Žvalgomieji archeologiniai tyrimai Šv. arkangelo Mykolo bažnyčios ir dominikonų vienuolyno statinių komplekso (u. k. 1772) teritorijoje

2022 metų birželio mėnesį buvo atlikti žvalgomieji archeologiniai tyrimai Šumsko Šv. arkangelo Mykolo bažnyčios ir dominikonų vienuolyno statinių komplekso teritorijoje (u. k. 1772).  Kartu su kolega Vismantu Muraliu ištyrėme 4 šurfus, bendrai 5,5 kvadratinių metrų plotą. 

Kasinėjimų metu aptikti nuo 1,8 iki 3,1 m gylio permaišyto grunto sluoksniai formuoti XVIII a. II p. įrengiant bažnyčios pamatus bei XX a. II judinant žemės paviršių. Apatiniame (smėlio) sluoksnyje surasta keletas žmonių kaulų, kurie yra iš artimoje aplinkoje buvusių palaidojimų.

Pypkės: Olandiškos ar kaolininės?

 Dažnai kolegos archeologai, o taip pat kitokios pakraipos entuziastai siunčia man XVII-XIX a. pradžios balto molio pypkių nuotraukas ir prašo jas sudatuoti, pasakyti iš kur jos. Bendraujant išgirstu visokiausių įdomių terminų, kuriais bandoma nupasakoti pypkių dalis: Kaušeliai, taurelės, koteliai ir visokios išdygusios ataugėlės. Aš, kadangi esu lengvai neurotiškas žmogus, tai nesiginčiju ir netaisau, nes pats iki šiol nelabai turėjau kuo apčiuopiamu paremti savo kitokią nuomonę. Bet visa ši netvarka nėra gerai, todėl šiame įraše pabandysiu pasiraitoti rankoves ir prasklaidyti debesis į pypkių terminų pasaulį, kuriame glaustai pateiksiu savo siūlymus kaip galima būtų vadinti vienas ar kitas pypkės dalis.

Taigi, visų pirma išsiaiškinkime apie ką mes kalbame: Ar tai olandiškos ar kaolininės pypkės?  Pradžioje reikėtų paminėti, kad tokio stiliaus pypkių gamybos centrai nuo XVII a. kūrėsi Anglijoje, Jungtinėse provincijose (dabar tai būtų +/- Nyderlandai), vėliau gamyba išplėtota Vokietijos žemėse, Prūsijos ir Švedijos karalystėse bei kitur. Lietuvos archeologų darbuose jas mėgstama pavadinti olandiškomis pypkėmis, kadangi į Rytų Baltijos regioną ir Lenkiją jos dažniausiai patekdavo iš Olandijoje veikusių manufaktūrų. Vis tik reikia nepamiršti, kad dalis Lietuvoje rastų tokių pypkių buvo pagamintos ir Anglijoje arba Prūsijos karalystėje, todėl olandiškos pypkės nebūtų pats tiksliausias terminas.  Čia kaip visus ilgus makaronus vadintume itališki spagečiai. 

Kaolino arba kaolininės pypkės - taip pat nelabai geras terminas. Nors jų sudėtyje ir yra didelė mineralo kaolinito koncentracija, tačiau iš gryno kaolino jų pagaminti būtų neįmanoma. Plačiau apie tai rašė archeologas - žinomas pypkių specialistas iš Anglijos David Higgins*.  Kadangi savo kolekcijoje turiu jo pagamintą XVI a. pab. angliškos pypkės repliką, spėju, kad jis ne tik teoriškai supranta kas tas kaolinas ir kaip jį minkyti. 

Mano siūlymu, tokias pypkes patogiausia būtų vadinti Vientisomis pypkėmis.  Kodėl? 1. Tai trumpai ir aiškiai nusako tipo esmę. 2. Pabrėžia skirtumą, kuris šias pypkes skiria nuo pypkių sudėtų iš kelių dalių (apie jas prašysiu kitą kartą). 3. Gerai dera prie mums istoriškai artimos Lenkijos ir ten dirbančių kolegų naudojamo termino fajki jednorodne (pažodinis vertimas: pypkės vientisos). 4. Pagaliau, tai nesusieja visų pypkių su viena konkrečia gamybos vieta, taigi, leidžia nesuklysti, nes spagečiai būna ne tik itališki. Būna netgi baltarusiški (bando būti). 

