Tyrimai Vilniuje, Dominikonų gatvėje

Vilniaus senamiestyje, Dominikonų g. 11 kieme, 2019 metų balandžio – gegužės mėnesiais atlikti žvalgomieji archeologiniais tyrimai. Ištirti 7 šurfai, viso 31,75 m² plotas.

Komplekso, kuriame vyko tyrimai istorija yra turtinga ir spalvinga. Šiuo metu, Kultūros vertybių registre jis įvardintas kaip Pociejų rūmai, bet skirtingais laikotarpiais pastato savininkai keitėsi, todėl pavadinimas žymi tik ryškiausią šio komplekso raidos etapą. Remiantis čia tyrinėjusiais architektais žinoma, kad dar XV a. šioje vietoje būta mūrinių statinių. Ieškant sąsajų su dabar vykusiais kasinėjimais reikia paminėti, kad žvalgomųjų tyrimų metu aptikta gana nemažai XV-XVI a. statybinės keramikos nuolaužų kas patvirtina architektų teiginius apie buvusį mūrinį užstatymą. Dalis surinktų čerpių buvo glazūruotos, o tai nurodo, kad sklypo turėtojai matyt neskurdo. Tais laikais buvo madinga (kas turėjo tam pinigų žinoma) čerpinius stogus išmarginti įvairiais raštais tarp tradicinių rausvų čerpių įterpiant glazūruotas.

Tiriamas komplekso kiemas

 Nuo XVII a. atsiranda ir konkretesnių istorinių faktų: 1600 metais čia minimas jau stovėjęs didelis namas, kurį 1612 metais Eustachijus Valavičius pardavė Vilniaus karališkajam auksakaliui Mykolui Bretšneideriui. Archeologinių tyrimų metu pavyko gana neblogai užčiuopti būtent XVI a. II pusės – XVII a. I pusės kultūrinį sluoksnį. Jis intensyviausias buvo šurfe Nr. 4 (0,95-1,25 m gylis) ir šurfe Nr. 6 (0,7-1,4 m gylis). Surinkta XVI a. II pusės – XVII a. I pusės buitinės keramikos fragmentų. XVI a. 4 dešimtmečiui – XVII a. I pusei būdingų plokštinių koklių gabaliukų, pavienių kitos paskirties dirbinių ir gyvulių kaulų.

Šurfas Nr. 4

1668 m. dokumente pastatas vadinamas Aleksandro Jasienskio Vainos mūriniu namu. 1698 metais šio asmens turto inventoriuje minimi čia stovėję reprezentaciniai rūmai. Jie vaizduojami ir XVIII a. I pusės Vilniaus miesto planuose. Vedybų keliu, rūmai atiteko Pociejų giminei. Šurfų tyrimai parodė, kad šiuo laikotarpiu kiemas buvo išgrįstas akmenų grindiniu. Jį pavyko aptikti šurfuose Nr. 2 ir 4 0,7-0,8 m gylyje. Užfiksuoti grindinio akmenys buvo apdegę, o šurfe Nr. 5 grindinio nebuvo, bet 0,45-0,5 m gylyje atsidengė degėsių sluoksnio paviršius. Sulyginus radinius surinktus virš grindinio su buvusiais po juo, tapo akivaizdu, kad gaisras čia siautėjo XVIII a. Turimi istoriniai duomenys nurodo tik į vieną ir didžiausią čia vykusį gaisrą, kuris stipriai nuniokojo visą kompleksą, - 1748 metų gaisrą. Taigi, degėsių sluoksnį gana drąsiai galima sieti būtent su šiuo įvykiu.

Šurfas Nr. 5

Po 1748 metų gaisro rūmai buvo remontuoti ir išplėsti, o XVIII a. pabaigoje dar kartą rekonstruoti. Tuomet jie įgavo klasicizmo stiliaus bruožų. Archeologinių tyrimų metu šių pertvarkų rezultatai fiksuoti gana fragmentiškai. Matyt, dirbo profesionalai ir daug šiukšlių nepalikdavo. Po minėtų statybų ir vėliau XIX a. kiemo lygis pakilo gana nežymiai, to laikotarpio radiniai negausūs. Labiau sklypą išvagojo XX a. II pusėje nutiesti įvairūs inžineriniai tinklai. Kastuvui nepasidavęs paviršius parodė, kad betono ir skaldos turėta daugiau nei reikia, o besivoliojantys sveiki butelaičiai sukėlė minčių apie darbo kultūrą ir stiklo taros supirkimo kainas tarybiniais laikais...

