Tyrinėjimai Buivydiškių dvaro sodyboje

Buivydiškių gyvenvietėje, Vilniaus r. sav., numatyta rekonstruoti mokomosios laboratorijos pastatą ir nutiesti naujus inžinerinius tinklus. Kadangi numatyti darbai turės vykti Buivydiškių buvusios dvaro sodybos (888) teritorijoje, 2018 m. gegužės mėnesį čia buvo atlikti archeologiniai tyrimai. Žvalgomųjų tyrimų metu ištirta dvidešimt 1x1 ir vienas 1,5x1 m dydžio šurfas. Bendras ištirtas plotas: 21,5 m².

Tyrimų situacijos planas.

Tiriant šurfus nustatyta, kad archeologinis sluoksnis jų vietose nėra susiformavęs. Daugiausia fiksuoti supiltiniai sluoksniai su pavieniais XIX a. pab. - XXI a. pr. radiniais. Tik tyrimai šurfe Nr. 19 parodė, kad šioje vietoje, 0,3-0,8 m gylyje yra susiformavęs kultūrinis sluoksnis, kuris pagal pavienius radinius gali būti datuojamas XIX a. II puse. Taip pat svarbu pažymėti, kad tiriant šurfą aptiktas XVI a. 3-4 deš. plokštinio koklio, puošto augaliniais motyvais fragmentas.

Pradėti archeologiniai tyrimai Trakų Vokėje

Trakų Vokės dvaro sodybos teritorijoje esanti koplyčia

2015 m. archeologinių tyrimų sezonas prasidėjo tyrimais Trakų Vokės dvaro sodybos (u.k.923) teritorijoje, koplyčios - mauzoliejaus (u.k. 24983) aplinkoje. Suplanuoti žvalgomieji archeologiniai tyrimai vyksta prie koplyčios pamatų, kuriuos ketinama restauruoti, įrengti hidroizoliaciją, nuogrindą, kritulių nuvedimo sistemą.

Trakų Vokė pirmą kartą paminėta 1375 m. kai kryžiuočių kariuomenė nusiaubė Trakų apylinkes. XV – XVI a. Trakų Vokės žemės priklausė totoriams, apgyvendintiems čia dar Lietuvos didžiojo kunigaikščio Vytauto laikais. XVI a. jos atiteko Abrahimui Zavadskiui, kuris jas pardavė Lietuvos didikui Povilui Sapiegai. Sapiegos Trakų Vokę valdė iki XVIII a. pabaigos. Vėliau ji priklausė didikams Dombrovskiams, kurie XIX a. viduryje žemes pardavė grafui Jonui Tiškevičiui. Valdant Tiškevičiams, 1876 – 1880 m., pagal garsaus to meto italų kilmės architekto Leonardo Jano Liudviko Markonio projektą, pastatyti neoklasicistiniai dvaro rūmai. Savo kompozicine idėja rūmai primena garsiuosius Varšuvos Lazenkų rūmus. Dvaro parkas įkurtas 1884 m., rekonstruotas 1898 – 1900 m. pagal prancūzų kraštovaizdžio architekto E. F. Andre projektą.

Dvaro ansamblyje esanti neogotikinė koplyčia statyta 1870 m. Jos rūsiuose buvo laidojami Tiškevičiai. Prie koplyčios palaidotas ir paskutinis Trakų Vokės savininkas Jonas Mykolas Tiškevičius, 1939 m. žuvęs lėktuvo katastrofoje.

