Žvalgomieji archeologiniai tyrimai Vilniuje, Didžiojoje g.

Šių metų gegužės mėnesį, kartu su kolega archeologu S. Aleksandravičiumi atlikome žvalgomuosius archeologinius tyrinėjimus Vilniuje, Didžiojoje g. Kasinėjimų tikslas buvo surasti sklype iki II pasaulinio karo čia stovėjusių statinių pamatus, juos užfiksuoti ir remiantis archeologiniais duomenimis datuoti.

Prieš pradedant tyrinėjimus, apie sklype buvusius statinius surinkti istoriniai ir kartografiniai duomenys.

Aplink pagrindinę miesto turgavietę mūrinius namus statėsi didikai, pirkliai ir miesto magistrato atstovai. Apie Didžiojoje g. stovintį namą istorinių duomenų esama iš XVII a. pradžios; burmistro Povilo Kievlos namas 1614 m. atiteko Švč. Trejybės špitolei. Taip vadinamame Fiurstenhofo 1737 metų Vilniaus miesto plane užfiksuota mūrinė siena, skirianti aptariamą sklypą nuo Šv. Kazimiero bažnyčios ir jėzuitų vienuolyno valdos.

Pirmas užstatymo pažymėjimas matomas Vilniaus miesto 1808 m. plane, čia jis žymimas posesija 41. 1794 m. sukilimo metu pastatas buvo sugriautas. 1797 m. apgriautas Švč. Trejybės špitolės namas buvo išnuomotas Vilniaus burmistrui Viktorui Domanskiui. Iš tų pačių metų pastato aprašymo žinoma, kad namas buvo dviejų aukštų. Tarp dviejų pastato dalių buvo įvažiavimo vartai. Pirmame aukšte dešinėje vartų pusėje buvo viena patalpa, kairėje – kelios. Lyginant 1797 m. sklypo situacinį (arch. P. Rosis) ir Vilniaus miesto 1808 m. planus matoma, jog pasikeitė aptariamojo sklypo, buvusios 41 posesijos, užstatymas. XVIII a. pabaigoje - XIX a. pradžioje, pristačius priestatus iš kiemo pusės, susidarė beveik uždaras kiemas. Be to, kiemo gale, sklypo rytinėje dalyje, buvo žymiai padidinti mediniai statiniai. Jie pažymėti Vilniaus miesto 1808 m. plane.

Rašytiniai šaltiniai liudija, jog 1806 m. pastatą Didžioji g. 30 sudarė 11 didelių, 3 maži kambariai. Mediniuose pastatuose buvusios arklidė 6-iems arkliams ir ratinė.

Vilniaus miesto tikrosios būklės 1845-1859 m. plane matyti kaip ilgame stačiakampio formos sklype mūriniai pastatai supo siaurą uždarą kiemą. Rytinėje jo dalyje, buvusių medinių namų vietoje, 1845-59 m. plane pažymėtas mūrinis pastatas.

1901 m. sudaryti nekilnojamojo turto įvertinimo dokumentai 1. Pastatų išdėstymo schemoje išvardinti visi pastatai. XX a. pradžioje prie gatvės stovėjo trijų aukštų gyvenamas namas su tokio pat aukščio į kiemo pusę pratęstu priestatu, siauras vidinis kiemelis buvo užstatytas dviaukščiais kiemo korpusais. Vienintelis vieno aukšto su mansarda pastatas stovėjo kiemo gale.

Pagal 1937 m. matininko Petro Bantle sudarytą situacinį planą matoma, kad Didžioji g. 30 sklypas buvo užstatytas trijų ir dviejų aukštų korpusais, kurie sudarė siaurą vidinį kiemą. Pagrindiniame korpuse prie Didžiosios gatvės ties pirmo aukšto viduriu buvo ilgas siauras pravažiavimas, kuris jungė kiemą su gatve. 1940 m. Sklype minimi trys mūriniai ir vienas medinis pastatai

Antrojo pasaulinio karo metais pastatas nukentėjo, įkrito pastato perdengimai, bet nebuvo visiškai sugriautas. Po karo atstatant pastatą, panaikinti vartai, naujai perplanuotos patalpos. Palyginti su prieškariniu pastatas po remonto gerokai sumažėjo.

Žvalgomųjų archeologinių tyrimų metu ištirti du 2,5x2 (5 m²) ir du 3x2 m (6 m²) dydžio šurfai. Viso ištirtas 22 m² plotas.

