Tyrimai Vilniuje, Dominikonų gatvėje

Vilniaus senamiestyje, Dominikonų g. 11 kieme, 2019 metų balandžio – gegužės mėnesiais atlikti žvalgomieji archeologiniais tyrimai. Ištirti 7 šurfai, viso 31,75 m² plotas.

Komplekso, kuriame vyko tyrimai istorija yra turtinga ir spalvinga. Šiuo metu, Kultūros vertybių registre jis įvardintas kaip Pociejų rūmai, bet skirtingais laikotarpiais pastato savininkai keitėsi, todėl pavadinimas žymi tik ryškiausią šio komplekso raidos etapą. Remiantis čia tyrinėjusiais architektais žinoma, kad dar XV a. šioje vietoje būta mūrinių statinių. Ieškant sąsajų su dabar vykusiais kasinėjimais reikia paminėti, kad žvalgomųjų tyrimų metu aptikta gana nemažai XV-XVI a. statybinės keramikos nuolaužų kas patvirtina architektų teiginius apie buvusį mūrinį užstatymą. Dalis surinktų čerpių buvo glazūruotos, o tai nurodo, kad sklypo turėtojai matyt neskurdo. Tais laikais buvo madinga (kas turėjo tam pinigų žinoma) čerpinius stogus išmarginti įvairiais raštais tarp tradicinių rausvų čerpių įterpiant glazūruotas.

Tiriamas komplekso kiemas

 Nuo XVII a. atsiranda ir konkretesnių istorinių faktų: 1600 metais čia minimas jau stovėjęs didelis namas, kurį 1612 metais Eustachijus Valavičius pardavė Vilniaus karališkajam auksakaliui Mykolui Bretšneideriui. Archeologinių tyrimų metu pavyko gana neblogai užčiuopti būtent XVI a. II pusės – XVII a. I pusės kultūrinį sluoksnį. Jis intensyviausias buvo šurfe Nr. 4 (0,95-1,25 m gylis) ir šurfe Nr. 6 (0,7-1,4 m gylis). Surinkta XVI a. II pusės – XVII a. I pusės buitinės keramikos fragmentų. XVI a. 4 dešimtmečiui – XVII a. I pusei būdingų plokštinių koklių gabaliukų, pavienių kitos paskirties dirbinių ir gyvulių kaulų.

Šurfas Nr. 4

1668 m. dokumente pastatas vadinamas Aleksandro Jasienskio Vainos mūriniu namu. 1698 metais šio asmens turto inventoriuje minimi čia stovėję reprezentaciniai rūmai. Jie vaizduojami ir XVIII a. I pusės Vilniaus miesto planuose. Vedybų keliu, rūmai atiteko Pociejų giminei. Šurfų tyrimai parodė, kad šiuo laikotarpiu kiemas buvo išgrįstas akmenų grindiniu. Jį pavyko aptikti šurfuose Nr. 2 ir 4 0,7-0,8 m gylyje. Užfiksuoti grindinio akmenys buvo apdegę, o šurfe Nr. 5 grindinio nebuvo, bet 0,45-0,5 m gylyje atsidengė degėsių sluoksnio paviršius. Sulyginus radinius surinktus virš grindinio su buvusiais po juo, tapo akivaizdu, kad gaisras čia siautėjo XVIII a. Turimi istoriniai duomenys nurodo tik į vieną ir didžiausią čia vykusį gaisrą, kuris stipriai nuniokojo visą kompleksą, - 1748 metų gaisrą. Taigi, degėsių sluoksnį gana drąsiai galima sieti būtent su šiuo įvykiu.

Šurfas Nr. 5

Po 1748 metų gaisro rūmai buvo remontuoti ir išplėsti, o XVIII a. pabaigoje dar kartą rekonstruoti. Tuomet jie įgavo klasicizmo stiliaus bruožų. Archeologinių tyrimų metu šių pertvarkų rezultatai fiksuoti gana fragmentiškai. Matyt, dirbo profesionalai ir daug šiukšlių nepalikdavo. Po minėtų statybų ir vėliau XIX a. kiemo lygis pakilo gana nežymiai, to laikotarpio radiniai negausūs. Labiau sklypą išvagojo XX a. II pusėje nutiesti įvairūs inžineriniai tinklai. Kastuvui nepasidavęs paviršius parodė, kad betono ir skaldos turėta daugiau nei reikia, o besivoliojantys sveiki butelaičiai sukėlė minčių apie darbo kultūrą ir stiklo taros supirkimo kainas tarybiniais laikais...

Tyrimus planuojama tęsti, radiniai tvarkomi...

Stikliniai indai ir kitokie reikaliukai Žiežmariuose

Archeologiniai tyrinėjimai Vilniuje, Šnipiškių gatvėje

Nuo 2017 metų balandžio mėnesio pradėti archeologiniai tyrimai Vilniuje, Šnipiškių gatvėje (Pav. Nr.1). Tyrimai vykdomi kartu su kolege Monika Žemantauskaite. Kasinėjimų vieta yra istoriniame Šnipiškių priemiestyje esančiame prie Neries upės. Žinoma, kad nuo Šnipiškės nuo 1441 m. priklausė Radvilų jurisdikcijai. Ten esantys dideli gero molio klodai nuo senų laikų skatino priemiesčio gyventojus verstis plytų, čerpių, koklių ir kitų molinių dirbinių gamyba.

Pav. Nr.1. Atkasinėjamas pastato pamatas.

