Tyrimai Vilniuje, Pylimo g. 47 / Gėlių g. 2

                   2018 m. spalio - lapkričio mėnesiais, Vilniuje, Pylimo g. 47/Gėlių g. 2 namo aplinkoje atlikti detalieji archeologiniai tyrimai ir archeologiniai žvalgymai. Detaliųjų archeologinių tyrimų metu ištirti septyni 2,5x2, 2x2 ir 1,5x1,5 m dydžio šurfai, viso 23,75 m² dydžio plotas. Archeologinių žvalgymų metu ištirtas bendras ~290 m² dydžio plotas. 

Tyrimų vieta ir anksčiau vykę tyrimai sklype.

                 

                  Tyrimų vieta yra Vilniaus senamiesčio 81 kvartale, kuris formavosi už miesto gynybinės sienos bei Rūdininkų vartų. Kvartalą riboja Sodų, Gėlių ir Pylimo gatvės. Čia ėjo svarbus kelias į Krokuvą per Rūdninkus. Pati Pylimo gatvė formavosi palei gynybinę sieną, ji yra seniausia kvartalą ribojanti gatvė. XVII a. pastačius Šv. Stepono bažnyčią atsirado ir gatvelės vedančios į ją. Tokiomis gatvėmis buvo dabartinės Sodų ir Gėlių gatvės. 

Tyrimų vieta Fiurstenhofo plano ištraukoje, apie 1737 m. (Drėma V., Dingęs Vilnius. Vilnius. 1991, p.39)

                      2018 m. vykdant archeologinius tyrimus susidurta su įvairiais iššūkiais. Šurfuose Nr. 1 – 4 pasiekus ~2 m gylį, aptikta įvairios paskirties veikiančių inžinerinių tinklų, kurie apribojo tiriamą plotą ir tęsti saugiai darbus tapo neįmanoma. Grėsmę kėlė ir tai, kad tyrimai vyko siauroje erdvėje tarp Pylimo g. 47/Gėlių g. 2 pastato ir Pylimo bei Gėlių gatvių, kuriose vyksta intensyvus viešojo transporto eismas. Susidarius tokiais situacijai, po Mokslinės archeologijos komisijos pritarimo, tyrimai pabaigti leidžiant į šurfus 1,2 m skersmens šulinių žiedus ir iš jų rankiniu būdu iškasant gruntą.

Sveikinamės su vilniečiais. Perfrazuojant Vladimirą Romanovą - Aš archeologas, Jūs nepastebėjote?  

                      Šurfas Nr. 1 buvo 4 m² (2x2) dydžio, ištirtas iki H abs. 120,05 m, 3,2 m gylio. Tyrimų pradžioje, iki 1,65 m gylio fiksuotas 3 – 8 horizontų, XIX – XX a. sluoksnis su pavieniais archeologiniais radiniais. 1,65 – 2,35 m gylyje tyrinėtas 0,55 – 0,70 m storio, 4 horizontų kultūrinis sluoksnis, kuris datuojamas XVII a. II puse – XVIII a. Jį tiriant rasta XVI – XVIII a. paplitusių lovinių ir „S“ formos čerpių nuolaužų, smulkių XVII – XVIII a. plokštinių koklių ir buitinės keramikos fragmentų, pavienių kitos paskirties dirbinių.  2,15 – 2,50 m gylyje fiksuotas 3 – 4 horizontų supiltinio pobūdžio kultūrinis sluoksnis, kuriame pasitaikė įvairaus stambumo akmenų, o taip pat molio ir rausvų plytų griuvenų priemaišų. Surinkta keletas smulkių XVI – XVII a. buitinės keramikos fragmentų, vinių, gyvūnų kaulų. Trūkstant informatyvių duomenų, sluoksnis datuojamas gana plačiai: XVI – XVII a.  2,5 – 2,85 m gylyje tirtas XVI a. kultūrinis sluoksnis (suplautiniai smėlio sluoksniai su pilkos žemės tarpsluoksniais), kuris siejamas su netoliese vykusios Vilniaus miesto gynybinės sienos statybomis. Jį tiriant rastas lanko strėlės antgalis, vinis, keletas buitinės keramikos fragmentų, galvijų bei kiaulių kaulų. 2,85 m gylyje pasiektas įžemis.

Šurfe Nr. 1 rastas lanko strėlės antgalis

                      Šurfas Nr. 2 buvo 5 m² (2,5x2) dydžio, ištirtas iki H abs. 119,98 m, 3,1 m gylio. Po 1,6 – 1,7 m storio XVIII a. pab. - XX a. horizontais,  1,6 – 2,6 m gylyje tyrinėtas 5 horizontų kultūrinis sluoksnis, kuris pagal surinktus radinius datuotas XVII a. vid. – XVIII a. vid. Fiksuoti žemių sluoksniai buvo pilkos – rudos spalvos, vietomis su medienos skiedromis. Juose aptikta  smulkių XVI a. II pusės – XVII a. glazūruotos ir neglazūruotos buitinės keramikos fragmentų,  XVII a. datuotinos odinės avalynės detalių liekanų, atraižų, keletas lovinių ir plokštinių čerpių fragmentų, XVI a. datuojamo plokštinio koklio kraštas, pavienių smulkių metalinių apkalų, sagčių, vinių fragmentų, medinės statinaitės (?) dugnelio dalis. Taip pat surinkta gyvūnų kaulų, - identifikuoti daugiausia galvijų, pavieniai avių/ožkų, kiaulių, paukščių kaulai. Beveik visi surinkti radiniai yra gana smulkūs, kas rodo intensyvų ir lėtą sluoksnio susiformavimą.