Šurfas nr. 1 Ištirtas iki 2,5 m gylio nuo esamo žemės paviršiaus. Įžemis pasiektas 2,05 – 2,45 m gylyje. Pradėjus tyrimus, 0,25 – 0,45 m gylyje atsidengė XIX a. pab. - XX a. pr. istoristinio etapo pamatų mūro viršus ir pastato grindų lygis. Tęsiant tyrimus, iki 2,45 m gylio, beveik visame plote fiksuoti XIX a. pab. - XX a. pr. sluoksniai. Surinkta pavienių smulkių buitinės keramikos ir plokštinių koklių fragmentų datuojamų XVI – XIX a.

Šurfas 1. Kairėje XIX a. pab. - XX a. pr. pamatas

Šurfas nr. 2 Ištirtas iki 4,9 m gylio nuo esamo žemės paviršiaus. Užfiksuotas iki 4,75 m storio XVI-XX a. datuotinas kultūrinis sluoksnis. Pradėjus tyrimus, 0,6 – 0,8 m gylyje atsidengė XIX a. pab. - XX a. pr. istoristinio etapo pamatų mūro viršus. Tikėtina, kad čia surastas XX a. I p. kieme stovėjusio pastato kampas (arba laiptinės fragmentas). Kasinėjant giliau, užfiksuoti 3 lauko grindinių lygiai (1 - XX a. I p. ; 2 – XVII-XVIII a.; 3 – XVI a.). Vykdant kasinėjimus tarp II ir III akmenų grindinio, 2,4 – 3,1 m gylyje tyrinėtas 2 horizontų kultūrinis sluoksnis su gausiais XVI – XVII a. I p. datuojamais radiniais. Surinkta daug stambių lovinių čerpių fragmentų (XVI a.), smulkių taip vadinamos Kielcų keramikos šukių (XVI a. II p. - XVII a. I p.) ir pavienių kitokios paskirties dirbinių. Tarp pastarųjų verta paminėti švininę prekių plombą su pavaizduotu kryžiaus ženklu. Sluoksnį pagal vėliausius radinius galima datuoti XVII a. I p. - XVII a. vid.

Šurfas 2. Toliau dešinėje XIX a. pab. - XX a. pr. pamatas. Apačioje XVI a. akmenų grindinys.

Šurfas nr. 3 Ištirtas iki 2,8 m gylio nuo esamo žemės paviršiaus. Įžemis pasiektas 2,5 – 2,6 m gylyje. Pradėjus tyrimus, 0,15 – 0,30 m gylyje atsidengė XIX a. pab. - XX a. pr. istoristinio etapo pastato grindų lygis. Tęsiant tyrimus 0,40 – 0,45 m gylyje aptiktas rausvų plytų mūrytas pamatas. Čia surastas XVI a. I p. gotikinio etapo posesijinės sienos pamatų mūras. Jo apačia vėliau pasiekta 2,5 m gylyje nuo esamo žemės paviršiaus. Tiriant giliau, 0,8 – 1,2 m gylyje fiksuotas vėlyvų perkasimų apardytas XVII a. I p. - XVII a. vid. datuojamas rausvų plytų ir lovinių čerpių griuvenų sluoksnis. Gausiai surinkta XVI a. datuojamų lovinių čerpių stambių fragmentų, XVI a. pab. - XVII a. pr. datuojamų plokštinių koklių ir pavienių smulkių buitinės keramikos fragmentų. Giliau, 1,3 – 2,6 m gylyje tyrinėti XV – XVI a. sluoksniai, surasta pavienių smulkių buitinės keramikos fragmentų, gyvulių kaulų.

Šurfas 3. Surastas XVI a. I p. pamatas.

Šurfas nr.4 Tyrimų metu tirtas archeologiškai nevertingas XX a. II p. kultūrinis sluoksnis ir įvairios struktūros.

Tirti šurfai 1939 m. plane

Archeologinių tyrimų metu pavyko surasti XX a. I p. planuose pažymėtus, sklype buvusius statinius, taip pat surasta posesijinė siena skyrusi sklypą nuo Šv. Kazimiero bažnyčios ir jėzuitų vienuolyno valdos. Tyrinėjimai parodė, kad sklypo teritorijoje gyvenimas virė jau nuo XV a. Aptikti keramikinių indų fragmentai ir gyvulių kaulai rodo, kad XV a. sklype vyko įvairi agrarinė ar kitokia ūkinė veikla, jis buvo apgyvendintas ir galbūt apstatytas mediniais pastatais. Nuo XVI a. gyvenimas intensyvėja, sklype statomi mūriniai statiniai, kurių stogai buvo dengti molinėmis čerpėmis, vidus apšildytas koklinėmis krosnimis. 

Atlikti archeologiniai tyrimai Trakuose

Šių metų kovo 30-31 d. žvalgomieji archeologiniai tyrimai atlikti Trakuose, Galvės gatvėje. Planuojamo statyti pastato vietoje ištirtas vienas 2x2 m dydžio šurfas.