Tyrimus planuojama tęsti, radiniai tvarkomi...

Académie Internationale de la Pipe konferencija Budapešte

Toks nemažas muziejus

2019 metų spalio 14-16 dieną, Budapešte, Vengrijoje dalyvavau Académie Internationale de la Pipe (tarptautinė pypkių tyrėjų asociacija, kurios nariu esu nuo 2018 m., toliau AIP) organizuotoje kasmetinėje konferencijoje. Į šį renginį tradiciškai suvažiuoja XVI-XX a. pypkių tyrėjai iš skirtingų valstybių. Kad tai nėra vos kelių kaimyninių šalių entuziastai parodo plati dalyvių geografija: Vengrija, Slovakija, Rumunija, Anglija, Olandija, Vokietija, JAV, Japonija, Australija ir žinoma Lietuva. Konferencijos dalyviai yra archeologai, istorikai ir pypkių kolekcionieriai, kurių domėjimosi sritys yra pakankamai skirtingos. Tai atspindėjo ir skaityti pranešimai: pradedant XVII a. pypkėmis rastomis archeologinių tyrimų metu Vengrijoje ir Slovakijoje ir baigiant rūkymo reikmenimis ir jų naudojimo įpročiais Jemeno Respublikoje XX a. 10 dešimtmetyje.  

Konferencija vyko Vengrijos Nacionaliniame muziejuje, Budapešte, kuris įsikūręs XIX a. I pusėje pastatytame neoklasicizmo pastate. Kadangi nieko nežinojau apie šį statinį, vaikštant po jo sales ir lipant laiptais jautėsi ir įdomus romantizmo epochos dvelksmas. Apie tai pakalbėjus su muziejininkais teko išgirsti pasakojimų, kad šis pastatas yra svarbus modernios Vengrijos istorijai, XIX a. viduryje čia vyko reikšmingi įvykiai susiję to meto vengrų tautiniu pakilimu.

Pranešimas ir jo titulinė skaidrė

Pirmą konferencijos dieną perskaičiau pranešimą „Clay Tobacco Pipes from archaeological excavations in Vilnius City Castles (Lithuania)“. Dalyviams pasakojimas ir skaidrės pasirodė aktualūs ir įdomūs, kadangi organizacijos konferencijose buvau pirmas pranešėjas iš Baltijos šalių. Ši Europos dalis daugeliui pypkių tyrėjų Europoje tebėra terra incognita. Tikiuosi, ateityje situacija keisis - ir tai nėra tik gerais norais paremta standartinė frazė. Organizacijos tarybai pasiūliau 2021 metais surengti kasmetinę  konferenciją Lietuvoje. Po įvairių svarstymų ir diskusijų dėl renginio vietos ir kitų techninių niuansų, buvo priimtas nutarimas 2021 metais, rugsėjo pabaigoje – spalio pradžioje AIP konferenciją surengti Vilniuje. Tai turėtų būti 3-4 dienų trukmės renginys į kurį tikiuosi sukviesti apie 30 tyrėjų iš įvairių pasaulio šalių, taip pat sulaukti dalyvių ir iš Lietuvos archeologų bendruomenės.

Konferencijos programoje be pranešimų buvo numatytos ir įvairios ekskursijos po muziejų ekspozicijas bei fondus. Pirmiausia, įvyko pypkių parodos  „Beauty Wrapped in Smoke“ atidarymas Vengrijos Nacionaliniame muziejuje. Peržiūrėta ir šio muziejaus nuolatinė ekspozicija. Konferencijos metu netrūko ir kitų ekskursijų. Dalyviai vyko į Egerio pilį, kur be nuolatinės ekspozicijos leista apžiūrėti ir patyrinėti šios pilies muziejaus fonduose saugomas pypkes. Įdomi ekskursija suorganizuota ir Vengrijos prekybos muziejuje (Hungarian Catering Industry and Trading Museum), kur saugomi daugiausia XIX-XX a. eksponatai iliustruojantys Vengrijos parduotuvių interjerą, parduodamas įvairaus laikmečio prekes.  Įspūdingiausia matyta vertybė (su sąlyga jei atvykai iš Lietuvos) buvo Vengrijos Nacionaliniame muziejuje saugomi 1533 metų gamybos renesansiniai Žygimanto Augusto šarvai  vaikiško – paaugliško dydžio. Šarvai – proginiai, skirti jo sužadėtuvėms su Elžbieta Habsburgaite. Manyčiau, kad tokį eksponatą būtų gražu pasiskolinti ir Lietuvos muziejams.  Valdovų rūmai būtų ideali erdvė eksponuoti tokią vertybę.