Koplyčios aplinka, toliau matyti J.M. Tiškevičiaus kapas

J. M. Tiškevičiaus antkapis

M. S. Kuznecovo (М.С. КУЗНЕЦОВА) Rygos porceliano ir fajanso fabriko lėkštės

2014 m. vykdant archeologinius tyrimus Antavilių dvaro sodybos teritorijoje, dvaro sodybos fragmentų svirno aplinkoje surinkti 146, XVI – XIX a. datuojami archeologiniai radiniai. Nors vėlyviausi radiniai dažniausiai būna ir mažiausiai vertingi bei įdomūs, tačiau kartais ir tarp jų pasitaiko išsiskiriančių eksponatų su sava istorija. Taip yra ir šį kartą. Tyrimų metu surinkta keliolika vienos fajansinės lėkštės duženų, kurias pavyko suklijuoti į 2 stambius fragmentus. Paaiškėjo, kad tai - M. S. Kuznecovo porceliano ir fajanso fabriko Rygoje gaminys, datuojamas 1864 – 1880 m. Lėkštė puošta geometriniu ornamentu, o jos dugnelyje yra gamintojo ženklas: dvigalvis erelis, žemiau jo įrašas kirilica „М.С. КУЗНЕЦОВА бьгРигь.“, taip pat įspausti skaičiai „2” ir „9”.

Fajansinė lėkštė rasta Antav

Kuznecovo fajanso ir porceliano fabrikuose pagaminti indai, XIX a. II p. - XX a. pr. Buvo paplitę visoje Rusijos imperijos teritorijoje. Šį verslą, dar apie 1810 m. pradėjo J. V. Kuznecovas. Pradėjęs dirbti paprastu kalviu, vėliau sugebėjo Gželės rajone pasistatydinti porceliano fabrikėlį ir pradėti gamybą. 1812 m. vadovavimą naujam verslui perėmė jo sūnus T. J. Kuznecovas. Jam valdant verską, iki XIX a. vidurio gamyba buvo išplėsta. Įsigyta arba įkurta naujų fabrikų.

Gamintojo ženklas dugnelyje

Vienas iš tokių, 1841 m. įkurtas porceliano ir fajanso fabrikas Rygoje. Į naujai įkurtą fabriką atkelti dirbti patyrę meistrai iš Rusijos Gželės rajono. Rygos fabrikas gamino labai plataus asortimento porcelianinius ir fajansinius stalo indus, kurie buvo prieinami įvairiausiems visuomenės sluoksniams. Indų formas perėmę iš Vakarų Europos gamintojų, jų dekore dažnai naudojo rusų liaudyje populiarius motyvus.

Nuo 1864 m. vadovavimą verslui perima jau ketvirtos kartos šeimos atstovas – Motiejus Sidorovičius Kuznecovas (Кузнецов, Матвей Сидорович). Jo vadovavimo metu gamyba gerokai išsiplėtė. XIX a. 8-tame dešimtmetyje Kuznecovams priklausė jau 8 fabrikai Rusijos imperijos teritorijoje, kuriuose dirbo tūkstančiai žmonių. Gaminami buvo porceliano, fajanso, majolikos ir kiti gaminiai. Supirkęs stambiausius konkurentus, M. S. Kuznecovas praktiškai turėjo gamybos monopolį Rusijoje. 1889 m. įkurtas Kuznecovo gamyklų susivienijimas (“Товарищество производства фарфоровых и фаянсовых изделий М. С. Кузнецова”). Gamyba buvo vykdoma iki 1917 m., kai visi fabrikai Rusijoje buvo nacionalizuoti. Tarpukariu tęsė veiklą tik Rygos fabrikas nepriklausomos Latvijos teritorijoje, tačiau 1940 m. nacionalizuotas ir jis. 

Įspausti skaičiai

XVI a. pab. - XVII a. pr. kokliai Antaviliuose

2014 m. vykdant archeologinius tyrimus. Antavilių dvaro sodybos teritorijoje, dvaro sodybos fragmentų svirno aplinkoje, XVII – XX a. datuotuose kultūriniuose sluoksniuose surasta pavienių, tačiau gana stambių XVI a. pab - XVII a. pr. datuojamų plokštinių koklių fragmentų. Jų radimo aplinkybės rodo, kad tai - atsitiktiniai radiniai, kurių patekimas į sluoksnį yra antrinis. Galima spėti, kad jie čia pateko iš Antavilių dvaro rūmų aplinkos (dabartinis Antavilių gatvės namas Nr.9 esantis ant kalvos, į P pusę nuo tyrimų vietos), kur tikėtina yra išlikęs vertingas XVI – XVII a. sluoksnis.