Tyrimų vaizdas, toliau dešinėje matosi Trakų salos pilis

Žvalgomųjų archeologinių tyrimų metu nustatyta, kad šioje vietoje, iki 1,94 m gylio nuo esamo žemės paviršiaus yra susiformavęs archeologiškai nevertingas XX a. pab. - XXI a. pr. datuojamas kultūrinis sluoksnis. Tarp nevertingų XXI a. pr. radinių surasta ir keletas XVI – XVII a. datuojamų plokštinių ir puodyninių-dubeninių koklių, buitinės keramikos, lovinių čerpių fragmentų. Panašu, kad jie čia pateko atsitiktinai,

Lovinės čerpės (vienuolės) fragmentas
su gūbriu, XVI-XVII a.

Giliau, 1,8 – 2,6 m gylyje fiksuotas juodos durpingos žemės horizontas be archeologinių radinių. Galima hipotetiškai teigti, kad šioje vietoje buvusi drėgna, užpelkėjusi vieta, kurioje durpingas sluoksnis galėjo lėtai formuotis XVII – XX a.

XVIII – XIX a. olandiškos čerpės Žiežmariuose

Vykdant archeologinius tyrimus Žiežmariuose (2013 m.), XIX a. sluoksniuose gausiai pririnkta stambių čerpių nuolaužų. Beveik visos čerpės olandiško tipo, datuojamos XVIII – XIX a. Radiniai vėlyvi, todėl savaime suprantama nelabai vertingi. Vis dėl to, surinktų fragmentų gausa ir jų stambumas suteikė galimybę pabandyti suklijuoti iš jų vieną kitą sveikesnį vienetą. Tai atrodė aktualu, nes bent apysveikių XVII – XIX a. I p. olandiškų čerpių aptinkama labai retai. Taip yra dėl jų specifinės fomos, kuri primena bangą, taip pat ir dėl nedidelio čerpės storio – visa tai matyt padėdavo joms sudužti į kuo smulkesnius fragmentus.

Taigi, kelias nuolaužas pavyko suklijuoti į apysveikius vienetus, kurie puikiai iliustruoja, kaip galėjo atrodyti XIX a. I pusėje, Žiežmariuose stovėjusių statinių čerpiniai stogai. Galbūt ateityje, kur nors Žiežmariuose, projektuojant kokio rekonstruojamo seno pastato stogą, kas nors užsinorės jį uždengti būtent tokių, mažiausiai dviejų šimtų metų senumo čerpių kopijomis.

Olandiškos arba dar vadinamos banguotosios čerpės, kilusios iš Olandijos. Pradėtos ten gaminti XVI a., nuo XVII a. pradėjo plisti ir mūsų kraštuose. XVII – XIX a. I p. tokių čerpių gamyba klestėjo Olandijoje, Vokietijoje. Iš ten čerpės laivais kaip balastas pasiekdavo mūsų kraštus. Olandiškų čerpių populiarumą lėmė tai, kad dėl savo formos, jos galėjo būti klojamos sandariau nei kitų tipų čerpės (vienuoliškos ar plokščios), be to buvo lengvesnės ir mažiau persidengdavo, todėl ne taip apkraudavo stogo konstrukciją. 

Detalieji archeologiniai tyrimai Kudirkos Naumiesčio Šv. Kryžiaus Atradimo bažnyčios statinių komplekse

Kudirkos Naumiesčio Šv. Kryžiaus.
Atradimo bažnyčia apie 1935 m.
Miškinis A. Kudirkos Naumiestis.
Vilnius, 1998.

Detalieji archeologiniai tyrimai vyko Kudirkos Naumiesčio Šv. Kryžiaus Atradimo bažnyčios statinių komplekse (36417), Kudirkos Naumiesčio miestelio istorinėje dalyje (17093), Bažnyčios g. 28, Šakių r. sav. Priežastis vykdyti tyrimus buvo planuotas įrengti įėjimas į bažnyčios rūsį iš jos ŠR pusės ties pusapskrite apside. Taip pat pat visu bažnyčios perimetru įrengiama nuogrinda prie bažnyčios pamatų.

Kudirkos Naumiestis įsikūręs Šešupės ir Širvintos upių santakoje. 1561 m. šioje vietoje minimas karališkasis Duliebaičių kaimas. XVII a. minėtas kaimas peraugo į miestelį. Jurbarko ir Nova Volios (Virbalio) 1639 08 23 mokesčių suvestinėje paminėtas naujai įkurtas ir valdovo Vladislovo IV Vazos garbei pavadintas Vladislavovas. 1640 m. karalius Vladislovas IV Vaza patvirtino matininkų išmatuotą miestą, o jau 1643 03 26 karalienės Cecilijos Renatos valia Vladislavovas gavo miesto teises.