Toliau keliaukime prie vientisų pypkių pagrindinių dalių. Jos susideda iš: galvutės, kaklo, kulno, vamzdelio, kandiklio ir dūmų angos. Analogiškus siūlomiems arba gana panašius terminus naudoja ir kitų šalių autoriai tyrinėjantys molines pypkes. O štai terminai kaklas ir dūmų anga, gražiai dera prie kaimynų latvių (I. Reinfelde ir A. Vijups) naudojamų kakls ir dūmu kanals. 

Atskirai reikėtų paminėti terminą kulnas, kuris yra tinkamiausias kalbant apie Nyderlandų meistrų pypkes, tačiau nemaža dalis Anglijoje pagamintų pypkių yra su ženkliai siauresne šia dalimi, todėl šios šalies tyrėjai dažniausiai naudoja du terminus: heel ir spur. Ir iš tiesų, vienos pypkės yra tarsi su kulnu, o kitos turi daug smailesnį,  lyg ir pentiną primenantį atsikišimą.

Bus tęsinys ir apie taip vadinamas molines turkiškas pypkes bei jų terminus...

* Higgins D. A. 2017. Guidelines for the Recovery and Processing of Clay Tobacco Pipes from Archaeological Projects. Liverpool: National Pipe Archive, University of Liverpool.

Vakarienė pas grafą Aleksandrą Mykolą Pociejų

 

Tyrinėjimai Pociejų rūmuose, Dominikonų g. Vilniuje.

Vilniuje, pastatų komplekso vadinamo Pociejų rūmais kieme ir patalpose, 2019-2020 metais vykdyti gana intensyvūs archeologiniai tyrinėjimai. Detaliai ištirtas apie 300 kvadratinių metrų plotas, o archeologiškai darbai buvo prižiūrimi dar apie 400 metrų kvadratiniame plote. Surinkta keletas tūkstančių radinių, kuriems analizuoti paskirtas ne vienas mėnuo.

Surinkti radiniai yra iš skirtingų istorinių epochų, o jų patekimo į žemę aplinkybės parodė, kad Pociejų rūmų raida tėra trumpas laikotarpis ilgoje ir spalvingoje pastatų komplekso istorijoje. Ji kartais dvelkė prabanga, o kartais liudijo miesto ir visos valstybės nelaimes. Tyrinėjant surinktus duomenis pakvipdavo čia vykusių puotų, orgijų arba tiesiog pridegusio kaimietiško maisto kvapas. Suvokiant praeities daugiasluoksniškumą, nesinorėjo tiesiog paimti iškastus radinius ir suplakti į vientisą šios vietos raidos pasakojimą: Kažkuriais metais čia buvo taip, po to kitaip, o galiausiai atsitiko štai taip... Tai būtų sudėtinga ir sausa užduotis. Daug įdomiau yra susiaurinti paieškas ir už atrodytų beverčių radinių krūvelių pamatyti čia gyvenusį žmogų.

1 pav.

Šurfe Nr. 8 aptiktas Pociejų rūmų laikotarpio šiukšlynėlis.

Pavyzdžiui, rūmų pietinėje dalyje tyrinėjant šurfą Nr. 8 išryškėjo labai įdomios duobės kontūrai (1 pav.). Kadangi virš duobės buvo XIX-XX a. supiltinės žemės, buvo aišku, kad duobė užkasta kažkada seniau. Tas kažkada pradėjo aiškėjo nustačius faktą, kad iškasant šią duobę buvo perkastas 1748 metų gaisro sluoksnis ir žemių sluoksnis, kurį supylė statybininkai statę laiptinę apytiksliai XVIII a. viduryje. Tai išsiaiškinus, beliko kruopščiai surinkti radinius, kurie patvirtintų arba paneigtų pirminę idėją dėl datavimo.

Rinkti radinių pastačiau darbininką vardu Anatolijus. Žmogus jis buvo keistas: Dirbo su malda lūpuose ir aplinkinius nuolatos gąsdino netrukus ateisiančia pasaulio pabaiga, nuo kurios liepsnų jis gali išgelbėti kai kuriuos dorus žmones. Pamaniau, kad toks žmogus sąžiningai atliks visas užduotis ir jei ką įdomaus ar vertingo suras, į kišenę sau tikrai neįsidės. Ir Anatolijus nenuvylė. Su Jėzaus pagalba (jo manymu) surinko visas smulkias keramikos šukeles, paukščių kauliukus ir net moliuskų kriauklių trupinius. Nors žadėta pasaulio pabaiga neatėjo, tačiau prasidėjo koronaviruso apokalipsė, todėl Anatolijaus telefono numerį dėl viso pikto pasilikau.

2 pav.

Ką pavyko surasti?