Pav. Nr.2

Pav. Nr.1

Vienas iš surastų, tai - žaliai glazūruoto plokštinio koklio kampas puoštas erelio figūra, su išlikusiu datos fragmentu „(15?)85“ (Pav. Nr.1). Panašu, kad tai - Radvilų herbas, kuriame pavaizduotas viengalvis erelis. Taip pat rastas ir neglazūruoto plokštinio koklio fragmentas puoštas Radvilų herbu (?) (Pav. Nr.2). Dar vienas vertas paminėjimo koklis yra dengtas daugiaspalve glazūra, puoštas geometriniu, augaliniu ornamentu, datuojamas XVI a. pab. - XVII a. pr (Pav. Nr.3). Pastarasis neturi rėmelio ir akivaizdu, kad krosnyje turi jungtis su kitais kokliais ir sudaryti vientisą kiliminį ornamentą. Analogiški kokliai yra rasti tiriant Vilniaus Žemutinės pilies teritoriją, datuoti XVII a. pradžia (Pav. Nr.4).

Pav. Nr. 3

Pabaigai galima prisiminti istoriko Miroslavo Gajevskio teiginį, kad tik nuo XVII a. išsiskyrė Antavilių nedidelė žemės valda ar dvarelis priklausęs valdovo iždui. Tyrimų metu rasti ankstyviausi radiniai (koklis su „1585“ data ir Radvilų (?) herbu ir kt.) rodo, kad tai galėjo įvykti ir anksčiau: XVI a. IV ketvirtyje. Be to, dvarelis matyt buvo neprastas, kitaip kažin ar jame būtų stovėjusios koklinės krosnys puoštos herbiniais ir polichrominiais kokliais. Tokią prabangą sau galėjo leisti ne kiekvienas bajoras.

Pav. Nr. 4.  Piešinys iš: Vilniaus Žemutinės pilies rūmai., 1991, pav.171

Pabaigti archeologiniai žvalgymai Liubavo dvaro sodyboje

        2014 m. archeologinių tyrimų sezonas užbaigtas Liubavo dvaro sodybos teritorijoje, oficinos ir oranžerijos aplinkoje. Prieš prasidedant žiemai, lapkričio pabaigoje suspėta atlikti archeologinius žvalgymus nuotekų ir vandentiekio trasų vietose.

Pamatas aptiktas trasos vietoje.
Siekiant jį apsaugoti, vamzdžiai pakloti po pamatu.  

Žvalgymų metu nustatyta, kad oficinos ir oranžerijos aplinkoje, iki 1,7 m gylio yra susiformavęs XVII – XX a. kultūrinis sluoksnis su pavieniais to laikotarpio radiniais. Dauguma radinių surasta tyrimų vietoje į P nuo oranžerijos pastato.

Į Š pusę nuo oficinos ir oranžerijos užfiksuoti mūrinių pamatų fragmentai. Žvalgymų metu surinkti duomenys leidžia teigti, kad teritorija buvo aptverta mūrine siena ir tikėtina sudarė uždarą kiemą.

Keletas istorinių faktų apie Liubavo dvarą.

Liubavo dvaras rašytiniuose šaltiniuose minimas XVI a., kai Lietuvos ir Lenkijos valdovas Žygimantas Augustas šią valdą paveldėjo iš savo tėvo Žygimanto Senojo. Tai nutiko apie 1544 m. Išlikusios 1546 – 1547 m. sąskaitos suteikia anksčiausių žinių apie dvaro paskirtį ir svarbą. Iš dokumentų matyti, kad čia buvo įrengti žuvivaisai skirti tvenkiniai.