Žygimanto Augusto šarvai. Šaltinis: https://mnm.hu/en

Rinkimų "diva". Kelionės metu vyko Budapešto mero rinkimai.
Pagal šios  klastingos blondinės plakatą
vakare surasdavome kelią į savo apartamentus.

Tyrimai Vilniuje, Pylimo g. 47 / Gėlių g. 2

                   2018 m. spalio - lapkričio mėnesiais, Vilniuje, Pylimo g. 47/Gėlių g. 2 namo aplinkoje atlikti detalieji archeologiniai tyrimai ir archeologiniai žvalgymai. Detaliųjų archeologinių tyrimų metu ištirti septyni 2,5x2, 2x2 ir 1,5x1,5 m dydžio šurfai, viso 23,75 m² dydžio plotas. Archeologinių žvalgymų metu ištirtas bendras ~290 m² dydžio plotas. 

Tyrimų vieta ir anksčiau vykę tyrimai sklype.

                 

                  Tyrimų vieta yra Vilniaus senamiesčio 81 kvartale, kuris formavosi už miesto gynybinės sienos bei Rūdininkų vartų. Kvartalą riboja Sodų, Gėlių ir Pylimo gatvės. Čia ėjo svarbus kelias į Krokuvą per Rūdninkus. Pati Pylimo gatvė formavosi palei gynybinę sieną, ji yra seniausia kvartalą ribojanti gatvė. XVII a. pastačius Šv. Stepono bažnyčią atsirado ir gatvelės vedančios į ją. Tokiomis gatvėmis buvo dabartinės Sodų ir Gėlių gatvės. 

Tyrimų vieta Fiurstenhofo plano ištraukoje, apie 1737 m. (Drėma V., Dingęs Vilnius. Vilnius. 1991, p.39)

                      2018 m. vykdant archeologinius tyrimus susidurta su įvairiais iššūkiais. Šurfuose Nr. 1 – 4 pasiekus ~2 m gylį, aptikta įvairios paskirties veikiančių inžinerinių tinklų, kurie apribojo tiriamą plotą ir tęsti saugiai darbus tapo neįmanoma. Grėsmę kėlė ir tai, kad tyrimai vyko siauroje erdvėje tarp Pylimo g. 47/Gėlių g. 2 pastato ir Pylimo bei Gėlių gatvių, kuriose vyksta intensyvus viešojo transporto eismas. Susidarius tokiais situacijai, po Mokslinės archeologijos komisijos pritarimo, tyrimai pabaigti leidžiant į šurfus 1,2 m skersmens šulinių žiedus ir iš jų rankiniu būdu iškasant gruntą.

Sveikinamės su vilniečiais. Perfrazuojant Vladimirą Romanovą - Aš archeologas, Jūs nepastebėjote?  

                      Šurfas Nr. 1 buvo 4 m² (2x2) dydžio, ištirtas iki H abs. 120,05 m, 3,2 m gylio. Tyrimų pradžioje, iki 1,65 m gylio fiksuotas 3 – 8 horizontų, XIX – XX a. sluoksnis su pavieniais archeologiniais radiniais. 1,65 – 2,35 m gylyje tyrinėtas 0,55 – 0,70 m storio, 4 horizontų kultūrinis sluoksnis, kuris datuojamas XVII a. II puse – XVIII a. Jį tiriant rasta XVI – XVIII a. paplitusių lovinių ir „S“ formos čerpių nuolaužų, smulkių XVII – XVIII a. plokštinių koklių ir buitinės keramikos fragmentų, pavienių kitos paskirties dirbinių.  2,15 – 2,50 m gylyje fiksuotas 3 – 4 horizontų supiltinio pobūdžio kultūrinis sluoksnis, kuriame pasitaikė įvairaus stambumo akmenų, o taip pat molio ir rausvų plytų griuvenų priemaišų. Surinkta keletas smulkių XVI – XVII a. buitinės keramikos fragmentų, vinių, gyvūnų kaulų. Trūkstant informatyvių duomenų, sluoksnis datuojamas gana plačiai: XVI – XVII a.  2,5 – 2,85 m gylyje tirtas XVI a. kultūrinis sluoksnis (suplautiniai smėlio sluoksniai su pilkos žemės tarpsluoksniais), kuris siejamas su netoliese vykusios Vilniaus miesto gynybinės sienos statybomis. Jį tiriant rastas lanko strėlės antgalis, vinis, keletas buitinės keramikos fragmentų, galvijų bei kiaulių kaulų. 2,85 m gylyje pasiektas įžemis.

