Vykdyti archeologiniai tyrimai

Šių metų balandžio - birželio mėnesiais vykdyti archeologiniai tyrimai Trakų senamiestyje ir Vilniaus mieste esančiuose Trakų Vokės ir Antavilių dvaro sodybų teritorijose. Jų metu archeologiškai vertingo sluoksnio neaptikta, surinkti tik pavieniai archeologinę vertę turintys radiniai. 

Antavilių dvaro sodybos svirnas.

Ištirtas šurfas Trakuose, Galvės g.

M. S. Kuznecovo (М.С. КУЗНЕЦОВА) Rygos porceliano ir fajanso fabriko lėkštės

2014 m. vykdant archeologinius tyrimus Antavilių dvaro sodybos teritorijoje, dvaro sodybos fragmentų svirno aplinkoje surinkti 146, XVI – XIX a. datuojami archeologiniai radiniai. Nors vėlyviausi radiniai dažniausiai būna ir mažiausiai vertingi bei įdomūs, tačiau kartais ir tarp jų pasitaiko išsiskiriančių eksponatų su sava istorija. Taip yra ir šį kartą. Tyrimų metu surinkta keliolika vienos fajansinės lėkštės duženų, kurias pavyko suklijuoti į 2 stambius fragmentus. Paaiškėjo, kad tai - M. S. Kuznecovo porceliano ir fajanso fabriko Rygoje gaminys, datuojamas 1864 – 1880 m. Lėkštė puošta geometriniu ornamentu, o jos dugnelyje yra gamintojo ženklas: dvigalvis erelis, žemiau jo įrašas kirilica „М.С. КУЗНЕЦОВА бьгРигь.“, taip pat įspausti skaičiai „2” ir „9”.

Fajansinė lėkštė rasta Antav

Kuznecovo fajanso ir porceliano fabrikuose pagaminti indai, XIX a. II p. - XX a. pr. Buvo paplitę visoje Rusijos imperijos teritorijoje. Šį verslą, dar apie 1810 m. pradėjo J. V. Kuznecovas. Pradėjęs dirbti paprastu kalviu, vėliau sugebėjo Gželės rajone pasistatydinti porceliano fabrikėlį ir pradėti gamybą. 1812 m. vadovavimą naujam verslui perėmė jo sūnus T. J. Kuznecovas. Jam valdant verską, iki XIX a. vidurio gamyba buvo išplėsta. Įsigyta arba įkurta naujų fabrikų.

Gamintojo ženklas dugnelyje

Vienas iš tokių, 1841 m. įkurtas porceliano ir fajanso fabrikas Rygoje. Į naujai įkurtą fabriką atkelti dirbti patyrę meistrai iš Rusijos Gželės rajono. Rygos fabrikas gamino labai plataus asortimento porcelianinius ir fajansinius stalo indus, kurie buvo prieinami įvairiausiems visuomenės sluoksniams. Indų formas perėmę iš Vakarų Europos gamintojų, jų dekore dažnai naudojo rusų liaudyje populiarius motyvus.

Nuo 1864 m. vadovavimą verslui perima jau ketvirtos kartos šeimos atstovas – Motiejus Sidorovičius Kuznecovas (Кузнецов, Матвей Сидорович). Jo vadovavimo metu gamyba gerokai išsiplėtė. XIX a. 8-tame dešimtmetyje Kuznecovams priklausė jau 8 fabrikai Rusijos imperijos teritorijoje, kuriuose dirbo tūkstančiai žmonių. Gaminami buvo porceliano, fajanso, majolikos ir kiti gaminiai. Supirkęs stambiausius konkurentus, M. S. Kuznecovas praktiškai turėjo gamybos monopolį Rusijoje. 1889 m. įkurtas Kuznecovo gamyklų susivienijimas (“Товарищество производства фарфоровых и фаянсовых изделий М. С. Кузнецова”). Gamyba buvo vykdoma iki 1917 m., kai visi fabrikai Rusijoje buvo nacionalizuoti. Tarpukariu tęsė veiklą tik Rygos fabrikas nepriklausomos Latvijos teritorijoje, tačiau 1940 m. nacionalizuotas ir jis. 