1554 m. didysis kunigaikštis Žygimantas Augustas dvarą perdavė Mikalojui Radvilai Rudajam. Liubavas jam buvo patogioje vietoje, nes pro dvarą vedė kelias iš Vilniaus į Radvilų šeimos rezidenciją Dubingiuose.

1577 m., Mikalojus Radvila Rudasis dvarą pardavė Kasparui Golejevskiui. Pažymima, kad dvaras parduodamas su visais jame esančiais pastatais ir įrengimais. Minimi tie patys tvenkiniai, kurie tiekė žuvį dar Žygimanto Augusto laikais.

1640 m. Golejevskių šeima Liubavą pardavė Tiškevičiams, kurie 1670 m. valdą pardavė Marcijonui Krišpinui-Kiršenšteinui. Ši giminė dvarą valdė iki 1750 m., po to dvaras vėl atiteko Tiškevičiams. Viena iš Tiškevičių panelių ištekėjo už Rafalo Sliznio (1804–1881) ir Liubavas iki 1939 m. priklausė Sliznių giminei.

Dvaro tvenkinių sistema, kelių tinklas ir išplanavimas, XVI – XIX a. mažai kito. Nuo XVI a. dvare jau stovėjo malūnas. Iki XVIII a. pr. dabartinės oranžerijos vietoje buvę rūmai, o lobynas iki XIX a. pr. - oficinos vietoje. Iš 1727 m inventoriaus matyti, kad dvaro sodybą sudarė apie 20 pastatų: buvo statomas antras malūnas, veikė alaus darykla, lobynas, kepykla ir kiti statiniai.

Vykdomi tyrimai Antavilių dvaro sodybos teritorijoje

Šiuo metu vykdomi žvalgomieji archeologiniai tyrimai ir archeologiniai žvalgymai Antavilių dvaro sodybos teritorijoje. Ta proga, trumpa istorinių duomenų apie dvarą apžvalga.

Svirnas. XIX a. liaudies architektūros stiliaus pastatas.

Vilniaus miestui priklausanti Antavilių gyvenvietė yra rytinėje miesto pusėje, prie kelio Nemenčinės link, Antavilio ežero krante. Iš dvaro laikotarpio išliko rūmai, svirnas, keli gyvenamieji ir ūkiniai pastatai. Istoriko Miroslavo Gajevskio teigimu, Antavilių dvarelis galėjo kurtis nuo XV a. Kelios amžius tai galėjo būti didelio Viršupio dvaro sudedamoji dalis. Tik XVII a. iš Viršupio išsiskyrė Antavilių nedidelė žemės valda ar dvarelis. Tuo metu dvarą valdė Korvin-Gosievskiai (Korvin-Gosiewscky) 1736 m. pirmą kartą minima Antavilių vietovė. 1748 m. dvarui priklausė ūkinis pastatas, svirnas ir dvarelis. 1752 m., Lenkijos ir Lietuvos karalius Augustas III dvarą perleido Stanislovui Nevedomskiui. Nuo XVIII a. pab. minima Antavilių valda su savininku Antanu Tyzenhauzu. 1785 m. dvarą įsigijo Gardino ginklininkas Pranciškus Mučinskis. XIX – XX a. pr. dvaro savininkai dažnai keitėsi. Galima paminėti, kad Antavilius valdė, Čižai, Radziševskiai, Ciechanovskiai, Dambrovskiai, Korsakovas, Stolypinas. Tarpukariu Lenkijos valdžia dvare įkūrė valstybinę jaunųjų ūkininkų mokyklą. Pokariu veikė žemės ūkio technikumas, vėliau senelių pensionatas.