Šurfe Nr. 1 rastas lanko strėlės antgalis

                      Šurfas Nr. 2 buvo 5 m² (2,5x2) dydžio, ištirtas iki H abs. 119,98 m, 3,1 m gylio. Po 1,6 – 1,7 m storio XVIII a. pab. - XX a. horizontais,  1,6 – 2,6 m gylyje tyrinėtas 5 horizontų kultūrinis sluoksnis, kuris pagal surinktus radinius datuotas XVII a. vid. – XVIII a. vid. Fiksuoti žemių sluoksniai buvo pilkos – rudos spalvos, vietomis su medienos skiedromis. Juose aptikta  smulkių XVI a. II pusės – XVII a. glazūruotos ir neglazūruotos buitinės keramikos fragmentų,  XVII a. datuotinos odinės avalynės detalių liekanų, atraižų, keletas lovinių ir plokštinių čerpių fragmentų, XVI a. datuojamo plokštinio koklio kraštas, pavienių smulkių metalinių apkalų, sagčių, vinių fragmentų, medinės statinaitės (?) dugnelio dalis. Taip pat surinkta gyvūnų kaulų, - identifikuoti daugiausia galvijų, pavieniai avių/ožkų, kiaulių, paukščių kaulai. Beveik visi surinkti radiniai yra gana smulkūs, kas rodo intensyvų ir lėtą sluoksnio susiformavimą.

Medinės statinaitės (?) dugnelio dalis iš šurfo Nr. 2

                      2,6 – 3,1 m gylyje fiksuota pilka žemė maišyta su rausvu moliu ir geltonu smėliu ir šviesiai ruda maišyta žemė. Radinių šiame gylyje labai sumažėjo. Rasta tik keletas neglazūruotos buitinės keramikos fragmentų, pavienių  kitos paskirties dirbinių ir gyvulių kaulų. Įvertinus surinktus duomenis, galima teigti, kad gruntas supiltas per gana trumpą laiką, užpilant čia buvusį griovį ~ XVII a. I pusėje?  Kad čia būta griovio, parodė H abs. 120,08 – 119,98 m, 3 – 3,1 m gylyje aptikta keturių vertikaliai išdėstytų pušinių lentų eilė su tarpais, kuri orientuota 300º ŠV kryptimi. Tikėtina, kad minėtos lentos yra priešais miesto sieną iškasto gynybinio griovio išorinio (PV) krašto medinių sutvirtinimų dalis. Pasiekus 3,1 m projektinį gylį, tyrimai nutraukti. Grąžtu nustatyta, kad rausvo molio įžemis yra 4,75 m gylyje nuo dabartinio žemės paviršiaus, o tai apie 1,5 – 1,7 m giliau nei greta tirtuose šurfuose Nr. 1, 3 – 4.

                      Šurfas Nr. 3 buvo 4 m² (2x2) dydžio, ištirtas iki H abs. 120,17 m, 3,2 m gylio nuo esamo žemės paviršiaus. Tyrimų pradžioje, iki 1,55 – 2,1 m gylio fiksuoti permaišyti XX a. horizontai, įvairios paskirties inžineriniai tinklai.

