Vykdomi tyrimai. Vilnius, Užupio g.

Vyksta tyrimai

Šių metų spalio mėnesį vykdyti žvalgomieji archeologiniai tyrimai Užupio gatvėje, Šv. Baltramiejaus bažnyčios statinių komplekso aplinkoje.

Ištyrus vieną šurfą nustatyta, kad po XX a. kultūriniu sluoksniu, yra išlikęs dalinai apardytas XVII – XVIII a. datuojamas sluoksnis su šiam laikotarpiui būdingais pavieniais archeologiniais radiniais. Tarp rastų vertas paminėjimo vienas olandiškos kaolininės pypkės vamzdelio fragmentas dekoruotas heraldinių lelijų įspaustu rombe ornamentu, datuojamas 1630 – 1670 m. Galima pafantazuoti, kad šioje vietoje tuo metu gyvenę vienuoliai "baltieji augustinai", galbūt slapta patraukdavo dūmą po mišių.

Keletas istorinių duomenų apie tirtą vietą. Šv. Baltramiejaus bažnyčios statinių komplekso teritorija yra pietinėje Užupio gatvės pusėje. Dabartinės bažnyčios vietoje stovėjo 1644 m. statyta medinė bažnyčia, tačiau ji, karo su Maskva metais buvo sunaikinta gaisro. Jos vietoje 1778 m. (pagal architekto M. Knakfuso projektą) pastatyta klasicistinė mūrinė. Per 1794 m. sukilimą ji buvo sugriauta ir atstatyta tik 1824 m. pagal K. Podčašinskio projektą jau eklektiniu stiliumi. Jos varpinė pristatyta 1881 m. Prie šios bažnyčios 1644-1845 metais veikė Šv. Augustino reguliariųjų atgailos kanauninkų, paprastai vadinamų „baltaisiais augustinais”, vienuolynas, kurį fundavo Jokūbas Pronevičius Zalamajus.

Vykdomi tyrimai. Vilnius, Krivių g.

Šių metų rugsėjo mėnesį, buvo tęsiami archeologiniai žvalgymai Vilniuje, Krivių g. Archeologiškai vertingo kultūrinio sluoksnio neužfiksuota, rasta tik keletas, pavienių buitinės keramikos šukių datuojamų XIX a. Tačiau, galima pasidžiaugti, kad sklypo sutvarkymo darbai juda link pabaigos - išlygintas kiemo reljefas, pašalinti menkaverčiai statiniai, įrenginiai (sklysto kuros cisternos ir pan.) nedžiuginę savo išvaizda.

Tyrimų vieta yra Užupyje – sename Vilniaus priemiestyje, kuris minimas dar XV a. Užupio šiaurinėje dalyje esanti Krivių gatvė yra vienas seniausių Vilniaus priemiesčių kelių, kuris jungė miestą su Antakalniu. Ši priemiesčio dalis nuo XVI a. priklausė provoslavų Šv. Dvasios brolijai, todėl čia daugiausiai gyveno šventikai ir patarnautojai. Pagal tai vadinosi ir gatvės. Dabartinė Krivių gatvė vadinosi Šventikų.

Žvalgomieji archeologiniai tyrimai Kudirkos Naumiestyje, Tilto g. 20

1803 m. planas

Žvalgomieji archeologiniai tyrimai vyko Kudirkos Naumiesčio miestelio istorinėje dalyje (UK 17093) sklype Tilto g. 20, Šakių r. sav. Tyrimų vieta yra Kudirkos Naumiesčio centre, šiaurės vakarų Tilto gatvės pusėje. Kudirkos Naumiestis įsikūręs Šešupės ir Širvintos upių santakoje. 1561 m. šioje vietoje minimas karališkasis Duliebaičių kaimas. XVII a. minėtas kaimas peraugo į miestelį ir Vladislovo IV Vazos garbei pavadinas Vladislavovu. 1640 m. karalius Vladislovas IV Vaza patvirtino matininkų išmatuotą miestą, o jau 1643 m. kovo 26 d. karalienės Cecilijos Renatos valia Vladislavovas gavo miesto teises. Naujai įkurtas miestas turėjo stačiakampį gatvių tinklą su kvadratine aikšte centre, kurioje nuo 1640 m. leistas turgus. Žvalgomieji archeologiniai tyrimai vyko į ŠV pusę nuo šios aikštės.

2011 m. Kudirkos Naumiesčio miestelio istorinėje dalyje (17093) vykdė archeologė Birutė Lisauskaitė. Žvalgomųjų archeologinių tyrimų ir archeologinių žvalgymų metu buvo ištirti 44 žvalgomieji šurfai. Tyrimų metu nustatyta, kad seniausia ir intensyviausiai gyventa teritorija yra miesto aikštė, V. Kudirkos, S. Dariaus ir S Girėno gatvių aplinkoje. Šioje vietoje rasta daugiausiai XVII – XIX a. datuojamų radinių.

2013 m. vykusių tyrimų metu ištirti trys šurfai. Šurfas nr.1 (2x1 m dydžio), šurfas nr.2 (2x1 m dydžio), šurfas nr.3 (2,5x1,1 m dydžio). Bendras ištirtas plotas: 6,75 m².