Naujai įkurtame mieste, buvo paskirtas plotas bažnyčiai. Minima, kad 1642 - 1644 m. Vladislavove pastatyta medinė koplyčia, kurią Žemaičių vyskupas Jurgis Tiškevičius perdavė basųjų karmelitų vienuoliams. Šalia koplyčios, būsimam vienuolynui buvo pastatytas medinis gyvenamas namas, skirti 2 valakai žemės. Iki 1680 m. sunykus pirmai medinei koplyčiai, karmelitų vienuoliai tais pačiais metais, toje pačioje vietoje pasistatė kitą, taip pat medinę. Kaip manoma, šalia vienuolyno ir bažnyčios buvo parapijos kapinės. Tiksli jų vieta nėra žinoma. 1823 m. bažnyčios vizitacijos akte minimos kapinės, kurių ploto (ypač dėl kylančių potvynių) parapijai nepakanka, dėl to veikia ir antros kapinės į šiaurę nuo Šešupės, Meištuose.

Dabartinė dvibokštė, mūrinė bažnyčia pradėta statyti 1781 m. Nors ir nepabaigta iki galo, bažnyčia pradėta naudoti 1787 m. Tuo metu buvo išmūryta tik dalis bokštų. Pati bažnyčia buvo stačiakampio plano, bazilikinio tūrio, trijų navų. Vidurinę, platesnę navą užbaigė pusapskritė apsidė.

1803 m. planas.
Miškinis A. Kudirkos Naumiestis.
Vilnius, 1998.

1803 08 04 Naumiestį nusiaubė didelis gaisras. Tuomet sudegė vienuolynas, klebonija su visais ūkiniais pastatais, parapijos prieglauda. Bažnyčia išliko, tačiau visai nudegė jos šoninių navų ir kairiojo bokšto stogai. Šoninės navos buvo uždengtos laikinais šiaudų stogais. Užsitęsusio remonto reikalus išspręndė 1819 08 07 gaisras. Po šio įvykio, 1821 m. dokumentuose rašoma, kad bažnyčia suremontuota, jos stogas dengtas dvigubomis čerpėmis, medinis bokštelis skarda.

Tyrimų metu surastos plokštinės čerpės. XIX a. I p.

XIX a. pr. minimi ir kiti parapijai priklausantys, prie bažnyčios stovintys pastatai. Paminėta, kad mūrinę kleboniją šildė 7 koklių krosnys, stogas dengtas naujomis plokščiomis čerpėmis. Kiti šalia stovintys pastatai dengti olandiškomis čerpėmis.

Įvairūs remonto darbai bažnyčioje vyko visą XIX a. Iš svarbesnių faktų galima paminėti, kad 1878 m. visas bažnyčios pastatas uždengtas skarda. 1882 – 1890 m. pristatytas zakristijos prieangis, iškirstas įėjimas į rūsį, įrengtas kanalas į upę. Bažnyčia gan smarkiai nukentėjo II pasaulinio karo metu: sudegė stogas, nugriuvo bokštai.

2011 m. Kudirkos Naumiesčio miestelio istorinėje dalyje (17093) vykdė archeologė Birutė Lisauskaitė. Žvalgomųjų archeologinių tyrimų ir archeologinių žvalgymų metu buvo ištirti 44 žvalgomieji šurfai ir kai kuriose gatvių atkarpose vykdyti archeologiniai žvalgymai. Arčiausiai planuojamų tyrimų, ŠV Bažnyčios gatvės dalyje užfiksuoti XX a. II pusėje suardyti sluoksniai, archeologinę vertę turinčių radinių neaptikta. Kudirkos Naumiesčio Šv. Kryžiaus Atradimo bažnyčios statinių komplekse archeologiniai tyrimai anksčiau nebuvo vykdyti.

2012 m. vykusių tyrimų metu ištirta viena 9x5 m. dydžio (45 m²) perkasa. Ištyrus šį plotą papildomai ištirta 1 m² išpjova privedant perkasos sienelę prie pusapskritės apsidės pamatų. Bendras ištirtos perkasos plotas 46 m². Papildžius tyrimų projektą, iki 1,3 m gylio (projektinis gylis - 1 m) ištirti trys 1,5x1,5 m. dydžio šurfai. Bendras papildomų tyrimų plotas: 6,75 m². Bendras tyrimų plotas: 52,75 m². Pabaigus tyrimus perkasoje ir šurfuose, visu bažnyčios perimetru, įrengiamos nuogrindos vietoje buvo atlikti archeologiniai žvalgymai. Bendras žvalgytos tranšėjos ilgis sudarė 145,10 m. Tranšėjos plotis siekė 0,9 – 1,1 m. Tranšėjos gylis siekė 0,9 – 1,2 m.