         1,55 - 2,2 m gylyje tyrinėtas 4 – 5 horizontų archeologinis sluoksnis. Šiame gylyje fiksuoti, pilkų, juodų, rudų durpingų žemių horizontai su nedidelėmis griuvenų ar smėlio priemaišomis. Juos tyrinėjant rasta smulkių buitinės keramikos fragmentų, XVI a. pab. - XVIII a. datuojamų žaliai ir žydrai glazūruotų plokštinių koklių gabaliukų, XVII a. II pusės – XVIII a. pr. odinės avalynės liekanų, atraižų, detalių nuopjovų, pavienių metalinių ir stiklinių dirbinių smulkių fragmentų, gyvūnų kaulų, - identifikuoti daugiausia galvijų, pavieniai avių/ožkų, kiaulių, paukščių kaulai, vienas stirnos blauzdikaulis. Tirtų sluoksnių chronologija yra XVII a. II pusė – XVIII a. I pusė. Jų formavimosi procesas vyko lėtai, - ilgą laiką vystant ūkinę, agrarinę veiklą šioje teritorijoje už miesto gynybinės sienos.

                       2,2 – 2,7 m gylyje tyrinėtas 3 horizontų kultūrinis sluoksnis, kuriame buvo gausu smulkių ir vidutinio stambumo akmenų. Jis susiformavo per trumpą laiką, ne anksčiau kaip XVII a. Tikėtina, kad tyrimų aplinkoje buvo išverstas gruntas norint išlyginti reljefą prieš pradedant kokias statybas, - intensyviau įsisavinant šią miesto teritoriją. Radinių buvo gerokai mažiau nei tiriant aukščiau buvusius durpingus sluoksnius. Rasta tik keletas smulkių buitinės keramikos ir metalinių dirbinių fragmentų, XVI a. pab. – XVII a. datuotinos odinės avalynės detalių liekanų, XVI a. pab. - XVII a. I pusės plokštinio koklio kraštas.

                      2,7 – 3,1 m gylyje, fiksuotas XVI a. kultūrinis sluoksnis (suplautiniai smėlio sluoksniai su pilkos žemės tarpsluoksniais), kuris siejamas su netoliese vykusios Vilniaus miesto gynybinės sienos statybomis. Rasta pavienių buitinės keramikos ir gyvulių kaulų fragmentų, smulkus švininis grimzdas. 3,1 m gylyje pasiektas įžemis.

Tyrimai šurfe Nr. 4

                      Šurfas Nr. 4 buvo 4 m² (2x2) dydžio, ištirtas iki H abs. 120,41 m, 3,2 m gylio nuo esamo žemės paviršiaus. Po 1,75 m storio, 7 horizontų XIX – XX a. sluoksniu, 1,75 – 2,3 m gylyje užfiksuotas 3 horizontų XVII a. vid. – XVIII a. pr. archeologinis sluoksnis. Jį sudarė rudos, pilkos žemės, kurios ties apatiniu horizontu buvo su gausiomis odos priemaišomis. Iš nedidelio šurfo ploto surinkti 964 vienetai odinės avalynės liekanų, atraižų, detalių nuopjovų (odinius dirbinius ištyrė dr. Arūnas Puškorius). Tarp surinktų detalių, 4 fragmentai pasitaikė su blizgiu paviršiumi. Atlikus cheminius tyrimus nustatyta, kad tai – vario danga.  Aptiktų odinės avalynės fragmentų chronologija daugiausia apima XVII a. II pusę – XVIII a. pr., tačiau yra XVI a. pab. – XVII a. I puse datuotų dirbinių. Tarp odinių dirbinių liekanų buvo gausiai įsimaišę ir gyvulių kaulų fragmentai (236 vnt.), juos surinkus nustatyta rūšinė priklausomybė (juos tyrė Jūratė Paškonytė). Identifikuoti daugiausia galvijų (dalis jų su pjovimo žymėmis), pavieniai avių/ožkų, kiaulių kaulai, rastas vienas kiškio stipinkaulis ir arklio dantis. Taip pat aptikti vario lydinio antpirščio ir žiedo fragmentai. Surinkti duomenys leidžia kelti hipotezę apie XVII a. vid. – XVIII a. pr. čia veikusias batsiuvio dirbtuves. Susiejant tyrimų rezultatus su istoriniais duomenimis, svarbu paminėti, kad XVII a. pab., posesijoje stovėjo Vilniaus miesto tarėjui J. Stročinskiui priklausę namai, kurie buvo nuomojami.  1702 m. minimi trys nuomininkai audėjai, taip pat kiti neįvardinti nuomininkai. Tikėtina, kad tarp jų galėjo būti ir batsiuvių. 1711 m. namai  atitenka karmelitams prie Visų Šventųjų bažnyčios. Galima, spėti, kad amatininkų veikla po šio įvykio galėjo nutrūkti ar bent jau buvo apribota. Karmelitai nusipirktą turtą pirmiausiai išnaudojo kitapus gatvės esančio vienuolyno provizijai užtikrinti.

