Archeologiniai tyrimai Vilniuje, Didžiojoje gatvėje.

Vilniuje, Didžioji g. 3 teritorijoje vykdoma namo rekonstrukcija, kurios metu buvo suplanuota atlikti įvairius žemės kasimo darbus. Pastato kieme ir rūsiuose jau ne kartą vykdyti archeologiniai tyrimai, kurie parodė, kad čia esama vertingo kultūrinio sluoksnio. Kasinėjimai atlikti ir 2019 metais. Gegužės - lapkričio mėnesiais čia vykdyti detalieji archeologiniai tyrimai apie 30 m² plote ir archeologiniai žvalgymai apie 40 m² plote.

Daugelyje tirtų vietų archeologinis sluoksnis jau buvo perkastas įvairiais laikotarpiais ir naujų vertingų žinių apie sklypo raidą nesuteikė. Tačiau, vykdant archeologinius žvalgymus vienoje iš tvarkomų patalpų pastato pirmame aukšte aptikta seniau buvusių grindų fragmentų ir archeologinių radinių. Sustabdžius darbus atlikti detalieji tyrimai.

Plote Nr. 3, (3,3x1,3 m dydžio), archeologinis sluoksnis atsidengė 0,4 m gylyje. Ploto vietoje iki 1 m gylio užfiksuotas 3-6 horizontų kultūrinis sluoksnis žemėjantis ŠV kryptimi. Surinkta informacija ir radiniai rodo, kad tyrinėti sluoksniai susiformavo per trumpą laiką (~ XVII a. II pusėje – XVIII a. I pusėje) tirtoje vietoje išverčiant statybines atliekas ir pavienius buitinės paskirties daiktus. Dauguma jų, tai – XVI a. pab. – XVII a. vid. būdingi žaliai glazūruoti kokliai. Jie puošti tęstiniu ornamentu su stilizuotomis gėlėmis. Aptikta ir sudegusių grindų plytelių smulkių fragmentų.

Plote Nr. 4, (3,4x1,3 m dydžio), jau kasinėjimų pradžioje, 0,15 m gylyje atsidengė 3x1,3 m dydžio grindų plotas. Jos sudėtos iš plonų, - 24x11,8x4,3; 23x11,5x4,7; 23,5x11,5x4,7; 20x10x4; 24x11x4,7; 24x11,5x5 cm plytų, kurios buvo naudojamos XVIII a. pab. – XIX a. vid., vyraujant klasicizmo ir romantizmo epochoms. Po jomis, 0,4 m gylyje, 0,9x0,75 m dydžio plote atsidengė dar vienas grindų fragmentas. Jos sudėtos iš aptrupėjusių 16x13; 20x17; 13x12; 16x15 cm dydžio rausvų plytų fragmentų. Pagal visus jų požymius ir archeologinius duomenis, grindys buvo sudėtos XVII-XVIII a. I pusėje.

Ploto ŠV gale, 0,35x0,40 m plote atsidengė trečias grindų fragmentas, kuris sudėtas iš 26x15; 12x15; 31x16 cm dydžio apdegusių plytų. Kadangi giliau tyrimai nevykdyti, giliausiai aptiktų grindų datavimas nėra aiškus. Jos galėjo būti sudėtos XVI-XVII a. pr.  Svarbu pažymėti ir tai, kad tarp antro ir trečio grindų lygio, 0,7-1 m gylyje fiksuoti du gaisrus žymintys degėsių sluoksniai, kurie pagal surinktus radinius gali būti datuojami XVII a. pr. - XVII a. vid.

Tyrimai Vilniuje, Dominikonų gatvėje

Vilniaus senamiestyje, Dominikonų g. 11 kieme, 2019 metų balandžio – gegužės mėnesiais atlikti žvalgomieji archeologiniais tyrimai. Ištirti 7 šurfai, viso 31,75 m² plotas.

Komplekso, kuriame vyko tyrimai istorija yra turtinga ir spalvinga. Šiuo metu, Kultūros vertybių registre jis įvardintas kaip Pociejų rūmai, bet skirtingais laikotarpiais pastato savininkai keitėsi, todėl pavadinimas žymi tik ryškiausią šio komplekso raidos etapą. Remiantis čia tyrinėjusiais architektais žinoma, kad dar XV a. šioje vietoje būta mūrinių statinių. Ieškant sąsajų su dabar vykusiais kasinėjimais reikia paminėti, kad žvalgomųjų tyrimų metu aptikta gana nemažai XV-XVI a. statybinės keramikos nuolaužų kas patvirtina architektų teiginius apie buvusį mūrinį užstatymą. Dalis surinktų čerpių buvo glazūruotos, o tai nurodo, kad sklypo turėtojai matyt neskurdo. Tais laikais buvo madinga (kas turėjo tam pinigų žinoma) čerpinius stogus išmarginti įvairiais raštais tarp tradicinių rausvų čerpių įterpiant glazūruotas.