Perkasa tirta bažnyčios ŠR gale, prie pusapskritės apsidės, prie įėjimo į rūsį. Perkasos centre fiksuotas 0,20 – 1,70 m. storio kultūrinis sluoksnis, kuris formavosi XX a. II pusėje kasant tranšėjas vandentiekio ir kanalizacijos tinklams. Minėtomis tranšėjomis buvo suardyti ankstesni susiformavę sluoksniai. Dauguma sluoksnyje surinktų radinių tai smulkios, glazūruotos arba neglazūruotos buitinės keramikos šukės, pagal požymius galėtų būti datuojamos XVII – XIX a.

Taip pat perkasos centre, 0,40 – 2,80 m. gylyje nuo esamo žemės paviršiaus, fiksuotas dalinai suardytas 2,40 m. storio kultūrinis sluoksnis, kuris susiformavo 1882 - 1890 m. kasant tranšėją drenažui iš bažnyčios į Šešupę. Mūrinis drenažas užfiksuotas 2,80 m. gylyje nuo esamo žemės paviršiaus. Viso fiksuotas 0,85 m. ilgio, 0,40 m. pločio fragmentas. Orientuotas ŠR kryptimi, iš bažnyčios rūsio į Šešupės upę. Konstrukcija sumūryta iš dviejų dalių. Šonuose lygiagrečiai sumūrytos 280x120x70 mm. dydžio plytų dvi eilės. Viršus uždengtas sumūrytomis 380 x 380 mm. dydžio plytelėmis.

Rėtis (?). XIX a.

Perkasos ŠV ir PR kraštuose, perkasimų nesuardytuose vietose, 0,20 – 0,85 m. gylyje nuo esamo žemės paviršiaus, fiksuotas 0,30 – 0,60 m. storio kultūrinis sluoksnis, kuris formavosi 1803 – 1882 m. Intensyviausiai XIX a. pirmus tris dešimtmečius. Pagrindiniai veiksniai: Bažnyčios gaisrai vykę 1803 ir 1819 m., ir po jų vykę remontai. Tyrimų metu išskirti 4 griuvenų sluoksniai ir vienas intensyvus degėsių tarpsluoksnis. Juose surinkta smulkių glazūruotos ir neglazūruotos buitinės keramikos fragmentų, būdingų XVII – XIX a. Dalį jų pavyko suklijuoti į beveik sveikus indus. Taip pat surasta keletas plokštinių ir olandiškų čerpių nuolaužų, daug smulkių plokštinių, karnizinių, baltai glazūruotų koklių fragmentų. Dalis jų neornamentuoti, kiti puošti augaliniu reljefiniu ornamentu. Pagal surinktus duomenis, į sluoksnį pateko XIX a. pr.

Nuotraukoje kairėje užfiksuotas perkasimas,
datuojamas 1781 - 1787 m. 

Prie bažnyčios sienos, 0,70 – 2,95 m. gylyje nuo esamo žemės paviršiaus fiksuotas 2,10 – 2,20 m. storio perkasimas, datuojamas 1781 – 1787 m., siejamas su dabartinės bažnyčios statybos laikotarpiu. Tyrimų metu užfiksuotas pamato praplatėjimas, pamato apačia pasiekta 2,95 m. gylyje nuo dabartinio žemės paviršiaus.

0,70 – 1,85 m. nuo esamo žemės paviršiaus fiksuotas 0,20 – 0,85 m. storio kultūrinis sluoksnis, datuojamas 1641 (XVI a. vid.?) – 1781 m. Sluoksnis formavosi ilgą laiką, basųjų karmelitų vienuoliams vykdant neintensyvią agrarinę ir ūkinę veiklą. Tačiau, neatmestina galimybė, kad sluoksnis galėjo pradėti formuotis ir dar anksčiau, t.y. nuo pat Duliebaičių kaimo įkūrimo XVI a. viduryje, kadangi surinkti tik pavieniai smulkūs buitinės keramikos fragmentai, kurių chronologinės ribos gali būti gana plačios. Pagal požymius ir kitus duomenis galima datuoti XVII – XVIII a.

Įžemis - nejudintas geltonas smėlis pasiektas 1,20 – 1,85 m. gylyje nuo dabartinio žemės paviršiaus. Palaidojimų perkasoje neaptikta. Dabartinė bažnyčia, XVIII a. pab. statyta vienuolyno sodo R gale, šalia seno kelio vedančio į brastą per Šešupę. Senų kapinių reikėtų ieškoti į ŠV pusę nuo dabartinės bažnyčios, arčiau Šešupės ir Širvintos santakos.

Plokštinis koklis. XIX a. pr.