Žirklės žvakių dagtims kirpti

2013 m. vykdant žvalgomuosius archeologinius tyrimus Buivydiškių buvusioje dvaro sodyboje rastos žirklės, datuojamos XIX a. Įdomios ne pačios žirklės, o jų forma. Platėjanti ir statmenai užlenkta ašmenų dalis rodė, kad jų paskirtis yra specifinė. Pavyko surasti analogų, pasirodo tokios žirklės buvo skirtos žvakių dagtims nukirpti.

Tais laikais, kai žvakės būdavo naudojamos ne tik romantiškai vakarienei, bet ir realiam patalpų apšvietimui, degantys dagtys tapdavo per ilgi, pradėdavo rūkti, o liepsna tapdavo ne tokia ryški. Šiai problemai spręsti žmonės naudojo specialias žirkles, tokias kokios buvo rastos Buivydiškių buvusioje dvaro sodyboje archeologinių tyrimų metu.

XIX a. žirklės iš Market Lavington Museum

Buivydiškių dvaro sodyboje rastos žirklės

Buivydiškių buvusi dvaro sodyba

                 

                 2013 m rugpjūčio mėnesį, archeologiniai tyrimai vykdyti Buivydiškių buvusioje dvaro sodyboje. 
Buivydiškių dvaras priklauso Sudervėlės baseine išsidėsčiusių gyvenviečių grupei, kurios pagal administracinio centro vardą, dažniausiai buvo vadinamos tuo pačiu „Sudervės“ vardu. Istorikų (M. Liubavskij, J. Jakubowski) nuomone, XV a. pab. – XVI a. I p. Sudervės centras buvo antraeiliu valdovo dvaru su mažojo pavieto centro statusu, kuris prilyginamas to meto Rokantiškių, Nemenčinės gyvenvietėms.

Buivydiškių dvaro pagrindiniai rūmai.

Manoma, kad dabartinio Buivydiškių dvaro pagrindą sudaro 1493-07-02 dokumente minimas, Vaitiekaus Šedbaro sūnui Šventaragiui priklausęs, Sudervės dvaras, kuris „išmaros teise“ atiteko Vilniaus vaivadai Mikalojui Radvilai ir iki 1790 m. buvo valdomas Radvilų giminės. Žinoma, kad 1790 m. Buivydiškių dvaras “laikomas užstatu” Trakų vaivadijos statybininko Jono Skaržinskio. XIX a. pr. dvaras atitenka civiliniam patarėjui, buvusiam bajorų maršalui, Antanui Lappai. 1865 m. dvaras parduodamas tikrajam civiliniam patarėjui Vosyliui von Tyzenhauzui. Valdant Tyzenhauzams Buivydiškės buvo labiausiai rekonstruojamos, pastatant naujus ūkinius pastatus, stulpinės konstrukcijos arklides. Apie 1901 m. Buivydiškės atiteko general-gubernatoriui Dmitrijui Buturlinui. Buturlinų valdymo laikotarpiu dvaras buvo įkeistas Bajorų žemės banke, o žemės naudmenys intensyviai pardavinėti. Po 1922 m. žemės reformos dalis dvaro teritorijos nacionalizuojama, centras ir Viktoriškių palivarkas liko Buturlino palikuonims. 1940 m. visa Buivydiškių dvaro teritorija nacionalizuota. Pasibaigus Antrajam pasauliniam karui dvaro sodybos pastatai atiteko įkurtam tarybiniam ūkiui, vėliau reorganizuotam į tarybinį ūkį-technikumą. 

Dabartinis dvaro pastatų ir parko ansamblio pagrindas susiformavo XVII a. - XVIII a. I p. 1780 m. dvaro inventoriuje aprašoma mūrinė vila su dviem oficinomis. Architektas, projektavęs dvaro rūmus, bei ansamblio fundatoriai nėra žinomi.

                      Archeologinių tyrimų rezultatai parodė, kad dabartinis dvaro pastatų ir parko ansamblis formavosi ne vėliau kaip nuo XVII a. I p.

Plokštinis koklis XVII a. I p.