Medinės statinaitės (?) dugnelio dalis iš šurfo Nr. 2

                      2,6 – 3,1 m gylyje fiksuota pilka žemė maišyta su rausvu moliu ir geltonu smėliu ir šviesiai ruda maišyta žemė. Radinių šiame gylyje labai sumažėjo. Rasta tik keletas neglazūruotos buitinės keramikos fragmentų, pavienių  kitos paskirties dirbinių ir gyvulių kaulų. Įvertinus surinktus duomenis, galima teigti, kad gruntas supiltas per gana trumpą laiką, užpilant čia buvusį griovį ~ XVII a. I pusėje?  Kad čia būta griovio, parodė H abs. 120,08 – 119,98 m, 3 – 3,1 m gylyje aptikta keturių vertikaliai išdėstytų pušinių lentų eilė su tarpais, kuri orientuota 300º ŠV kryptimi. Tikėtina, kad minėtos lentos yra priešais miesto sieną iškasto gynybinio griovio išorinio (PV) krašto medinių sutvirtinimų dalis. Pasiekus 3,1 m projektinį gylį, tyrimai nutraukti. Grąžtu nustatyta, kad rausvo molio įžemis yra 4,75 m gylyje nuo dabartinio žemės paviršiaus, o tai apie 1,5 – 1,7 m giliau nei greta tirtuose šurfuose Nr. 1, 3 – 4.

                      Šurfas Nr. 3 buvo 4 m² (2x2) dydžio, ištirtas iki H abs. 120,17 m, 3,2 m gylio nuo esamo žemės paviršiaus. Tyrimų pradžioje, iki 1,55 – 2,1 m gylio fiksuoti permaišyti XX a. horizontai, įvairios paskirties inžineriniai tinklai.

         1,55 - 2,2 m gylyje tyrinėtas 4 – 5 horizontų archeologinis sluoksnis. Šiame gylyje fiksuoti, pilkų, juodų, rudų durpingų žemių horizontai su nedidelėmis griuvenų ar smėlio priemaišomis. Juos tyrinėjant rasta smulkių buitinės keramikos fragmentų, XVI a. pab. - XVIII a. datuojamų žaliai ir žydrai glazūruotų plokštinių koklių gabaliukų, XVII a. II pusės – XVIII a. pr. odinės avalynės liekanų, atraižų, detalių nuopjovų, pavienių metalinių ir stiklinių dirbinių smulkių fragmentų, gyvūnų kaulų, - identifikuoti daugiausia galvijų, pavieniai avių/ožkų, kiaulių, paukščių kaulai, vienas stirnos blauzdikaulis. Tirtų sluoksnių chronologija yra XVII a. II pusė – XVIII a. I pusė. Jų formavimosi procesas vyko lėtai, - ilgą laiką vystant ūkinę, agrarinę veiklą šioje teritorijoje už miesto gynybinės sienos.

                       2,2 – 2,7 m gylyje tyrinėtas 3 horizontų kultūrinis sluoksnis, kuriame buvo gausu smulkių ir vidutinio stambumo akmenų. Jis susiformavo per trumpą laiką, ne anksčiau kaip XVII a. Tikėtina, kad tyrimų aplinkoje buvo išverstas gruntas norint išlyginti reljefą prieš pradedant kokias statybas, - intensyviau įsisavinant šią miesto teritoriją. Radinių buvo gerokai mažiau nei tiriant aukščiau buvusius durpingus sluoksnius. Rasta tik keletas smulkių buitinės keramikos ir metalinių dirbinių fragmentų, XVI a. pab. – XVII a. datuotinos odinės avalynės detalių liekanų, XVI a. pab. - XVII a. I pusės plokštinio koklio kraštas.

                      2,7 – 3,1 m gylyje, fiksuotas XVI a. kultūrinis sluoksnis (suplautiniai smėlio sluoksniai su pilkos žemės tarpsluoksniais), kuris siejamas su netoliese vykusios Vilniaus miesto gynybinės sienos statybomis. Rasta pavienių buitinės keramikos ir gyvulių kaulų fragmentų, smulkus švininis grimzdas. 3,1 m gylyje pasiektas įžemis.