Tęsiant tyrimus suprojektuotos nuogrindos vietoje prie bažnyčios pamatų ištirti trys šurfai. Juose užfiksuotas iki 1,30 m. storio kultūrinis sluoksnis, kuris formavosi 1641 m. (XVI a. vid.?) - XX a. Visuose šurfuose užfiksuotas XVII (XVI a. vid.?) – XVIII a. kultūrinis sluoksnis suardytas 1781 – 1787 m., datuojamu perkasimu prie esamos bažnyčios pamatų.

Žvalgymų metu kasamos tranšėjos vietoje iki 1,2 m. gylio fiksuoti XX a. datuojami viršutiniai judinto grunto, XIX a. datuojami griuvenų ir 1641 (XVI a. vid.?) – XVIII a. datuojami juodos žemės sluoksniai. Kaip ir tirtuose šurfuose, XVII (XVI a. vid.?) – XVIII a. kultūriniai sluoksniai suardyti 1781 – 1787 m., dabartinės bažnyčios statybos metu. Ties pietiniu bažnyčios kampu esančiu bokštu, taip pat ir rytinėje bažnyčios pusėje, 0,6 – 0,75 m gylyje aptiktas plytų pamato praplatėjimas. Kitose vietoje, praplatėjimas nebuvo aptiktas. Žvalgymų metu įžemis pasiektas nebuvo.

Vykdant žvalgymus bažnyčios ŠV pusėje, 0,30 – 0,60 m. gylyje nuo esamo žemės paviršiaus, XIX a. datuojamų griuvenų sluoksnyje surinkta daug plokštinių ir olandiškų čerpių nuolaužų. Dalis jų susiklijavo į stambesnius fragmentus, keletas į sveikas čerpes.

Publikuota:

Atas Žvirblys. Kudirkos Naumiesčio Šv. Kryžiaus Atradimo bažnyčia. Archeologiniai tyrinėjimai Lietuvoje 2012 m. Vilnius, 2013.

Tyrinėjimai Visų Šventųjų g. 5-1, 2010 metais

Pav. 1. Plokštinis koklis puoštas
                   "sferos" ornamentu.

        2010 m. gruodžio mėnesį atlikti archeologiniai tyrinėjimai Vilniuje, Visų Šventųjų gatvės 5-1 numeriu pažymėto namo patalpose. Šiose patalpose buvo planuojama vykdyti pamatų tvirtinimo ir kitus tvarkymo darbus. Tam buvo reikalingi archeologiniai tyrimai, nes dalis patalpų buvo užverstos žemėmis. Bendras tyrimų plotas siekė 31 m².

Visų Šventųjų gatvėje, 5 numeriu pažymėtas namas, tai dalis buvusių senosios regulos karmelitų vienuolyno namų, kurie kartu su Visų Šventųjų bažnyčia pradėti statyti 1620 m. Šis, baroko stiliaus ansamblis, išplitęs plote tarp Pylimo, Rūdninkų ir Visų Šventųjų gatvės yra ne vienalaikis statinys. Bažnyčia pastatyta 1620 – 1631 m. Ją įsteigė karališkas sekretorius Vaitiekus Chludžinskis. Panašiu metu, XVII a., buvo pastatytas vienuolynas, bei kiti pagalbiniai pastatai.
Šio namo aplinkoje, archeologiniai tyrimai buvo vykdyti ir anksčiau. 1999 m, Visų Šventųjų g. 5-4, S. Sarcevičiui vykdant žvalgomuosius archeologinius tyrimus buvo fiksuotas XIV a. pab. – XIX a. datuotinas kultūrinis sluoksnis. Rastos XVI – XVII a. grindinio liekanos. Kai kur kultūriniai sluoksniai buvo suardyti iki pat įžemio, spėjama, kad to priežastis buvo arkinių pamatų tvirtinimo darbai.

Prieš pradedant archeologinius tyrimus rūsio būklė buvo vizualiai bloga. Dalis patalpų buvo užversta šiukšlėmis, kitoje dalyje buvo supiltų ir ilgą laiką nejudintų žemių sluoksniai. Apžiūrėjus patalpą, nuosavybės dokumentuose įvardintą rūsiu buvo nustatyta, kad tai nėra tikras rūsys. Šioje vietoje rūsio anksčiau nebuvo. Patalpoje matėsi arkiniai buvusio vienuolyno namo pamatai, būdingi XVII – XVIII a. statytiems pastatams. Didžioji dalis patalpos pavadintos rūsiu buvo iškasta anksčiau, greičiausiai, XIX – XX a. rekonstrukcijų metu.

Pav. 2. Plokštinis koklis puoštas
                   geometriniu ornamentu.

