Tyrimai Vilniuje, Dominikonų gatvėje

Vilniaus senamiestyje, Dominikonų g. 11 kieme, 2019 metų balandžio – gegužės mėnesiais atlikti žvalgomieji archeologiniais tyrimai. Ištirti 7 šurfai, viso 31,75 m² plotas.

Komplekso, kuriame vyko tyrimai istorija yra turtinga ir spalvinga. Šiuo metu, Kultūros vertybių registre jis įvardintas kaip Pociejų rūmai, bet skirtingais laikotarpiais pastato savininkai keitėsi, todėl pavadinimas žymi tik ryškiausią šio komplekso raidos etapą. Remiantis čia tyrinėjusiais architektais žinoma, kad dar XV a. šioje vietoje būta mūrinių statinių. Ieškant sąsajų su dabar vykusiais kasinėjimais reikia paminėti, kad žvalgomųjų tyrimų metu aptikta gana nemažai XV-XVI a. statybinės keramikos nuolaužų kas patvirtina architektų teiginius apie buvusį mūrinį užstatymą. Dalis surinktų čerpių buvo glazūruotos, o tai nurodo, kad sklypo turėtojai matyt neskurdo. Tais laikais buvo madinga (kas turėjo tam pinigų žinoma) čerpinius stogus išmarginti įvairiais raštais tarp tradicinių rausvų čerpių įterpiant glazūruotas.

Tiriamas komplekso kiemas

 Nuo XVII a. atsiranda ir konkretesnių istorinių faktų: 1600 metais čia minimas jau stovėjęs didelis namas, kurį 1612 metais Eustachijus Valavičius pardavė Vilniaus karališkajam auksakaliui Mykolui Bretšneideriui. Archeologinių tyrimų metu pavyko gana neblogai užčiuopti būtent XVI a. II pusės – XVII a. I pusės kultūrinį sluoksnį. Jis intensyviausias buvo šurfe Nr. 4 (0,95-1,25 m gylis) ir šurfe Nr. 6 (0,7-1,4 m gylis). Surinkta XVI a. II pusės – XVII a. I pusės buitinės keramikos fragmentų. XVI a. 4 dešimtmečiui – XVII a. I pusei būdingų plokštinių koklių gabaliukų, pavienių kitos paskirties dirbinių ir gyvulių kaulų.

Šurfas Nr. 4

1668 m. dokumente pastatas vadinamas Aleksandro Jasienskio Vainos mūriniu namu. 1698 metais šio asmens turto inventoriuje minimi čia stovėję reprezentaciniai rūmai. Jie vaizduojami ir XVIII a. I pusės Vilniaus miesto planuose. Vedybų keliu, rūmai atiteko Pociejų giminei. Šurfų tyrimai parodė, kad šiuo laikotarpiu kiemas buvo išgrįstas akmenų grindiniu. Jį pavyko aptikti šurfuose Nr. 2 ir 4 0,7-0,8 m gylyje. Užfiksuoti grindinio akmenys buvo apdegę, o šurfe Nr. 5 grindinio nebuvo, bet 0,45-0,5 m gylyje atsidengė degėsių sluoksnio paviršius. Sulyginus radinius surinktus virš grindinio su buvusiais po juo, tapo akivaizdu, kad gaisras čia siautėjo XVIII a. Turimi istoriniai duomenys nurodo tik į vieną ir didžiausią čia vykusį gaisrą, kuris stipriai nuniokojo visą kompleksą, - 1748 metų gaisrą. Taigi, degėsių sluoksnį gana drąsiai galima sieti būtent su šiuo įvykiu.

Šurfas Nr. 5

Po 1748 metų gaisro rūmai buvo remontuoti ir išplėsti, o XVIII a. pabaigoje dar kartą rekonstruoti. Tuomet jie įgavo klasicizmo stiliaus bruožų. Archeologinių tyrimų metu šių pertvarkų rezultatai fiksuoti gana fragmentiškai. Matyt, dirbo profesionalai ir daug šiukšlių nepalikdavo. Po minėtų statybų ir vėliau XIX a. kiemo lygis pakilo gana nežymiai, to laikotarpio radiniai negausūs. Labiau sklypą išvagojo XX a. II pusėje nutiesti įvairūs inžineriniai tinklai. Kastuvui nepasidavęs paviršius parodė, kad betono ir skaldos turėta daugiau nei reikia, o besivoliojantys sveiki butelaičiai sukėlė minčių apie darbo kultūrą ir stiklo taros supirkimo kainas tarybiniais laikais...

Tyrimus planuojama tęsti, radiniai tvarkomi...