Šurfas nr.1. Fiksuotas 1,70 – 1,85 m storio kultūrinis sluoksnis, kuris formavosi XVII a. II p. - XXI a. pr. Paviršiuje tirtas nevertingas, XX a. susiformavęs kultūrinis sluoksnis. Tęsiant tyrimus 1,35 – 1,80 m gylyje nuo esamo žemės paviršiaus fiksuotas 0,26 – 0,42 m storio nesuardytas kultūrinis sluoksnis datuojamas XVII a. II p. – XIX a. I p. Surinkta daug smulkių, daugiausia neglazūruotos buitinės keramikos fragmentų, vienas XVIII a. datuojamas plokštinio koklio fragmentas, puodyninio-dubeninio koklio pakraštėlis, kurio angokraštis puoštas reljefinėmis bangelėmis, kitų smulkių pavienių radinių.

Tyrimų metu, 1,15 m gylyje aptiktas apardytas XIX a. I p. statyto pastato pamatas. Sugretinus tyrimų vietą su XIX a. - XX a. I p. miesto planais, galima daryti prielaidą, kad surastas pamatas galėjo priklausyti kieme stovėjusiam ūkinės paskirties statiniui.

Vaistų butelis.
XIX a. II - III ketv.

Vaistų butelis.
XIX a. II - III ketv.

Virš surasto pamato fiksuoti jo griovimo metu XIX a. II – III ketv. suformuoti sluoksniai. Juos tiriant surinkta nemažai stiklinių butelių duženų. Pora iš jų pavyko suklijuoti į apysveikius butelius. Tai, 185 mm aukščio vaistiniai buteliukai su išlikusiais gamintojų įrašais: „KÖNIGSBERG“, po juo „I PR“, kitoje pusėje užrašas „DORN“, po juo „&“, žemiau „LOTTERMOSER“. Jų gamintojai, Karaliaučiuję gyvenę ir dirbę vaistininkai Adolf Hermann Dorn ir jo žmona Johanna Wilhelmine Lottermoser. Tokie buteliai gali būti datuojami XIX a. II – III ketv. Šių vaistininkų sūnus Friedrich Ernst Dorn, gimęs 1848 m., yra cheminio periodinės elementų lentelės elemento Rn – Radono atradėjas.

1828 m. planas

Šurfas nr. 2. Tyrinėtas 1,45 – 1,58 m storio kultūrinis sluoksnis, kuris formavosi XVII a. II p. - XX a. II p. 1 – 1,37 m gylyje nuo esamo žemės paviršiaus fiksuotas 0,32 – 0,35 m storio XVII a. II p. – XIX a. I p. kultūrinis sluoksnis, kuriame rasta keletas smulkių buitinės keramikos šukių, jos datuojamos XVII – XIX a. Taip pat surasta viena puodyninio – dubeninio koklio šukė.

Tyrimų metu, 0,6 – 0,7 m gylyje nuo esamo žemės paviršiaus aptiktas XIX a. – XX a. pr. statyto pastato pamatas. Panašu, kad jis galėjo priklausyti čia stovėjusiems pastatams, kurie buvo sugriauti II pasaulinio karo metu. Šioje aikštės pusėje esantys statiniai matomi dar XX a. I p. darytuose atvirukuose.

1898 m planas.

Šurfas nr.3. Fiksuotas 1,1 – 1,5 m storio kultūrinis sluoksnis, kuris formavosi XVII a. II p. - XX a. II p. 0,95 – 1,50 m gylyje nuo esamo žemės paviršiaus fiksuotas 0,28 – 0,49 m storio kultūrinis sluoksnis datuojamas XVII a. II p. – XIX a. I p. Jį tiriant rasta pavienių smulkių XVII – XIX a. datuojamų archeologinių radinių.

XVIII – XIX a. olandiškos čerpės Žiežmariuose

Vykdant archeologinius tyrimus Žiežmariuose (2013 m.), XIX a. sluoksniuose gausiai pririnkta stambių čerpių nuolaužų. Beveik visos čerpės olandiško tipo, datuojamos XVIII – XIX a. Radiniai vėlyvi, todėl savaime suprantama nelabai vertingi. Vis dėl to, surinktų fragmentų gausa ir jų stambumas suteikė galimybę pabandyti suklijuoti iš jų vieną kitą sveikesnį vienetą. Tai atrodė aktualu, nes bent apysveikių XVII – XIX a. I p. olandiškų čerpių aptinkama labai retai. Taip yra dėl jų specifinės fomos, kuri primena bangą, taip pat ir dėl nedidelio čerpės storio – visa tai matyt padėdavo joms sudužti į kuo smulkesnius fragmentus.

Taigi, kelias nuolaužas pavyko suklijuoti į apysveikius vienetus, kurie puikiai iliustruoja, kaip galėjo atrodyti XIX a. I pusėje, Žiežmariuose stovėjusių statinių čerpiniai stogai. Galbūt ateityje, kur nors Žiežmariuose, projektuojant kokio rekonstruojamo seno pastato stogą, kas nors užsinorės jį uždengti būtent tokių, mažiausiai dviejų šimtų metų senumo čerpių kopijomis.

Olandiškos arba dar vadinamos banguotosios čerpės, kilusios iš Olandijos. Pradėtos ten gaminti XVI a., nuo XVII a. pradėjo plisti ir mūsų kraštuose. XVII – XIX a. I p. tokių čerpių gamyba klestėjo Olandijoje, Vokietijoje. Iš ten čerpės laivais kaip balastas pasiekdavo mūsų kraštus. Olandiškų čerpių populiarumą lėmė tai, kad dėl savo formos, jos galėjo būti klojamos sandariau nei kitų tipų čerpės (vienuoliškos ar plokščios), be to buvo lengvesnės ir mažiau persidengdavo, todėl ne taip apkraudavo stogo konstrukciją.