Odinės avalynės pavyzdžiai iš šurfo Nr. 4

                      2,3 – 2,9 m gylyje fiksuotas 4 horizontų, supiltinio pobūdžio kultūrinis sluoksnis, kuriame buvo gausu smulkių ir vidutinio stambumo akmenų. Jis, analogiškas šurfe Nr. 3 fiksuotam sluoksniui, - susiformavo per trumpą laiką, ne anksčiau kaip XVII a.  Giliau, 2,9 – 3,1 m gylyje sekė XVI a. kultūrinis sluoksnis (suplautiniai smėlio sluoksniai su juodos žemės tarpsluoksniais), kuriame rasta keletas neglazūruotos buitinės keramikos fragmentų ir gyvūnų kaulų. 3,1 m gylyje pasiektas įžemis.

Galvijų kaulai su pjovimo žymėmis iš šurfo Nr. 4

                     Šurfai Nr. 5 – 7 buvo 2,25 m² (1,5x1,5) dydžio, tyrinėti prie pastato Pylimo g. 47/Gėlių g. 2 PV ir ŠR sienų. Kasinėjimai vyko iki 0,9 – 1,85 m gylio. Jų metu, iki 1,15 – 1,7 m gylio fiksuoti XIX – XX a. horizontai. Šurfe Nr. 7, 1,05 – 1,85 m gylyje fiksuotas šviesiai pilkos žemės su šaknimis sluoksnis, - XVIII a.  statyto pastato pamato perkasimas. 

                      Tyrimai Pylimo g. 47/Gėlių g. 2 aplinkoje parodė, kad ankstyviausias kultūrinis sluoksnis datuojamas XVI a. pr. Jis gali būti siejamas su greta vykusios Vilniaus miesto gynybinės sienos statybomis, kuomet buvo kasamas gynybinis griovys, įrengiamas pylimas ir kiti įtvirtinimai. XVII a. I pusėje ar amžiaus viduryje, teritorijos reljefas buvo išlygintas,  sklypas apgyvendintas, susiformavo dabartinės kvartalo gatvės. Intensyviausias kultūrinis sluoksnis datuojamas XVII a. vid. – XVIII a. pr (XVIII a. I puse?). Tuo metu čia vyko įvairi gamybinė, agrarinė veikla, kuri tęsėsi iki XVIII a. vidurio, kuomet prasidėjo intensyvi šios vietos urbanizacija, - aplinkoje nebeliko medinių pastatų, teritorijos užstatymas įgijo dabartinį vaizdą.

Tyrimai Vilniuje, Mindaugo g. 42

2017 m. rugpjūčio - lapkričio mėnesiais Vilniuje, Mindaugo g. 42 sandėlio aplinkoje, numatytų tiesti naujų vandentiekio, nuotekų ir šilumos tinklų trasų vietose atlikti žvalgomieji archeologiniai tyrimai ir archeologiniai žvalgymai. Jų metu ištirti keturi 2x1 m ir vienas 2x1,5 m dydžio šurfai. Bendras ištirtas plotas: 11 m². Pabaigus tyrimus, ~59,4 m² plote vykdyti archeologiniai žvalgymai.

1 pav.

Vieta, kurioje vykdyti tyrimai, apėmė tris aikšteles/kiemus tarp Šv. Stepono, Kauno ir Mindaugo gatvių (1 pav.). Šios teritorijos reljefas yra nelygus: Tarp Mindaugo ir Šv. Stepono gatvių yra kalva, kuri XVI-XVIII amžiuje tikėtina skyrė istorinį Rūdninkų priemiestį nuo kapinių teritorijos dabartinėje Mindaugo gatvėje. O Šv, Stepono gatvės namo Nr. 25 kieme (šurfo Nr. 5 tyrimų vieta), tyrimų aplinka patenka į istorinio Rūdninkų priemiesčio teritoriją, kuri dar vadinta Šv. Stepono priemiesčiu. Jis formavosi nuo XV a. kaip siaura, ilga gyvenvietė šalia Rūdninkų kelio, XVI a. pr. pastačius Vilniaus miesto gynybinę sieną, ši teritorija liko už miesto vartų. XVIII-XIX a. I pusėje čia išliko neintensyvus užstatymas su daržais. Tankiau priemiestis užstatytas XIX a. II pusėje - XX a. pr.

