Žvalgomieji archeologiniai tyrimai Žiežmariuose, Žaslių g. 6

2013 m. liepos – lapkričio mėnesiais Žiežmariuose (u.k. 17131) (Kaišiadorių r. sav.), Žaslių g. 6, vyko žvalgomieji archeologiniai tyrimai. Ištirti septyni šurfai ir trys perkasos. Bendras ištirtas plotas: 52,9 m². Taip pat vykdyti archeologiniai žvalgymai 74 m² plote.

Pirmą kartą Žiežmariai minimi 1348 m. vasario 2 d. Strėvos mūšio tarp lietuvių ir kryžiuočių aprašyme. Nuo XV a. minimas Žiežmarių valsčius, dvaras, o nuo 1497 m. Žiežmariai pradedami vadinti miesteliu. Miestelis komunikaciniu požiūriu buvo patogioje vietoje, prie kelio Vilnius – Kaunas. XVI a. Žiežmariai sparčiai plėtėsi, manoma, kad XVI a. pradžioje buvo pastatyta pirmoji medinė bažnyčia, XVI a. pr. arba antroje pusėje buvo gautos Magdeburgo miesto teisės .

1600 m miestelio planas. Pažymėta tyrimų vieta. Planas iš A. Miškinio knygos
Rytų Lietuvos miestai ir miesteliai/II knyga. Vilnius, 2005

1600 m. rašytiniuose šaltiniuose pirmą kartą paminėtas taisyklingas miestelio centro planas ir keturkampė turgaus aikštė. 1600 m. sudarytame miestelio inventoriuje išvardytos 108 miestelėnų šeimos, miestelio aikštės ŠV šone (tyrimų vietoje) surašytos 5 valdos.

Miestelio neaplenkė ir nelaimės. 1580 m. Žiežmariai degė du kartus, 1620 ar 1621 m. vėl kilęs gaisras nuniokojo bažnyčią ir dalį miestelio. Žiežmariai smarkiai nukentėjo per XVII a. vidurio karus. Miestelis buvo sunaikintas, vėliau 1657 m. čia siaubė maro epidemija. Tačiau, manoma, kad Žiežmariai po šių karų ir epidemijų atsigavo gana greitai. Sugrįžo pabėgę į Prūsiją miestelio pirkliai, apsigyveno nauji gyventojai – Rusijoje savo žemes praradę bajorai, taip pat atsikėlė žydai. Žiežmariai ne kartą nukentėjo ir vėlesniais laikais: 1702 m. miestelį nuniokojo švedų kariuomenė, vėliau, 1708 – 1711 m. siautė maro epidemija, o 1812 m. siaubė Napoleono armija.

Žiežmariai pirmą kartą archeologus sudomino dar 1860 m. Tuo metu buvo rastas (vieta nenurodyta) molinis puodas su XVI – XVII a. pr. kaldintomis monetomis. 140 Lietuvos, Lenkijos, Prūsijos, Silezijos, Šventosios Romos imperijos monetų pateko į Valstybės senienų muziejų .

1998 m. Žiežmariuose, Alyvų g. 4 esančiame sklype, archeologinius tyrimus vykdė Dainius Balčiūnas. Tyrimų metu ištirtas 20 m² plotas. Jų metu archeologinių radinių nerasta. Tais pačiais, 1998 m., Žaslių g. 11 esančiame sklype archeologinius tyrimus vykdė Aleksandras Vaškelis. Ištirtas 20 m² plotas, užfiksuotas 20 – 30 cm storio kultūrinis sluoksnis, kuris permaišytas nuolat dirbant žemę – perkasinėjant daržus. Sluoksnis susidarė iki XX a. Tyrimų metu surasta ir pavienių XVII – XVIII a. radinių.

2013 m. tyrimai. Pirmiausia pradėti rekonstruojamo pastato išorėje suplanuotų vandentiekio ir nuotekų tinklų vietose.