Tyrimai šurfe Nr. 4

                      Šurfas Nr. 4 buvo 4 m² (2x2) dydžio, ištirtas iki H abs. 120,41 m, 3,2 m gylio nuo esamo žemės paviršiaus. Po 1,75 m storio, 7 horizontų XIX – XX a. sluoksniu, 1,75 – 2,3 m gylyje užfiksuotas 3 horizontų XVII a. vid. – XVIII a. pr. archeologinis sluoksnis. Jį sudarė rudos, pilkos žemės, kurios ties apatiniu horizontu buvo su gausiomis odos priemaišomis. Iš nedidelio šurfo ploto surinkti 964 vienetai odinės avalynės liekanų, atraižų, detalių nuopjovų (odinius dirbinius ištyrė dr. Arūnas Puškorius). Tarp surinktų detalių, 4 fragmentai pasitaikė su blizgiu paviršiumi. Atlikus cheminius tyrimus nustatyta, kad tai – vario danga.  Aptiktų odinės avalynės fragmentų chronologija daugiausia apima XVII a. II pusę – XVIII a. pr., tačiau yra XVI a. pab. – XVII a. I puse datuotų dirbinių. Tarp odinių dirbinių liekanų buvo gausiai įsimaišę ir gyvulių kaulų fragmentai (236 vnt.), juos surinkus nustatyta rūšinė priklausomybė (juos tyrė Jūratė Paškonytė). Identifikuoti daugiausia galvijų (dalis jų su pjovimo žymėmis), pavieniai avių/ožkų, kiaulių kaulai, rastas vienas kiškio stipinkaulis ir arklio dantis. Taip pat aptikti vario lydinio antpirščio ir žiedo fragmentai. Surinkti duomenys leidžia kelti hipotezę apie XVII a. vid. – XVIII a. pr. čia veikusias batsiuvio dirbtuves. Susiejant tyrimų rezultatus su istoriniais duomenimis, svarbu paminėti, kad XVII a. pab., posesijoje stovėjo Vilniaus miesto tarėjui J. Stročinskiui priklausę namai, kurie buvo nuomojami.  1702 m. minimi trys nuomininkai audėjai, taip pat kiti neįvardinti nuomininkai. Tikėtina, kad tarp jų galėjo būti ir batsiuvių. 1711 m. namai  atitenka karmelitams prie Visų Šventųjų bažnyčios. Galima, spėti, kad amatininkų veikla po šio įvykio galėjo nutrūkti ar bent jau buvo apribota. Karmelitai nusipirktą turtą pirmiausiai išnaudojo kitapus gatvės esančio vienuolyno provizijai užtikrinti.

Odinės avalynės pavyzdžiai iš šurfo Nr. 4

                      2,3 – 2,9 m gylyje fiksuotas 4 horizontų, supiltinio pobūdžio kultūrinis sluoksnis, kuriame buvo gausu smulkių ir vidutinio stambumo akmenų. Jis, analogiškas šurfe Nr. 3 fiksuotam sluoksniui, - susiformavo per trumpą laiką, ne anksčiau kaip XVII a.  Giliau, 2,9 – 3,1 m gylyje sekė XVI a. kultūrinis sluoksnis (suplautiniai smėlio sluoksniai su juodos žemės tarpsluoksniais), kuriame rasta keletas neglazūruotos buitinės keramikos fragmentų ir gyvūnų kaulų. 3,1 m gylyje pasiektas įžemis.

Galvijų kaulai su pjovimo žymėmis iš šurfo Nr. 4

                     Šurfai Nr. 5 – 7 buvo 2,25 m² (1,5x1,5) dydžio, tyrinėti prie pastato Pylimo g. 47/Gėlių g. 2 PV ir ŠR sienų. Kasinėjimai vyko iki 0,9 – 1,85 m gylio. Jų metu, iki 1,15 – 1,7 m gylio fiksuoti XIX – XX a. horizontai. Šurfe Nr. 7, 1,05 – 1,85 m gylyje fiksuotas šviesiai pilkos žemės su šaknimis sluoksnis, - XVIII a.  statyto pastato pamato perkasimas. 

                      Tyrimai Pylimo g. 47/Gėlių g. 2 aplinkoje parodė, kad ankstyviausias kultūrinis sluoksnis datuojamas XVI a. pr. Jis gali būti siejamas su greta vykusios Vilniaus miesto gynybinės sienos statybomis, kuomet buvo kasamas gynybinis griovys, įrengiamas pylimas ir kiti įtvirtinimai. XVII a. I pusėje ar amžiaus viduryje, teritorijos reljefas buvo išlygintas,  sklypas apgyvendintas, susiformavo dabartinės kvartalo gatvės. Intensyviausias kultūrinis sluoksnis datuojamas XVII a. vid. – XVIII a. pr (XVIII a. I puse?). Tuo metu čia vyko įvairi gamybinė, agrarinė veikla, kuri tęsėsi iki XVIII a. vidurio, kuomet prasidėjo intensyvi šios vietos urbanizacija, - aplinkoje nebeliko medinių pastatų, teritorijos užstatymas įgijo dabartinį vaizdą.