatinė dalis puošta vertikaliu volelių ornamentu, kaminėlis cilindro formos. Pagal visus požymius ją galima datuoti XVII a. pab. - XVIII a. p. Radinys turi reikšmingą sąsają su vietove, kadangi apie 20 – 30 metrų į pietryčius nuo radimvietės, 2004 metais buvo rastos pypkių dirbtuvės liekanos. Tuo metu rasta degimo krosnis bei kitos priemonės reikalingos pypkėms išdegti. Archeologas L. Kvizikevičius kartu su savo kolegomis tuo metu atliko tyrimus ir nustatė, kad dirbtuvė veikė XVII a. pab. – XVIII a. pr. Čia pat buvo surasta ir brokuota dirbtuvių produkcija ( 71 vnt. pypkių ), kurią archeologai išskyrė į 5 skirtingus tipus. Teoriškai svarstant, 2017 metais rasta pypkė taip pat galėjo būti pagaminta minėtose dirbtuvėse, kadangi pagal savo požymius datuojama panašiai, pagal puošybos elementus ji atitiktų 2A šių pypkių tipą.

Pav. Nr.4. XVII a. pab. - XVIII a. I p. pypkė.

Tyrimai Šnipiškėse tęsiami ir birželio mėnesį...

Apie Žiežmariuose rastus koklius Kaišiadorių spaudoje.

Archeologiniai tyrinėjimai Kruonyje

Šurfo Nr. 1 pjūvis - duobės profilis.

Kruonyje, miestelio aikštės ŠV kampe, ties buvusia reikšminga kelių sankryža, kurią sudarė keliai iš Kauno į Merkinę ir iš Darsūniškio į Žiežmarius. 2016 m. lapkričio mėnesį vykdyti archeologiniai tyrimai. Jų metu ištirti du šurfai, viso: 3 m² plotas. Šurfe Nr. 1, po archeologiškai nevertingais sluoksniais 0,7 – 1,25 m gylyje užfiksuotas ūkinės duobės profilis. Jį tiriant surasta XVI a. pab. - XVII a. I p. datuojamų plokštinių koklių fragmentų. Šurfe Nr. 2 užfiksuotas iki 0,5 m storio kultūrinis sluoksnis, 0,10 – 0,15 m gylyje atidengtas XIX a. II p. statytos medinės smuklės pamato fragmentas.

Šurfas Nr. 2

Šurfe Nr.1 rastas XVI a. pab. - XVII a.  I p.
plokštinio koklio fragmentas

Archeologiniai tyrimai Bavarijoje, Vokietija

Nuotraukos fone užfiksuotos įvairios archeologinės struktūros

2016 m. rudenį, kartu su dar keliais kolegomis iš Lietuvos teko dalyvauti archeologiniuose tyrimuose Bavarijos žemėje, Vokietijoje. Vienas iš jų, Panevėžio kraštotyros muziejaus archeologas Dovilas Petrulis parašė puikų straipsnį apie ekspedicijos metu įgytą patirtį it kitus įspūdžius. Išsamiai apibūdino tyrinėtą objektą. Siūlau paskaityti plačiau šiame tekste.

http://www.paneveziomuziejus.lt/lt/muziejaus-kronika/spdziai-is-archeologins-stazuots-bavarijoje

Nedubliuojant ir nekopijuojant jau pateiktos informacijos, galiu tik trumpai paminėti keletą faktų, kurie labiausiai krito į akis.

Kolega, archeologas Dovilas Petrulis

Visų pirma, tyrimų organizavimas Vokietijoje yra tikrai aukšto lygio. Disciplina, kruopštumas tyrimų vietoje, preciziškas struktūrų fiksavimas ir didelis dėmesys visoms su tyrimais susijusioms detalėms – išskirtiniai Bavarijos žemėje vykusių kasinėjimų bruožai. Pastebėjau, kad tyrinėjimų metu stengiamasi ne tik kuo išsamiau ištirti, užfiksuoti objektą, bet ir iš karto vietoje vykdoma sukauptos medžiagos analizė: aprašinėjami radiniai, dirbama su grafine ataskaitos dalimi, rengiamas tyrimų eigos aprašymas. Nesumeluosiu pasakydamas, kad tuo kartais užsiimdavo iki trečdalio ekspedicijos dalyvių. Taigi, šiuo aspektu kolegos vokiečiai lenkia 
lietuvius, nes mūsų šalyje kaip pastebėjau tyrimai vyksta gerokai sparčiau, o didžiausias dėmesys kreipiamas į reglamento reikalavimų išpildymą ir įvairiausios dokumentacijos, - projektų, projektų papildymų, pažymų, ataskaitų ir etc. rengimą.
Kita vertus, tyrimų metu kai ko ir pasigedau prie ko buvau pripratęs Lietuvoje. Tai – skaitmeninės duomenų bazės apie planuojamus, vykdomus ar jau įvykusius tyrinėjimus. Bavarijos žemėje archeologui suteikiamos tik 6 savaitės parengti tyrimų ataskaitai. Negaliu tvirtinti ar tai gerai ar blogai, tačiau nustebino, kad nėra jokios vieningos duomenų bazės, kurioje vėliau būtų galima bent minimaliai susipažinti apie vykdytus kasinėjimus. Išleidžiami kasmetiniai leidiniai apima tik moksliniu požiūriu svarbiausius ištirtus objektus, tuo tarpu informacija apie kitus tyrinėjimus nėra taip lengvai pasiekiama. Tai vaizdžiai iliustruoja situacija į kurią pakliuvo tyrėjai: į kasinėjamą plotą pateko prieš keletą metų archeologų jau ištirta teritorija. O tai buvo nustatyta tik archeologiniais tyrimų metodais, - t. y. aptikus ir datavus XXI a. artefaktus.

Tyrimų objektas radiniais nebuvo gausus.
Laužavietėse, ūkinėse duobėse daugiausia rasta
smulkių apžiestos keramikos fragmentų 

Rugsėjo mėnesį Dunojaus aukštupyje tvyrantis
rūkas.

Nuo kada Žiežmariuose pradėta rūkyti

Nuo 2016 m. pabaigos prie mano vykdomos veiklos prisidėjo ir darbas Kaišiadorių muziejuje. Dalinuosi bandymu šviesti vietinę bendruomenę aktualizuojant archeologinį paveldą. Kiekvienais metais Lietuvoje vykdomi archeologiniai tyrinėjimai šimtuose skirtingų vietovių, po to organizuojamos konferencijos, rašomi moksliniai straipsniai, tačiau, vietos bendruomenė dažnai lieka nuošalyje. Tikiuosi šis bandymas bent kiek užpildys minėtą spragą, o kažkam gal ir sukels norą domėtis savo krašto, savo miesto ar savo gatvės istorija. Juk pažindami ir gerbdami savo praeitį galime geriau suvokti kas esame ir kuo norime būti.