Šurfas nr.1 (1,5x1,5) tirtas Žiežmarių miestelio aikštės vakariniame kampe, priešais pastatą Žaslių g. 6, kitoje gatvės pusėje. Užfiksuotas iki 2,45 m storio nevertingas kultūrinis sluoksnis, kuris susiformavo per trumpą laiką XX a. II p., tiesiant vandentiekio trasą. Tyrimų metu surasta pavienių, smulkių XVII – XIX a. datuojamų acheologinių radinių. Tyrimų rezultatai parodė, kad miestelio aikštės ŠV kampas yra perkastas kelis kartus XX a. II p., archeologiškai vertingas kultūrinis sluoksnis neišlikęs.

Akmens masės butelio fragmentas. XIX a.

Šurfai nr.2, 3 (1,5x1,5) tirti į ŠR nuo rekonstruojamo pastato, šalia jo. Fiksuoti XIX a. II p. – XX a. susiformavę sluoksniai, vietomis suardyti XX a. II p. perkasimų. Surinkta pavienių XVII – XIX a. datuojamų radinių. Šurfe nr.2 aptiktas akmenų pamato fragmentas. Iš surinktų duomenų galima daryti išvadą, kad surastas pamatas priklauso tarp Žaslių g. 6 ir Žaslių g. 14 numeriais pažymėtų namų stovėjusiam mediniam pastatui, kuris užfiksuotas XX a. I p. fotografijose.

Toliau tyrimai vykdyti rekonstruojamo pastato viduje.

Šurfas nr.4 (1,5x1,5) vėliau išplėstas į perkasą nr.1 (4,5x3). Tyrimų metu aptikti dviejų kronių (K1 ir K2) pamatai. Jų paviršius užfiksuotas 0,2 – 0,3 m gylyje, po XIX a. II p. datuojamų griuvenų sluoksniu.

Krosnies K-1 pamatai stačiakampio plano, 2,01 - 1,25 m, sumūryti iš tradicinių XVIII a. II p. – XIX a. pr. plytų 30x15x7-7,5 cm. Skiedinys – kalkinis su smėliu. Datuojama XVIII a. II p. – XIX a. I p. Visai tikėtina, kad krosnis galėjo stovėti 1777 m. paminėtame, aikštės ŠV pusėje buvusiame bravore, kuris tuo metu priklausė žydui Jankeliui Šmuilovičiui. Krosnies K-2 pamatai stačiakampio plano 1,60x0,74 m (dalis išgriauta įrengiant akmenų mūro pamatą perkasos ŠV pusėje) sumūryti iš plytų būdingų XIX a. 30x15x6 cm. Datuojama XIX a. vid. – XIX a. II p. Tyrimų metu nustatyta, kad krosnių statybos metu suardytas ankstyvesnis XVI a. pab. – XVII a. I p. kultūrinis sluoksnis. Pačios krosnys nugriautos XIX a. II p., po tikėtina čia vykusio gaisro.

Surastos krosnys perkasoje nr.1

Olandiška čerpė. XIX a.

Likusiame perkasos plote, archeologinių tyrimų metu fiksuotas 0,8 – 1,4 m storio XVI a. pab. – XVII a. I p.; XIX a. datuojamas kultūrinis sluoksnis. Didžiojoje dalyje tiriamo ploto, kultūrinis sluoksnis suardytas XIX a. II p. datuojamo perkasimo, užpildyto rausvų plytų ir čerpių griuvenomis su degėsiais. Šiose griuvenose surinkta nemažai archeologinių radinių, tarp kurių išsiskyrė baltai glazūruoti XIX a. datuojami plokštinių koklių stambūs fragmentai, olandiškų čerpių nuolaužos. Dalį surinktų čerpių nuolaužų pavyko suklijuoti į apysveikius fragmentus. Fiksuotas perkasimas suformuotas per trumpą laiką, tikėtina po čia įvykusio gaisro. Nesuardytoje perkasos dalyje įžemis pasiektas 0,8 – 1 m gylyje nuo esamo žemės paviršiaus. Virš įžemio fiksuotas 5 – 35 cm storio pilkos žemės horizontas, kuriame rasta pavienių smulkių buitinės keramikos šukių. Tirtas pilkos žemės horizontas datuojamas XVI a. pab. – XVII a. I p.