Tiriamas komplekso kiemas

 Nuo XVII a. atsiranda ir konkretesnių istorinių faktų: 1600 metais čia minimas jau stovėjęs didelis namas, kurį 1612 metais Eustachijus Valavičius pardavė Vilniaus karališkajam auksakaliui Mykolui Bretšneideriui. Archeologinių tyrimų metu pavyko gana neblogai užčiuopti būtent XVI a. II pusės – XVII a. I pusės kultūrinį sluoksnį. Jis intensyviausias buvo šurfe Nr. 4 (0,95-1,25 m gylis) ir šurfe Nr. 6 (0,7-1,4 m gylis). Surinkta XVI a. II pusės – XVII a. I pusės buitinės keramikos fragmentų. XVI a. 4 dešimtmečiui – XVII a. I pusei būdingų plokštinių koklių gabaliukų, pavienių kitos paskirties dirbinių ir gyvulių kaulų.

Šurfas Nr. 4

1668 m. dokumente pastatas vadinamas Aleksandro Jasienskio Vainos mūriniu namu. 1698 metais šio asmens turto inventoriuje minimi čia stovėję reprezentaciniai rūmai. Jie vaizduojami ir XVIII a. I pusės Vilniaus miesto planuose. Vedybų keliu, rūmai atiteko Pociejų giminei. Šurfų tyrimai parodė, kad šiuo laikotarpiu kiemas buvo išgrįstas akmenų grindiniu. Jį pavyko aptikti šurfuose Nr. 2 ir 4 0,7-0,8 m gylyje. Užfiksuoti grindinio akmenys buvo apdegę, o šurfe Nr. 5 grindinio nebuvo, bet 0,45-0,5 m gylyje atsidengė degėsių sluoksnio paviršius. Sulyginus radinius surinktus virš grindinio su buvusiais po juo, tapo akivaizdu, kad gaisras čia siautėjo XVIII a. Turimi istoriniai duomenys nurodo tik į vieną ir didžiausią čia vykusį gaisrą, kuris stipriai nuniokojo visą kompleksą, - 1748 metų gaisrą. Taigi, degėsių sluoksnį gana drąsiai galima sieti būtent su šiuo įvykiu.

Šurfas Nr. 5

Po 1748 metų gaisro rūmai buvo remontuoti ir išplėsti, o XVIII a. pabaigoje dar kartą rekonstruoti. Tuomet jie įgavo klasicizmo stiliaus bruožų. Archeologinių tyrimų metu šių pertvarkų rezultatai fiksuoti gana fragmentiškai. Matyt, dirbo profesionalai ir daug šiukšlių nepalikdavo. Po minėtų statybų ir vėliau XIX a. kiemo lygis pakilo gana nežymiai, to laikotarpio radiniai negausūs. Labiau sklypą išvagojo XX a. II pusėje nutiesti įvairūs inžineriniai tinklai. Kastuvui nepasidavęs paviršius parodė, kad betono ir skaldos turėta daugiau nei reikia, o besivoliojantys sveiki butelaičiai sukėlė minčių apie darbo kultūrą ir stiklo taros supirkimo kainas tarybiniais laikais...

Tyrimus planuojama tęsti, radiniai tvarkomi...

Pypkės su pranašu Jona ir didžuve

Dalinuosi leidinyje Chronicon Palatii Magnorum Ducum Lithuaniae vol. IV., 2018 m. pasirodžiusiu straipsniu apie olandiškas XVII a. pypkes su pranašo Jonos atvaizdu. 

Herbinio koklio mįslė

herbas “Łabędź”

2013 m., vykdant archeologinius tyrimus Žiežmariuose, Žaslių gatvėje surinkta nemažai XVI a. pab. - XVIIa. pr. datuojamų karnizinių, plokštinių koklių. Daugelis jų puošti geometriniais arba augaliniais ornamentais, kurie būdingi minėtam laikotarpiui. 