2017 m. tyrimų rezultatai

Šurfas 1 (2 m²) ištirtas iki 1,7 m gylio, užfiksuotas 1,3-1,4 m storio kultūrinis sluoksnis (2 pav.). Pradžioje, iki 0,45 m gylio fiksuoti XX a. datuojami sluoksniai. Giliau, 0,42-0,97 m gylyje tirtas 2-3 horizontų sluoksnis, kuris suformuotas XIX a. paskutiniame trečdalyje - XX a. pr., kuomet ši miesto dalis buvo intensyviai urbanizuojama.

2 pav.

Tyrinėjant toliau, 0,89-1,39 m gylyje fiksuotas 3 horizontų kultūrinis sluoksnis. Surinkta XVII-XVIII a. datuojamos buitinės keramikos fragmentų, 12-18 iki 42-48 mėnesių amžiaus galvijų kaulų. Fiksuoti sluoksniai buvo maišyti su geltonu smėliu, o tai leidžia manyti, kad šioje vietoje, XVIII a. II pusėje - XIX a. viduryje – iki šio kvartalo intensyvios urbanizacijos pradžios, buvo perkasami geologiniai smėlio sluoksniai ir išpilamos šiukšles, galbūt užkasinėjami kritę gyvuliai.

Šurfas 2 (3 m²) ištirtas iki 2,1 m gylio, užfiksuotas 0,5-0,6 m storio kultūrinis sluoksnis. Tyrimų pradžioje, 0,25 m gylyje užfiksuotas akmenų grindinys, kuris datuojamas XX a. pradžia – XX a. viduriu. Giliau, 0,23-0,6 m gylyje tyrinėtas 2 horizontų kultūrinis sluoksnis datuojamas XIX a. pab. - XX a. pr. Jį tiriant rastas fajansinės lėkštės dugnelis pagamintas Rygoje, S. T. Kuznecovo porceliano ir fajanso fabrike 1853-1863 m., Rusijos caro Nikolajaus I-ojo 1 kapeika su 1841 m. data ir pavienių kitų dirbinių.

Giliau, 0,5-1,6 m gylyje tirtas balto smėlio vientisas sluoksnis be jokių radinių, po juo 1,6-1,7 m gylyje fiksuota pilka žemė, po kuria iki 2,1 m gylio kasinėtas geltono smėlio sluoksnis. Išvardyti sluoksniai susiformavo dėl geologinių priežasčių.

Šurfas 3 (2 m²) ištirtas iki 0,95-1,7 m gylio, užfiksuotas 0,7-0,92 m storio kultūrinis sluoksnis. Kasinėjimų pradžioje, iki 0,5-0,57 m gylio tirtas 4-5 horizontų sluoksnis datuojamas XX a. viduriu - XX a. II puse. Užfiksuotos čia stovėjusių medinių statinių liekanos. Giliau, 0,5-0,9 m gylyje tyrinėtas tamsiai pilkos žemės sluoksnis, kuris pagal vėliausius radinius datuojamas XIX a. II puse – XX a. I puse.

Šurfas 4 (2 m²) ištirtas iki 1,25-2 m gylio, užfiksuotas 1,85-1,87 m storio kultūrinis sluoksnis. Tyrimų pradžioje, iki 1,17 m gylio kasinėtas 3 horizontų sluoksnis datuojamas XX a. II puse. Tuomet, 1-1,2 m gylyje užfiksuotas iki 0,3 m storio degėsių sluoksnis, kuris pagal surinktus radinius žymi XX a. II ketvirtyje čia siautėjusį gaisrą. Po degėsiais, 1,15-1,45 m gylyje atidengtos sudegusių medinių lentų liekanos, ir po jomis sudėtas XIX a. pab. - XX a. pr. datuojamų nedegių plytų padas. Plytos žymėtos įvairiais įrašais: „“ , „RAM...“, „SKROMBERGA...“ ir etc. Dauguma jų pagamintos po 1886 m. fabrike „Skromberga Stenkols-och Lerindustri AB“, Ekeby vietovėje netoli Helsingborg'o miesto, Skonės grafystėje, Švedijos pietuose. Giliau, 1,35-1,87 m gylyje tirtas 0,5 m storio pilkos žemės sluoksnis, kuris pagal vėliausius radinius datuojamas XIX a. II puse.