Šurfas nr.7 (3x1,5). Fiksuotas 1,00 – 1,65 m storio XVI a. pab. – XVII a. I p.; XIX a. datuojamas kultūrinis sluoksnis. Kaip ir perkasoje nr.1, dalyje tiriamo ploto fiksuotas XIX a. II p. datuojamas perkasimas. Perkasimo nesuardytoje šurfo dalyje, virš įžemio, 0,8 – 1,15 m gylyje tirtas 0,13 – 0,29 m storio pilkos žemės horizontas, datuojamas XVI a. pab. – XVII a. pr.

Tyrimų šurfe nr.7 metu užfiksuotas plytų mūro pamato fragmentas datuojamas 1852 m – XIX a. II p.

Perkasa nr.2 (7x1,5). Iki projektinio 1 m gylio fiksuotas XVII a. I p. – XIX a. datuojamas kultūrinis sluoksnis, vietomis suardytas vėlesnių perkasimų. Surastos ir tų perkasimų priežastys: akmenų pamatas datuojamas XIX a. II p. ir betoninis pamatas datuojamas XX a. II p.

Lėkščių fragmentai. XVIII a.

Tyrimų metu, perkasos centrinėje ir ŠR dalyse, 0,2 – 0,65 m gylyje tirtas 0,31 – 0,45 m storio juodos durpingos žemės horizontas, datuojamas XVII a. II p. - XVIII a. I p. Surinkta nemažai gana smulkių buitinės keramikos fragmentų, galvijų kaulų, pora XVII a. II p. datuojamų plokštinių koklių fragmentų, pavienių kitos paskirties dirbinių. Įdomu tai, kad tai vienintelė užfiksuota tyrimų vieta, kur aptiktas to laikotarpio kultūrinis sluoksnis. Kitur jis matyt buvo perkastas vėlesniais laikais, nes tyrimų metu po XIX a. datuojamu horizontu iš karto atsidengdavo XVII a. I p. kultūrinis sluoksnis.

Dubeninis koklis iš perkasos nr.2
XVII a. I p.

Tiriant 0,75 – 1,0 m gylyje nuo esamo žemės paviršiaus atsidengė XVII a. I p. datuojamos netaisyklingo ovalo formos duobės kontūras. Užpildyta juoda žeme ir moliu su degėsiais, taip pat puodyninių - dubeninių koklių griuvenomis. Siauroje perkasoje kontūras atsidengė ne per visą savo plotą, todėl duobės dydis spėjamas – apie 4-6 m². Duobės vietoje gausiai surasta puodyninių - dubeninių koklių fragmentų (203 vnt.). Pagal išlikusius sveikesnius pavyzdžius galima spręsti, kad tai dubeniniai kokliai keturkampėmis angomis. Nors visi fragmentai surinkti gana kompaktiškai iš vienos vietos, tačiau vos du iš jų buvo sveikesni. Surinkti smulkūs vienetai tarpusavyje nesiklijavo, didelė jų dalis buvo apdegę. Visa tai leidžia teigti, kad kokliai šioje vietoje buvo suversti jau gerokai prieš tai sudaužyti ir išsklaidyti.

Puodelis. XVI a. pab. - XVII a. pr.

Šurfai nr.5 (1,5x1,5), nr.6 (2,7x2), perkasa nr.3 (10x2) tirti rekonstruojamo pastato viduje, jo ŠV pusėje. Tyrinėtas 1,10 – 2,05 m storio kultūrinis sluoksnis, datuojamas XVI a. pab. – XVII a. I p.; XIX - XX a. 0,5 – 2,05 m gylyje nuo esamo žemės paviršiaus fiksuotas ūkinės duobės užpylimo horizontas datuojamas XVII a. I p. Jis suformuotas per trumpą laiką, šioje vietoje iškasant duobę ir keliais etapais ją užverčiant gruntu kartu su XVI a. pab. – XVII a. pr. būdingais dirbiniais. Duobė ištirta dalinai, tik perkasoje nr.3 užfiksuotas jos Š kraštas. Pagal surinktus duomenis galima teigti, kad jos dydis turėtų siekti ne mažiau kaip 30-35 m².