Dėmesį patraukė vienas neglazūruotas herbinis koklis, kuriame matosi skydo fragmentas su papuošimais ir paukščio (gulbės?) galva. Panašu, kad tai gali būti herbas “Łabędź”, naudotas didelės dalies Lietuvos bajorų giminių nuo 1413 m., kai buvo suteiktas Horodlės unijos metu. Deja, nepavyko rasti giminių, kurios naudojo šį herbą nuo XVI a. pab. ir panašiu metu galėjo būti Žiežmarių vietininkais ar užimti kitas svarbias pareigybes šiame krašte. Teoriškai tokį herbą galėjo turėti 1550 – 1553 metais Žiežmarių seniūnu buvęs Stanislovas Komarovskis, nes Lenkijoje tokią pavardę turinti giminė naudojo šį herbą. Tačiau, tai tik spėjimas. Reikia tikėtis, kad ateityje vykdant archeologinius tyrimus Žiežmariuose bus surasta daugiau ir geriau išlikusių koklių fragmentų, kurie padės atsakyti į iškilusius klausimus, patvirtins arba paneigs esamus spėjimus.

Žiežmariuose, Žaslių g.
rastas XVI a. pab. - XVII a. pr.
herbinis koklis.

Kieno inicialai? ...IEM...

Praėjusiais 2013 m., vykdant žvalgomuosius archeologinius tyrimus Žiežmariuose, Žaslių g., gausiai aptikta XVI a. pab. – XVII a. I p. datuojamų radinių.

Plokštinio koklio matrica,
XVI a. pab.

Tarp jų buvo vienas smulkus, neišsiskiriantis molinio dirbinio fragmentas, vienas iš daugelio surastų tyrimų metu, o jų surinkta apie du tūkstančius. Archeologai panašius smulkius buitinės ir statybinės keramikos fragmentus traktuoja kaip masinę medžiagą, kuri neteikia svarbios mokslinės informacijos. 

Tik vėliau, nuplovus minėtą dirbinį pasimatė įspaustos raidės. Paaiškėjo, kad tai - koklio matricos kraštas. Matrica buvusi su rėmeliu, joje išlikęs spaudžiamo įrašo fragmentas „...IEM...“, datuojama XVI a. pab. – XVII a. pr. Koks galėtų būti pilnas įrašas – neaišku, galima tik spėlioti. Galbūt tai Žiežmariuose gyvenusio didiko inicialai, arba pareigybės pavadinimas. Spėlionėms erdvės pakanka, tačiau viena tikrai aišku: Surasta matrica leidžia teigti apie tikėtina vykusią koklių gamybą Žiežmariuose nuo XVI a. pab.  O tai reiškia, kad miestelyje XVI a. buvo technologiškai ir kultūriškai išprususių profesionalių amatininkų, nes ne kiekvienas miesto puodžius galėdavo užsiimti koklių gamyba.

Olandiška pypkė - savaitės eksponatas Valdovų rūmuose.

Šią savaitę olandiška pypkė paskelbta savaitės eksponatu Nacionaliniame muziejuje LDK Valdovų rūmuose. Apie XVII - XIX a. pypkes Vilniaus Žemutinės pilies
teritorijoje rašiau savo magistrinį darbą. Taigi, visai smagu pasidalinti šia informacija, nes ir mano darbas darbas buvo naudojamas kaip šaltinis. Tekstą čia papildžiau ir savo nuotraukomis. Išsamesnį aprašymą rasite muziejaus puslapyje, jo nuoroda apačioje.

Fotografija A. Žvirblio

Olandiška pypkė

1640–1670 m.
Kaolinas

Tai viena seniausių ir geriausiai išlikusių pypkių, rastų atliekant archeologinius tyrimus Valdovų rūmų teritorijoje.

Pypkė pagaminta iš kaolino – ugniai atsparaus baltojo molio. Jo Lietuvoje nėra, bet buvo aptinkama kituose kraštuose. Gero kaolino buvo Olandijoje, ir joje esantis miestas Gauda greitai tapo pagrindine pypkių gamintoja Europoje.

Dešinėje matosi heraldinės lelijos. Taip ženklintos tik geresnės kokybės pypkės.  Dauguma taip dekoruotų pypkių buvo pagamintos 1630 - 1650 m. Fotografija V. Abramausko.