Apibendrinant tyrimus šurfuose Nr. 2-4, galima teigti, kad juose užfiksuoti ne ankstyvesni kaip XIX a. II pusės sluoksniai, jie suformuoti vykdant intensyvią šios miesto dalies urbanizaciją, kuomet buvo keičiamas čia esančios kalvos reljefas, statomi nauji pastatai.

3 pav.

Šurfas 5 (2 m²) ištirtas iki 1,95-2,1 m gylio, užfiksuotas 1,78-1,85 m storio kultūrinis sluoksnis (3 pav.). Paviršiuje, iki 0,65 m gylio tirtas 4-6 horizontų, XIX-XX a. datuojamas sluoksnis. Giliau, 0,52-1,33 m gylyje tyrinėta 0,6-0,8 m storio pilka žemė su šaknimis, kurią 0,85-0,95 gylyje atskyrė rausvo molio tarpsluoksnis. Viršutinis, pilkos žemės su šaknimis horizontas buvo be archeologinių radinių. Galbūt tai chronologiškai vėlesnių suardymų arba gero atliekų tvarkymo požymis? Tiriant pilkos žemės su šaknimis apatinį horizontą radinių buvo gausiau. Rasta Rusijos caro Ivano IV (valdė 1533-1584 m.) 1 sidabrinė kapeika (4 pav.), kuri kaldinta apie 1560 m., XVI a. pab. - XVII a. I puse datuojamas plokštinio koklio fragmentas puoštas treliažo ornamentu, XVI a. II puse - XVII a. I puse datuojamos buitinės keramikos fragmentų, keletas geležinių vinių, gyvulių kaulų. Pagal surinktus radinius, tirtą pilkos žemės su šaknimis sluoksnį galima datuoti XVII a.

4 pav.

1,25-1,55 m gylyje fiksuotas 1-2 horizontų sluoksnis, kurį sudarė maišytos žemės su smėliu, vietomis su degėsiais. Surinkta pavienių radinių: tamsiai žalia glazūra dengtų indų fragmentų, keletas geležinių strypelių, gyvulių kaulų. Datuojama XVI-XVII a. I puse.

Tęsiant tyrimus, 1,42-1,7 m gylyje fiksuotas 0,12-0,2 m storio supiltinis (?) geltono smėlio sluoksnis be radinių. Po juo, visame šurfe atsidengė iki 1 cm storio juodos žemės horizontas. Giliau, iki 1,78-1,87 m gylio (iki įžemio) fiksuotas geltono smėlio su pilkos žemės priemaišomis sluoksnis, kuriame rasta: neglazūruotų žiestų indų šukių, puodyninių-dubeninių koklių smulkių fragmentų, geležinis skląstis su kilpvine, gyvulių kaulų. Datuojama XV-XVI a. I puse. Aprašytus sluoksnius galima įvardinti kaip supiltiniai. Tikėtina, kad tirto šurfo aplinkoje, XV-XVI a. I pusėje, su trumpomis pertraukomis vyko darbai susiję su teritorijos užstatymu, galbūt jų metu buvo formuojamas reljefas (kalvos šlaite įrengiamos terasos). Tai galima sieti su nuo XV a. čia besiformavusiu istoriniu Rūdninkų priemiesčiu.

Pabaigus žvalgomuosius archeologinius tyrimus, šurfų 1-4 aplinkoje vykdyti archeologiniai žvalgymai, jų bendras plotas siekė ~59,4 m². Tyrimų metu fiksuoti ne ankstyvesni kaip XIX a. II pusės sluoksniai. Žvalgant Mindaugo gatvės važiuojamojoje dalyje, po asfalto danga, virš veikiančio vandentiekio vamzdžio 0,5-0,7 m ir 1,6-1,9 m gylyje, surinkta pavienių žmonių kaulų. Antropologiniai tyrimai parodė, kad surasti kaukolių ir postkranijinio skeleto fragmentai priklausė 30-45 metų vyrui ir virš 30 metų moteriai.

Archeologinių tyrimų metų surinkti 156 radiniai, kurie perduoti saugoti į Lietuvos nacionalinį muziejų.