           Tyrimai turėjo vykti dalinai iškastoje (savavališkai) patalpoje, dėl to, stratigrafiškai ištirti sluoksnius buvo sudėtinga. Dalyje patalpos, dar prieš tyrimų pradžią, buvo matomos tarp arkinių pamatų esančių, nejudintų kultūrinių sluoksnių sienelės. Todėl tyrimų pradžioje, patalpoje esančios žemių sienelės buvo palygintos, suformuoti pjūviai. Iš pjūvių buvo matyti ko galima tikėti tyrimų eigoje. Numatyti tirti plotai susikirstyti į dvi dalis. Patalpos pietvakariniame kampe tirtas plotas buvo pavadintas: Plotu I. Patalpos šiaurės rytų kampe tirtas plotas buvo pavadintas: Plotu II.

Archeologinių tyrimų metu, H abs. 122,20 - 121,00 m., tirtas XVII – XX a. susiformavęs kultūrinis sluoksnis. Po juo buvo aptiktas I akmenų grindinys. Galima manyti, kad kultūrinis sluoksnis esantis virš fiksuoto I akmenų grindinio ir praardžius jį, susiformavo vienuolyno namo statybų laikotarpiu XVII a. II ketvirtyje. Vėliau, XX a. vykdytų rekonstrukcijų metu šie sluoksniai buvo perkasti ir vėl supilti. Taip į vėlesnius perkasimus galėjo patekti pavieniai XIV – XVII a. radiniai. Radinių būdingų XVIII – XX a. surasta nebuvo.

Viršutiniuose sluoksniuose buvo aptikta ir surinkta nemažai archeologinių radinių. Rasta keletas puodyninių-dubeninių koklių fragmentų, datuojamų XVI a. pab. – XVII a. pr. Taip pat rasta nemažai buitinės keramikos. Ją, pagal požymius, bendrai galima datuoti XIV – XVII a. Daugiausia rasta rausvos molios masės, žaliai glazūruotų indų fragmentų. Tai – tipiniai XVI – XVII a. radiniai – dubenys, lėkštės, puodai. Kai kurių indų sienelės puoštos tradiciniu horizontalių linijų ornamentu. Dalis indų neglazūruoti, daugiausia tai puodų, dubenų fragmentai. Be keramikinių, rasti ir keli stiklinių indų fragmentai. Tarp jų, viena profiliuota taurės kojelė.

Plote I Ties H abs. 121,00m. aptiktas I akmenų grindinys. Plote II, grindinys buvo fiksuotas truputį aukščiau, ties H abs. 121,30m. Jis išlikęs fragmentiškai. Grindiniui naudoti vidutinio dydžio ir smulkūs akmenys. Latakų žymių nerasta. Būdamas po vienuolyno pamatais jis fiziškai negalėjo funkcionuoti šalia naujai pastatytų pastatų, todėl XVII a. II ketvirtyje, čia vykusių statybų metu buvo nuardytas arba vietomis tiesiog liko po greitai susidariusiu kultūriniu sluoksniu. Jį kertantys perkasimai prie pastato arkinių pamatų patvirtina, jog jis buvo grįstas dar iki XVII a. II ketvirčio. Grindinys matyt funkcionavo orientuojantis į seniau čia stovėjusius pastatus XVII a. pr. Po grindiniu surinkti XVI a. pab. – XVII a. pr. datuojami archeologiniai radiniai.

Pav. 3. Plokštinis koklis
puoštasa pkaustų ornamentu.

      Po rastu I akmenų grindiniu tirtas XVI a. pab. – XVII a. pr. susiformavęs kultūrinis sluoksnis H abs. 121,00 – 120,00m. Plote I, ties H abs. 120,00 m. buvo rastas II akmenų grindinys, o tiksliau sakant žymės, kurios neleido abejoti čia buvus grindinį. Ties šiuo lygiu prasidėjo gelsvo smėlio sluoksnis, kuriame matėsi iškritusių akmenų buvimo vietos. Plote II, II akmenų grindinys buvo surastas taip pat ties H abs. 120,00m. Tačiau, čia jis buvo daug geriau išlikęs. Jam naudoti gana smulkūs akmenys. Jų dydis 7x8, 7x9, 8x12, 9x11, 12x12 cm. Latakų žymių nerasta.

            Reikėtų manyti, kad sluoksniai esantys tarp I ir II akmenų grindinio susidarė per trumpą laiką. Grindiniui funkcionuojant jis turėjo būti valomas ir kultūrinis sluoksnis virš jo nesikaupė. Šioje vietoje matyt II akmenų grindinys buvo išardytas, ant buvusio paviršiaus supiltos griuvenos, o virš jų supilti niveliaciniai sluoksniai. Pagal turimus duomenis, II akmenų grindinį galima datuoti apytiksliai XVI a. Jis buvo užpildas XVII a. pradžioje grindžiant naują grindinį. Šiuos teiginius patvirtina sluoksnių stratigrafinė padėtis ir rastų radinių datavimas.

