Vilniaus
senamiestyje, Dominikonų g. 11 kieme, 2019 metų balandžio – gegužės mėnesiais
atlikti žvalgomieji archeologiniais tyrimai. Ištirti 7 šurfai, viso 31,75 m²
plotas.
Komplekso, kuriame
vyko tyrimai istorija yra turtinga ir spalvinga. Šiuo metu, Kultūros vertybių
registre jis įvardintas kaip Pociejų rūmai, bet skirtingais laikotarpiais pastato
savininkai keitėsi, todėl pavadinimas žymi tik ryškiausią šio komplekso raidos
etapą. Remiantis čia tyrinėjusiais architektais žinoma, kad dar XV a. šioje vietoje būta
mūrinių statinių. Ieškant sąsajų su dabar vykusiais kasinėjimais reikia paminėti, kad žvalgomųjų tyrimų metu aptikta gana nemažai
XV-XVI a. statybinės keramikos nuolaužų kas patvirtina architektų
teiginius apie buvusį mūrinį užstatymą. Dalis surinktų čerpių buvo glazūruotos, o tai nurodo, kad
sklypo turėtojai matyt neskurdo. Tais laikais buvo madinga (kas turėjo tam
pinigų žinoma) čerpinius stogus išmarginti įvairiais raštais tarp tradicinių rausvų čerpių įterpiant
glazūruotas.
 |
| Tiriamas komplekso kiemas |
Nuo XVII a. atsiranda ir konkretesnių istorinių faktų: 1600 metais čia minimas jau stovėjęs didelis namas, kurį 1612
metais Eustachijus Valavičius pardavė Vilniaus karališkajam auksakaliui Mykolui
Bretšneideriui. Archeologinių tyrimų metu pavyko gana neblogai užčiuopti būtent
XVI a. II pusės – XVII a. I pusės kultūrinį sluoksnį. Jis intensyviausias buvo
šurfe Nr. 4 (0,95-1,25 m gylis) ir šurfe Nr. 6 (0,7-1,4 m gylis). Surinkta XVI
a. II pusės – XVII a. I pusės buitinės keramikos fragmentų. XVI a. 4
dešimtmečiui – XVII a. I pusei būdingų plokštinių koklių gabaliukų, pavienių
kitos paskirties dirbinių ir gyvulių kaulų.
 |
| Šurfas Nr. 4 |
1668 m. dokumente
pastatas vadinamas Aleksandro Jasienskio Vainos mūriniu namu. 1698 metais šio
asmens turto inventoriuje minimi čia stovėję reprezentaciniai rūmai. Jie
vaizduojami ir XVIII a. I pusės Vilniaus miesto planuose. Vedybų keliu, rūmai
atiteko Pociejų giminei. Šurfų tyrimai parodė, kad šiuo laikotarpiu kiemas buvo
išgrįstas akmenų grindiniu. Jį pavyko aptikti šurfuose Nr. 2 ir 4 0,7-0,8 m
gylyje. Užfiksuoti grindinio akmenys buvo apdegę, o šurfe Nr. 5 grindinio nebuvo, bet 0,45-0,5 m gylyje atsidengė degėsių sluoksnio paviršius. Sulyginus radinius surinktus virš grindinio su buvusiais po juo, tapo akivaizdu, kad gaisras čia siautėjo XVIII a. Turimi istoriniai duomenys nurodo tik į vieną ir didžiausią čia vykusį gaisrą, kuris stipriai nuniokojo visą kompleksą, - 1748 metų gaisrą. Taigi, degėsių sluoksnį gana drąsiai galima sieti būtent su šiuo įvykiu.
 |
| Šurfas Nr. 5 |
Po 1748 metų gaisro rūmai buvo remontuoti ir išplėsti, o XVIII a. pabaigoje dar kartą rekonstruoti. Tuomet jie įgavo klasicizmo stiliaus bruožų. Archeologinių tyrimų metu šių pertvarkų rezultatai fiksuoti gana fragmentiškai. Matyt, dirbo profesionalai ir daug šiukšlių nepalikdavo. Po minėtų statybų ir vėliau XIX a. kiemo lygis pakilo gana nežymiai, to laikotarpio radiniai negausūs. Labiau sklypą išvagojo XX a. II pusėje nutiesti įvairūs inžineriniai tinklai. Kastuvui nepasidavęs paviršius parodė, kad betono ir skaldos turėta daugiau nei reikia, o besivoliojantys sveiki butelaičiai sukėlė minčių apie darbo kultūrą ir stiklo taros supirkimo kainas tarybiniais laikais...
Tyrimus planuojama tęsti, radiniai tvarkomi...