Tiksli kasinėjimų vieta yra prie Šnipiškių gatvės 2 numeriu pažymėto pastato pamatų, kuris statytas 1899 – 1900 metais. Dėl šios priežasties didelių atradimų kol kas nebuvo padaryta. Prie atkasinėjamo pastato pamatų, daugiau aptikta namo statybos - istorizmo epochos dirbinių, kurie į muziejų nepateks. Tarp įdomesnių galima paminėti žalsvos spalvos butelio dugnelį su užrašu „CARLSBAD . LS“ (Pav. Nr.2). Tai – 1880 – 1890 m. populiaraus mineralinio tara iš garsiųjų Karlovy Varų (anksčiau vad. Karsbado) kurorto Čekijoje.

Pav. Nr.2. XIX a. pab. mineralinis butelis. Priduotas į taromatą. 

Nors tyrimų metu daugiausia stebėti supiltiniai sluoksniai, bet prie pastato pietrytinės sienos, 1 metro atstumu nuo jos, vos 25 cm gylyje pastebėtas ir plonas archeologinis sluoksnis (Pav. Nr.3) su keliais radiniais, tai - smulki indo šukė ir patinos sluoksniu pasidengęs lango stiklo fragmentas. Tai rodo, kad vertingas kultūrinis sluoksnis šioje, ant nedidelės kalvos esančioje miesto dalyje yra negiliai nuo dabartinio žemės paviršiaus. Vis tik jis daugelyje vietų suardytas per paskutinius porą šimtmečių statant įvairius objektus. Taip atsitiko ir prie namo Šnipiškių g. 2 sienų, kur viskas buvo perkasta statant pastatą.

Pav. Nr.3. Šurfe Nr. 3 užfiksuotas archeologinis sluoksnis (šviesiai pilka virš gelsvo smėlio)

Nepaisant to, ir judintame grunte pasitaikė vienas kitas smulkus archeologinis radinys. Įdomiausias iš jų - beveik sveika molinė pypkė (Pav. Nr.4). Ji rausvos molio masės, neglazūruota, pypkės galvutės apatinė dalis puošta vertikaliu volelių ornamentu, kaminėlis cilindro formos. Pagal visus požymius ją galima datuoti XVII a. pab. - XVIII a. p. Radinys turi reikšmingą sąsają su vietove, kadangi apie 20 – 30 metrų į pietryčius nuo radimvietės, 2004 metais buvo rastos pypkių dirbtuvės liekanos. Tuo metu rasta degimo krosnis bei kitos priemonės reikalingos pypkėms išdegti. Archeologas L. Kvizikevičius kartu su savo kolegomis tuo metu atliko tyrimus ir nustatė, kad dirbtuvė veikė XVII a. pab. – XVIII a. pr. Čia pat buvo surasta ir brokuota dirbtuvių produkcija ( 71 vnt. pypkių ), kurią archeologai išskyrė į 5 skirtingus tipus. Teoriškai svarstant, 2017 metais rasta pypkė taip pat galėjo būti pagaminta minėtose dirbtuvėse, kadangi pagal savo požymius datuojama panašiai, pagal puošybos elementus ji atitiktų 2A šių pypkių tipą.

Pav. Nr.4. XVII a. pab. - XVIII a. I p. pypkė.

Tyrimai Šnipiškėse tęsiami ir birželio mėnesį...

Kaip fizikas Friedrich'as Dorn'as pardavinėjo mineralinį vandenį Kudirkos Naumiestyje.

Friedrich Ernst Dorn, gimęs 1848 m., yra cheminio periodinės elementų lentelės elemento Rn – Radono atradėjas.

Iš tiesų, tai gal ir neprekiavo žymusis fizikas Kudirkos Naumiestyje, gal ir iš viso ten nesilankė ir nebuvo nieko girdėjęs apie tokį miestelį. Nors...

2013 m. vykdant archeologinius tyrimus Kudirkos Naumiestyje, Tilto gatvėje prie miestelio centrinės aikštės, iš skiedinio ir griuvenų virš ardyto XIX a. I p. datuoto pamato surinkta nemažai stiklinių butelių duženų. Pora iš jų pavyko suklijuoti į apysveikius butelius. Tai, 185 mm aukščio vaistiniai buteliukai su išlikusiais gamintojų įrašais: „KÖNIGSBERG“, po juo „I PR“, kitoje pusėje užrašas „DORN“, po juo „&“, žemiau LOTTERMOSER“. Paieškojus informacijos interneto vandenyne, pavyko sužinoti, kad jų gamintojai, Karaliaučiuję gyvenę ir dirbę vaistininkai Adolf Hermann Dorn ir jo žmona Johanna Wilhelmine Lottermoser (mergautinė pavardė). Rastieji buteliai pagal visus požymius gali būti datuojami XIX a. II – III ketv. O šių vaistininkų sūnus Friedrich Ernst Dorn, gimęs 1848 m., yra cheminio periodinės elementų lentelės elemento Rn – Radono atradėjas. Ką veikė žymusis fizikas jaunystėje iki atrandant tą Rn - Radoną, surasti informacijos nepavyko. Bet, kas ten žino, galbūt uždarbiavo pas tėvą vežiodamas į Kudirkos Naumiestį išpilstytus mineralinio vandens butelius.

Vaistų butelis.
XIX a. II - III ketv.

Vaistų butelis.
XIX a. II - III ketv.