                 Tirtuose sluoksniuose tarp I ir II akmenų grindinio buvo rasta nemažai radinių. Rasta būdingų XVI a. pab. – XVII a. pr. plokštinių koklių fragmentų. Dauguma stambesnių fragmentų yra padengti žalia glazūra, kraštuose turi rėmelius. Puošti įvairiais geometriniais ornamentais, sfera, treliažu (Pav. nr.1,2). Rastas vienas žaliai glazūruotas karnizinis koklis su pavaizduotu angelu (išlikęs sparno fragmentas dengtas žalia glazūra). Kita grupė koklių buvo dengta balta, geltona, mėlyna, žydra glazūromis. Jie taip pat puošti įvairiais geometriniais ornamentais. Keli rasti fragmentai puošti tam laikmečiui būdingu apkaustų ornamentu (Pav. nr.3).

Pav. 4. Lovinė čerpė "vienuolis"

Visi aprašyti kokliai datuojami XVI a. pab. – XVII a. pr. Matyt jie buvo suversti prieš grindžiant jau minėtą I akmenų grindinį XVII a. pradžioje.

Be plokštinių, rasti keli puodyninių – dubeninių koklių fragmentai, taip pat, nemažai plokštinių čerpių, tarp kurių pasitaikė dvi lovinės čerpės – „vienuoliai“ (Pav. 4).

                    Iš rastos buitinės keramikos labiausiai išsiskyrė neglazūruotų žiestų dubenų šukių gausa (5 pav.). Vizualiai matėsi, jog jie tipologiškai panašūs, dalį jų pavyko suklijuoti ir išmatuoti. Visi rasti dubenys rausvos molio masės, neglazūruoti arba su užtiškusios glazūros smulkiomis žymėmis. Sveikesnių fragmentų angos skersmuo svyravo apie 200-280 mm, dugnelio skersmuo - 130-210 mm, aukštis – 96-112 mm Tai tipiški XVI - XVII a. radiniai Vilniaus mieste. Pagal požymius ir stratigrafiją gali būti datuojami XVI a. pab. – XVII a. pr.

5 pav. Dubenys.

Po II akmenų grindiniu nukasus niveliacinį gelsvo smėlio sluoksnį, buvo tirtas XIV – XVI a. datuojamas kultūrinis sluoksnis. Jame pastebėta nežymių medienos liekanų, kai kur pasitaikė degėsių. Plote I, prie pastato vakarinės sienos, įžemio viršus svyravo ties H abs. 119,75 – 119,00m. Sluoksniai žemėjo rytų kryptimi, į Visų Šventųjų gatvės pusę. Plote II, patalpos šiaurės rytų kampe, įžemis buvo pasiektas ties H abs. 118.75 m.

Po II akmenų grindiniu tirtuose sluoksniuose, buvo surinkti XIV – XVI a. datuojami radiniai. Negausiai rasta neglazūruotos, buitinės keramikos šukių (kurių daugumą pavyko suklijuoti į vieną puodą) ir keletas smulkių metalinių dirbinių fragmentų (6 pav).

Pav 6. Puodas.

Plote II, tyrimų metu surastos galimai ankstyvesnio pastato liekanos. Tai apie 2 m² dydžio pamatų fragmentas prie pastato rytinės sienos, šalia Visų Šventųjų gatvės. Remiantis sluoksnių stratigrafija ir surastų radinių datavimu galima manyti, kad tai - galbūt senesnio pastato dalis, šalia kurio galėjo funkcionuoti surastas I akmenų grindinys XVII a. pradžioje. Surastus mūrus galima datuoti XVI - XVII a. pr. Tikslesniam datavimui reikalingi architektūriniai tyrimai.

Archeologiniai tyrimai patvirtino turimus istorinius duomenis apie karmelitų vienuolyno pastato raidą. Taip pat suteikė naujų duomenų apie šios Vilniaus vietos raidą iki pastatant Visų Šventųjų bažnyčią su vienuolynu. Po vienuolyno pamatais surasti du akmenų grindiniai ir galimai ankstesnio mūrinio pastato pamato dalis rodo, jog Visų Šventųjų gatvės aplinkoje intensyvus gyvenimas vyko ir XVI a., greičiausiai po Vilniaus miesto gynybinės sienos pastatymo XVI a. pradžioje.

Publikuota:
Žvirblys A. Tyrinėjimai Visų Šventųjų gatvėje 5-1. Archeologiniai tyrinėjimai Lietuvoje 2010 m. Vilnius, 2011 m.