Kad Valdovų rūmų pypkė yra geros kokybės, rodo jos nublizgintas paviršius ir tai, jog papuošta heraldinėmis lelijomis ir meistro ženklu (prasti dirbiniai paprastai nebūdavo ornamentuojami ir įspauduojami). Pypkės vamzdelis papuoštas geometriniu motyvu ir dviem rombais su keturiomis heraldinėmis lelijomis. Jis išliko ne visas – tik 8 cm. Žinoma, kad kokybiškų pypkių vamzdeliai būdavo ilgesni kaip 25 cm.

Pypkės kulne įspaustas meistro ženklas.
Autorius Jarne Starre.
Fotografija A. Žvirblio 

Pypkės kulne įspausta aštuoniakampė žvaigždutė – Gaudos (Olandija) pypkių meistro Jarne Starre ženklas. Šio meistro pypkių rasta ir Rygoje.

Medžiagą parengė Rasa Valatkevičienė
Daugiau informacijos: http://www.valdovurumai.lt/lankytojams/savaites-eksponatas/olandiska-pypke#.U56XTnJ_s0M

Tyrinėjimai Visų Šventųjų g. 5-1, 2010 metais

Pav. 1. Plokštinis koklis puoštas
                   "sferos" ornamentu.

        2010 m. gruodžio mėnesį atlikti archeologiniai tyrinėjimai Vilniuje, Visų Šventųjų gatvės 5-1 numeriu pažymėto namo patalpose. Šiose patalpose buvo planuojama vykdyti pamatų tvirtinimo ir kitus tvarkymo darbus. Tam buvo reikalingi archeologiniai tyrimai, nes dalis patalpų buvo užverstos žemėmis. Bendras tyrimų plotas siekė 31 m².

Visų Šventųjų gatvėje, 5 numeriu pažymėtas namas, tai dalis buvusių senosios regulos karmelitų vienuolyno namų, kurie kartu su Visų Šventųjų bažnyčia pradėti statyti 1620 m. Šis, baroko stiliaus ansamblis, išplitęs plote tarp Pylimo, Rūdninkų ir Visų Šventųjų gatvės yra ne vienalaikis statinys. Bažnyčia pastatyta 1620 – 1631 m. Ją įsteigė karališkas sekretorius Vaitiekus Chludžinskis. Panašiu metu, XVII a., buvo pastatytas vienuolynas, bei kiti pagalbiniai pastatai.
Šio namo aplinkoje, archeologiniai tyrimai buvo vykdyti ir anksčiau. 1999 m, Visų Šventųjų g. 5-4, S. Sarcevičiui vykdant žvalgomuosius archeologinius tyrimus buvo fiksuotas XIV a. pab. – XIX a. datuotinas kultūrinis sluoksnis. Rastos XVI – XVII a. grindinio liekanos. Kai kur kultūriniai sluoksniai buvo suardyti iki pat įžemio, spėjama, kad to priežastis buvo arkinių pamatų tvirtinimo darbai.

Prieš pradedant archeologinius tyrimus rūsio būklė buvo vizualiai bloga. Dalis patalpų buvo užversta šiukšlėmis, kitoje dalyje buvo supiltų ir ilgą laiką nejudintų žemių sluoksniai. Apžiūrėjus patalpą, nuosavybės dokumentuose įvardintą rūsiu buvo nustatyta, kad tai nėra tikras rūsys. Šioje vietoje rūsio anksčiau nebuvo. Patalpoje matėsi arkiniai buvusio vienuolyno namo pamatai, būdingi XVII – XVIII a. statytiems pastatams. Didžioji dalis patalpos pavadintos rūsiu buvo iškasta anksčiau, greičiausiai, XIX – XX a. rekonstrukcijų metu.

Pav. 2. Plokštinis koklis puoštas
                   geometriniu ornamentu.

           Tyrimai turėjo vykti dalinai iškastoje (savavališkai) patalpoje, dėl to, stratigrafiškai ištirti sluoksnius buvo sudėtinga. Dalyje patalpos, dar prieš tyrimų pradžią, buvo matomos tarp arkinių pamatų esančių, nejudintų kultūrinių sluoksnių sienelės. Todėl tyrimų pradžioje, patalpoje esančios žemių sienelės buvo palygintos, suformuoti pjūviai. Iš pjūvių buvo matyti ko galima tikėti tyrimų eigoje. Numatyti tirti plotai susikirstyti į dvi dalis. Patalpos pietvakariniame kampe tirtas plotas buvo pavadintas: Plotu I. Patalpos šiaurės rytų kampe tirtas plotas buvo pavadintas: Plotu II.