Académie Internationale de la Pipe konferencija Budapešte

Toks nemažas muziejus

2019 metų spalio 14-16 dieną, Budapešte, Vengrijoje dalyvavau Académie Internationale de la Pipe (tarptautinė pypkių tyrėjų asociacija, kurios nariu esu nuo 2018 m., toliau AIP) organizuotoje kasmetinėje konferencijoje. Į šį renginį tradiciškai suvažiuoja XVI-XX a. pypkių tyrėjai iš skirtingų valstybių. Kad tai nėra vos kelių kaimyninių šalių entuziastai parodo plati dalyvių geografija: Vengrija, Slovakija, Rumunija, Anglija, Olandija, Vokietija, JAV, Japonija, Australija ir žinoma Lietuva. Konferencijos dalyviai yra archeologai, istorikai ir pypkių kolekcionieriai, kurių domėjimosi sritys yra pakankamai skirtingos. Tai atspindėjo ir skaityti pranešimai: pradedant XVII a. pypkėmis rastomis archeologinių tyrimų metu Vengrijoje ir Slovakijoje ir baigiant rūkymo reikmenimis ir jų naudojimo įpročiais Jemeno Respublikoje XX a. 10 dešimtmetyje.  

Konferencija vyko Vengrijos Nacionaliniame muziejuje, Budapešte, kuris įsikūręs XIX a. I pusėje pastatytame neoklasicizmo pastate. Kadangi nieko nežinojau apie šį statinį, vaikštant po jo sales ir lipant laiptais jautėsi ir įdomus romantizmo epochos dvelksmas. Apie tai pakalbėjus su muziejininkais teko išgirsti pasakojimų, kad šis pastatas yra svarbus modernios Vengrijos istorijai, XIX a. viduryje čia vyko reikšmingi įvykiai susiję to meto vengrų tautiniu pakilimu.

Pranešimas ir jo titulinė skaidrė

Pirmą konferencijos dieną perskaičiau pranešimą „Clay Tobacco Pipes from archaeological excavations in Vilnius City Castles (Lithuania)“. Dalyviams pasakojimas ir skaidrės pasirodė aktualūs ir įdomūs, kadangi organizacijos konferencijose buvau pirmas pranešėjas iš Baltijos šalių. Ši Europos dalis daugeliui pypkių tyrėjų Europoje tebėra terra incognita. Tikiuosi, ateityje situacija keisis - ir tai nėra tik gerais norais paremta standartinė frazė. Organizacijos tarybai pasiūliau 2021 metais surengti kasmetinę  konferenciją Lietuvoje. Po įvairių svarstymų ir diskusijų dėl renginio vietos ir kitų techninių niuansų, buvo priimtas nutarimas 2021 metais, rugsėjo pabaigoje – spalio pradžioje AIP konferenciją surengti Vilniuje. Tai turėtų būti 3-4 dienų trukmės renginys į kurį tikiuosi sukviesti apie 30 tyrėjų iš įvairių pasaulio šalių, taip pat sulaukti dalyvių ir iš Lietuvos archeologų bendruomenės.

Konferencijos programoje be pranešimų buvo numatytos ir įvairios ekskursijos po muziejų ekspozicijas bei fondus. Pirmiausia, įvyko pypkių parodos  „Beauty Wrapped in Smoke“ atidarymas Vengrijos Nacionaliniame muziejuje. Peržiūrėta ir šio muziejaus nuolatinė ekspozicija. Konferencijos metu netrūko ir kitų ekskursijų. Dalyviai vyko į Egerio pilį, kur be nuolatinės ekspozicijos leista apžiūrėti ir patyrinėti šios pilies muziejaus fonduose saugomas pypkes. Įdomi ekskursija suorganizuota ir Vengrijos prekybos muziejuje (Hungarian Catering Industry and Trading Museum), kur saugomi daugiausia XIX-XX a. eksponatai iliustruojantys Vengrijos parduotuvių interjerą, parduodamas įvairaus laikmečio prekes.  Įspūdingiausia matyta vertybė (su sąlyga jei atvykai iš Lietuvos) buvo Vengrijos Nacionaliniame muziejuje saugomi 1533 metų gamybos renesansiniai Žygimanto Augusto šarvai  vaikiško – paaugliško dydžio. Šarvai – proginiai, skirti jo sužadėtuvėms su Elžbieta Habsburgaite. Manyčiau, kad tokį eksponatą būtų gražu pasiskolinti ir Lietuvos muziejams.  Valdovų rūmai būtų ideali erdvė eksponuoti tokią vertybę.

Žygimanto Augusto šarvai. Šaltinis: https://mnm.hu/en

Rinkimų "diva". Kelionės metu vyko Budapešto mero rinkimai.
Pagal šios  klastingos blondinės plakatą
vakare surasdavome kelią į savo apartamentus.