Tyrimų metu, ūkinės duobės užpylime surinkti 1308 radiniai. Daug surasta žiestos glazūruotos ir neglazūruotos buitinės keramikos fragmentų. Tarp jų išsiskyrė keptuvių dalys su kojelėmis, pavienės baltos molio masės rudai glazūruotos šukės, kurios priskiriamos Kielcų keramikai, datuojamos XVI – XVII a. I p. Taip pat gausiai surinkta neglazūruotų buitinės keramikos fragmentų, tarp jų puodų pakraštėliai puošti bangelių, horizontalių linijų ornamentais.

Plokštiniai kokliai puošti treliažo ornamentu.
XVI a. pab. - XVII a. pr.

Surasta daug plokštinių koklių. Datuojami XVI a. pab. – XVII a. I p. Dauguma jų puošti augaliniais arba geometriniais ornamentais. Surinkta keletas smulkių herbinių koklių fragmentų. Surastas vienas neglazūruotas herbinis koklis, kuriame matosi skydo fragmentas su papuošimais ir paukščio (gulbės?) galva. Panašu, kad tai gali būti herbas “Łabędź”, naudotas dalies Lietuvos bajorų giminių nuo 1413 m., kai buvo suteiktas Horodlės unijos metu. Kitas surastas herbinis koklis yra su fragmentiškai išlikusiais inicialais SM. Taip pat rastas koklio matricos kraštas. Matrica buvusi su rėmeliu, joje išlikęs spaudžiamo įrašo fragmentas „...IEM...“, datuojama XVI a. pab. – XVII a. pr. Koks galėtų būti pilnas įrašas - neaišku. Surasta matrica leidžia teigti apie tikėtina vykusią koklių gamybą Žiežmariuose nuo XVI a. pab.

Plokštinis koklis puoštas herbu Łabędź (?)
XVI a. pab. - XVII a. pr.

Plokštinio koklio matrica. XVI a. pab. - XVII a. pr.

Be buitinės keramikos ir plokštinių koklių, sluoksnyje surasta keletas metalinių dirbinių (vinių, kilpvinių ir t.t.), langų stiklų šukių, puodyninių – dubeninių koklių fragmentų, keletas odinės avalynės dalių (pado ir vidpadžio dalys apvalia, smailėjančia noselės dalimi).

Padas. XVI a. pab. - XVII a. pr.

Vidpadis. XVI a. pab. - XVII a. pr.

Žvalgomieji archeologiniai tyrimai sklype Žaslių g. 6, rekonstruojamo pastato viduje parodė, kad šioje vietoje iki 0,8 – 1,2 m gylio nuo esamo žemės paviršiaus, susidaręs XVI a. pab. – XVII a. I p.; XIX – XX a. datuojamas kultūrinis sluoksnis. XVII a. I p. sluoksnis buvo suformuotas per trumpą laiką. Jį galima sieti su XVII a. vid., vykusiais karais, kurių metu Žiežmariai stipriai nukentėjo. Tyrimų metu, XVII a. II p. - XVIII a. horizontas aptinkamas tik fragmentiškai, jis suardytas XIX a. II p. perkasimų. Panašu, kad tuo metu Žaslių g.6 ir gretimi sklypai buvo intensyviai tvarkomi, užstatomi naujais statiniais, šių darbų metu pažemintas buvęs žemės paviršius.

Plokštinis koklis puoštas augaliniu
ornamentu. XVII a. I p.

Sudegusio audinio fragmentas.
XVI a. pab. XVII a. pr.

2013 m. tyrinėjimų metu gauta informacija papildo turimus istorinius duomenis apie sklypo užstatymo raidą, gausiai aptikta Žiežmariuose iki šiol nerastų - XVI a. pab. - XVII a. I p. datuojamų radinių.

Nuotraukų autorius A. Žvirblys