Archeologinių tyrimų metu, H abs. 122,20 - 121,00 m., tirtas XVII – XX a. susiformavęs kultūrinis sluoksnis. Po juo buvo aptiktas I akmenų grindinys. Galima manyti, kad kultūrinis sluoksnis esantis virš fiksuoto I akmenų grindinio ir praardžius jį, susiformavo vienuolyno namo statybų laikotarpiu XVII a. II ketvirtyje. Vėliau, XX a. vykdytų rekonstrukcijų metu šie sluoksniai buvo perkasti ir vėl supilti. Taip į vėlesnius perkasimus galėjo patekti pavieniai XIV – XVII a. radiniai. Radinių būdingų XVIII – XX a. surasta nebuvo.

Viršutiniuose sluoksniuose buvo aptikta ir surinkta nemažai archeologinių radinių. Rasta keletas puodyninių-dubeninių koklių fragmentų, datuojamų XVI a. pab. – XVII a. pr. Taip pat rasta nemažai buitinės keramikos. Ją, pagal požymius, bendrai galima datuoti XIV – XVII a. Daugiausia rasta rausvos molios masės, žaliai glazūruotų indų fragmentų. Tai – tipiniai XVI – XVII a. radiniai – dubenys, lėkštės, puodai. Kai kurių indų sienelės puoštos tradiciniu horizontalių linijų ornamentu. Dalis indų neglazūruoti, daugiausia tai puodų, dubenų fragmentai. Be keramikinių, rasti ir keli stiklinių indų fragmentai. Tarp jų, viena profiliuota taurės kojelė.

Plote I Ties H abs. 121,00m. aptiktas I akmenų grindinys. Plote II, grindinys buvo fiksuotas truputį aukščiau, ties H abs. 121,30m. Jis išlikęs fragmentiškai. Grindiniui naudoti vidutinio dydžio ir smulkūs akmenys. Latakų žymių nerasta. Būdamas po vienuolyno pamatais jis fiziškai negalėjo funkcionuoti šalia naujai pastatytų pastatų, todėl XVII a. II ketvirtyje, čia vykusių statybų metu buvo nuardytas arba vietomis tiesiog liko po greitai susidariusiu kultūriniu sluoksniu. Jį kertantys perkasimai prie pastato arkinių pamatų patvirtina, jog jis buvo grįstas dar iki XVII a. II ketvirčio. Grindinys matyt funkcionavo orientuojantis į seniau čia stovėjusius pastatus XVII a. pr. Po grindiniu surinkti XVI a. pab. – XVII a. pr. datuojami archeologiniai radiniai.

Pav. 3. Plokštinis koklis
puoštasa pkaustų ornamentu.

      Po rastu I akmenų grindiniu tirtas XVI a. pab. – XVII a. pr. susiformavęs kultūrinis sluoksnis H abs. 121,00 – 120,00m. Plote I, ties H abs. 120,00 m. buvo rastas II akmenų grindinys, o tiksliau sakant žymės, kurios neleido abejoti čia buvus grindinį. Ties šiuo lygiu prasidėjo gelsvo smėlio sluoksnis, kuriame matėsi iškritusių akmenų buvimo vietos. Plote II, II akmenų grindinys buvo surastas taip pat ties H abs. 120,00m. Tačiau, čia jis buvo daug geriau išlikęs. Jam naudoti gana smulkūs akmenys. Jų dydis 7x8, 7x9, 8x12, 9x11, 12x12 cm. Latakų žymių nerasta.

            Reikėtų manyti, kad sluoksniai esantys tarp I ir II akmenų grindinio susidarė per trumpą laiką. Grindiniui funkcionuojant jis turėjo būti valomas ir kultūrinis sluoksnis virš jo nesikaupė. Šioje vietoje matyt II akmenų grindinys buvo išardytas, ant buvusio paviršiaus supiltos griuvenos, o virš jų supilti niveliaciniai sluoksniai. Pagal turimus duomenis, II akmenų grindinį galima datuoti apytiksliai XVI a. Jis buvo užpildas XVII a. pradžioje grindžiant naują grindinį. Šiuos teiginius patvirtina sluoksnių stratigrafinė padėtis ir rastų radinių datavimas.