Įspausti skaičiai

XVI a. pab. - XVII a. pr. kokliai Antaviliuose

2014 m. vykdant archeologinius tyrimus. Antavilių dvaro sodybos teritorijoje, dvaro sodybos fragmentų svirno aplinkoje, XVII – XX a. datuotuose kultūriniuose sluoksniuose surasta pavienių, tačiau gana stambių XVI a. pab - XVII a. pr. datuojamų plokštinių koklių fragmentų. Jų radimo aplinkybės rodo, kad tai - atsitiktiniai radiniai, kurių patekimas į sluoksnį yra antrinis. Galima spėti, kad jie čia pateko iš Antavilių dvaro rūmų aplinkos (dabartinis Antavilių gatvės namas Nr.9 esantis ant kalvos, į P pusę nuo tyrimų vietos), kur tikėtina yra išlikęs vertingas XVI – XVII a. sluoksnis.

Pav. Nr.2

Pav. Nr.1

Vienas iš surastų, tai - žaliai glazūruoto plokštinio koklio kampas puoštas erelio figūra, su išlikusiu datos fragmentu „(15?)85“ (Pav. Nr.1). Panašu, kad tai - Radvilų herbas, kuriame pavaizduotas viengalvis erelis. Taip pat rastas ir neglazūruoto plokštinio koklio fragmentas puoštas Radvilų herbu (?) (Pav. Nr.2). Dar vienas vertas paminėjimo koklis yra dengtas daugiaspalve glazūra, puoštas geometriniu, augaliniu ornamentu, datuojamas XVI a. pab. - XVII a. pr (Pav. Nr.3). Pastarasis neturi rėmelio ir akivaizdu, kad krosnyje turi jungtis su kitais kokliais ir sudaryti vientisą kiliminį ornamentą. Analogiški kokliai yra rasti tiriant Vilniaus Žemutinės pilies teritoriją, datuoti XVII a. pradžia (Pav. Nr.4).

Pav. Nr. 3

Pabaigai galima prisiminti istoriko Miroslavo Gajevskio teiginį, kad tik nuo XVII a. išsiskyrė Antavilių nedidelė žemės valda ar dvarelis priklausęs valdovo iždui. Tyrimų metu rasti ankstyviausi radiniai (koklis su „1585“ data ir Radvilų (?) herbu ir kt.) rodo, kad tai galėjo įvykti ir anksčiau: XVI a. IV ketvirtyje. Be to, dvarelis matyt buvo neprastas, kitaip kažin ar jame būtų stovėjusios koklinės krosnys puoštos herbiniais ir polichrominiais kokliais. Tokią prabangą sau galėjo leisti ne kiekvienas bajoras.

Pav. Nr. 4.  Piešinys iš: Vilniaus Žemutinės pilies rūmai., 1991, pav.171

Vykdomi tyrimai Antavilių dvaro sodybos teritorijoje

Šiuo metu vykdomi žvalgomieji archeologiniai tyrimai ir archeologiniai žvalgymai Antavilių dvaro sodybos teritorijoje. Ta proga, trumpa istorinių duomenų apie dvarą apžvalga.

Svirnas. XIX a. liaudies architektūros stiliaus pastatas.

Vilniaus miestui priklausanti Antavilių gyvenvietė yra rytinėje miesto pusėje, prie kelio Nemenčinės link, Antavilio ežero krante. Iš dvaro laikotarpio išliko rūmai, svirnas, keli gyvenamieji ir ūkiniai pastatai. Istoriko Miroslavo Gajevskio teigimu, Antavilių dvarelis galėjo kurtis nuo XV a. Kelios amžius tai galėjo būti didelio Viršupio dvaro sudedamoji dalis. Tik XVII a. iš Viršupio išsiskyrė Antavilių nedidelė žemės valda ar dvarelis. Tuo metu dvarą valdė Korvin-Gosievskiai (Korvin-Gosiewscky) 1736 m. pirmą kartą minima Antavilių vietovė. 1748 m. dvarui priklausė ūkinis pastatas, svirnas ir dvarelis. 1752 m., Lenkijos ir Lietuvos karalius Augustas III dvarą perleido Stanislovui Nevedomskiui. Nuo XVIII a. pab. minima Antavilių valda su savininku Antanu Tyzenhauzu. 1785 m. dvarą įsigijo Gardino ginklininkas Pranciškus Mučinskis. XIX – XX a. pr. dvaro savininkai dažnai keitėsi. Galima paminėti, kad Antavilius valdė, Čižai, Radziševskiai, Ciechanovskiai, Dambrovskiai, Korsakovas, Stolypinas. Tarpukariu Lenkijos valdžia dvare įkūrė valstybinę jaunųjų ūkininkų mokyklą. Pokariu veikė žemės ūkio technikumas, vėliau senelių pensionatas.