                 Tirtuose sluoksniuose tarp I ir II akmenų grindinio buvo rasta nemažai radinių. Rasta būdingų XVI a. pab. – XVII a. pr. plokštinių koklių fragmentų. Dauguma stambesnių fragmentų yra padengti žalia glazūra, kraštuose turi rėmelius. Puošti įvairiais geometriniais ornamentais, sfera, treliažu (Pav. nr.1,2). Rastas vienas žaliai glazūruotas karnizinis koklis su pavaizduotu angelu (išlikęs sparno fragmentas dengtas žalia glazūra). Kita grupė koklių buvo dengta balta, geltona, mėlyna, žydra glazūromis. Jie taip pat puošti įvairiais geometriniais ornamentais. Keli rasti fragmentai puošti tam laikmečiui būdingu apkaustų ornamentu (Pav. nr.3).

Pav. 4. Lovinė čerpė "vienuolis"

Visi aprašyti kokliai datuojami XVI a. pab. – XVII a. pr. Matyt jie buvo suversti prieš grindžiant jau minėtą I akmenų grindinį XVII a. pradžioje.

Be plokštinių, rasti keli puodyninių – dubeninių koklių fragmentai, taip pat, nemažai plokštinių čerpių, tarp kurių pasitaikė dvi lovinės čerpės – „vienuoliai“ (Pav. 4).

                    Iš rastos buitinės keramikos labiausiai išsiskyrė neglazūruotų žiestų dubenų šukių gausa (5 pav.). Vizualiai matėsi, jog jie tipologiškai panašūs, dalį jų pavyko suklijuoti ir išmatuoti. Visi rasti dubenys rausvos molio masės, neglazūruoti arba su užtiškusios glazūros smulkiomis žymėmis. Sveikesnių fragmentų angos skersmuo svyravo apie 200-280 mm, dugnelio skersmuo - 130-210 mm, aukštis – 96-112 mm Tai tipiški XVI - XVII a. radiniai Vilniaus mieste. Pagal požymius ir stratigrafiją gali būti datuojami XVI a. pab. – XVII a. pr.

5 pav. Dubenys.

Po II akmenų grindiniu nukasus niveliacinį gelsvo smėlio sluoksnį, buvo tirtas XIV – XVI a. datuojamas kultūrinis sluoksnis. Jame pastebėta nežymių medienos liekanų, kai kur pasitaikė degėsių. Plote I, prie pastato vakarinės sienos, įžemio viršus svyravo ties H abs. 119,75 – 119,00m. Sluoksniai žemėjo rytų kryptimi, į Visų Šventųjų gatvės pusę. Plote II, patalpos šiaurės rytų kampe, įžemis buvo pasiektas ties H abs. 118.75 m.

Po II akmenų grindiniu tirtuose sluoksniuose, buvo surinkti XIV – XVI a. datuojami radiniai. Negausiai rasta neglazūruotos, buitinės keramikos šukių (kurių daugumą pavyko suklijuoti į vieną puodą) ir keletas smulkių metalinių dirbinių fragmentų (6 pav).

Pav 6. Puodas.

Plote II, tyrimų metu surastos galimai ankstyvesnio pastato liekanos. Tai apie 2 m² dydžio pamatų fragmentas prie pastato rytinės sienos, šalia Visų Šventųjų gatvės. Remiantis sluoksnių stratigrafija ir surastų radinių datavimu galima manyti, kad tai - galbūt senesnio pastato dalis, šalia kurio galėjo funkcionuoti surastas I akmenų grindinys XVII a. pradžioje. Surastus mūrus galima datuoti XVI - XVII a. pr. Tikslesniam datavimui reikalingi architektūriniai tyrimai.

Archeologiniai tyrimai patvirtino turimus istorinius duomenis apie karmelitų vienuolyno pastato raidą. Taip pat suteikė naujų duomenų apie šios Vilniaus vietos raidą iki pastatant Visų Šventųjų bažnyčią su vienuolynu. Po vienuolyno pamatais surasti du akmenų grindiniai ir galimai ankstesnio mūrinio pastato pamato dalis rodo, jog Visų Šventųjų gatvės aplinkoje intensyvus gyvenimas vyko ir XVI a., greičiausiai po Vilniaus miesto gynybinės sienos pastatymo XVI a. pradžioje.

Publikuota:
Žvirblys A. Tyrinėjimai Visų Šventųjų gatvėje 5-1. Archeologiniai tyrinėjimai Lietuvoje 2010 m. Vilnius, 2011 m.