Derlius buvo toks: Daugiau nei 200 fragmentų archeologinių radinių daugiau nei 400 gyvulių kaulų ir virš 200 suanglėjusių augalų makroliekanų. Daugiausia rasta (178 vnt.) įvairių lėkščių ir dubenų šukių. Iš surinktos gausios kolekcijos buvo matyti, kad tarp šukių dominuoja ~XVIII a. II pusei būdinga importinė keramika, kurią galima sieti su čia tuo metu Pociejams priklausiusių rūmų aplinka. Tipiškiausi radiniai buvo fajansinių ir majolikos dubenų ar lėkščių duženos o tarp jų ir vienas puodelio fragmentas plonomis sienutėmis, kuris rodo rūmų stalo kultūros bruožus (2 pav.). Nors rasti fragmentai buvo smulkūs, tačiau jų visiškai pakako įsitikinti, jog indai buvo gražūs - papuošti augaliniais ir geometriniais arba siužetiniais motyvais. Tarp kitų radinių liudijančių rūmų stalo kultūrą, galima paminėti skaidraus stiklo kojelės fragmentą (3 pav.).

3 pav.

Elnienos, žąsienos ir jūrų gėrybių pavalgydavo normaliai

Nors radinių buvo nemažai, tačiau kaulų fragmentų surinkta bent dvigubai daugiau. Akivaizdu, kad visų pirma čia buvo suverstos maisto atliekos, o visokios smulkios duženos pateko kartu su jomis. Surinktų gyvūnų kaulų įvairovė buvo didelė ir ji gana įdomiai parodo rūmuose vyravusius mitybos įpročius. Pociejų rūmuose XVIII a. II pusėje valgė kiaulieną, jautieną, avieną. Tačiau į aptiktas importines fajansines lėkštes (2 pav.) tikriausiai įsikraudavo ir keptos elnienos, žąsienos, antienos, bei dar kokį tais vištienos gabalą. Gurmaniškų maistų mėgėjams ant stalo buvo patiekiamos austrės, kurių geldelių taip pat rasta keliolika vienetų (4 pav.). Burnon įsimetę jūrų gėrybių, matyt įsipildavo ir kokio putojančio vyno į stiklinę taurę (3 pav.).

4 pav.

    O ką prie mėsos?

         Archeobotaninė analizė parodė, kad buvo ką užkąsti ir prie mėsos. Iš žemių mėginių pavyko išskirti žirnių (5 pav.), rugių liekanas, o taip pat ir lazdynų riešutų kevalus. Galbūt buvo ir daugiau ingredientų garnyrui, tik jo liekanų nepavyko aptikti. Taip pat rasta čiobrelių, melisų ir žemuogių liekanų. Nelabai aišku, koks iš viso to išeitų patiekalas, bet gal koks įgudęs kulinaras ir galėtų atsakyti į šį klausimą? Arba galima pabandyti iškepti antį su pabarstytais čiobreliais, smulkintais riešutais ir pažiūrėti kas iš to gausis.

5 pav. Nuotraukos autorės: R. Karaliūtė ir G. Motuzaitė Matuzevičiūtė

               Kas ir kodėl visa tai užkasė?

   XVIII a. II pusėje rūmai priklausė Pociejų giminei. Nuo 1770 m. juos valdė Liudvikas Pociejus, po to Leonardas Pociejus, o nuo 1774 m. iki XIX a. pradžios čia šeimininkavo pastarojo sūnus grafas Aleksandras Mykolas Pociejus. Labiausiai tikėtinai, kad būtent šis grafas su šeima ir valgė visus tuos maistus. Pas jį dažnai apsistodavo draugelis (?) - LDK didysis etmonas Simonas Kosakovskis, kurį irgi reikėjo atitinkamai pagal statusą pavaišinti.

   Keista tik tai, kad tokia šiukšlių duobė atsirado rūmų kieme. Nors ji aptikta pietinėje kiemo dalyje arčiau ūkinio nei paradinio įvažiavimo, tačiau rūmų kiemas jau nuo XVII a. II pusės buvo klojamas grindiniu, todėl abejočiau, kad jį tarnai tyčia praardė, kad užkastų kiaulių kaulus ir padžiūvusius žirnius nuo pietų stalo. Greičiausiai, įvyko kažkas netikėto, kad teko imtis tokių veiksmų. Galbūt tai rūmų rekonstrukcija vykusi XVIII a. pabaigoje, o gal ir 1794 metų sukilimas, kurio metu jau minėtas Simonas Kosakovskis  šiuose rūmuose buvo apsuptas sukilėlių kariuomenės? Visai gali būti, kad tai etmono paskutinės vakarienės likučiai prieš suimant ir pakariant jį Vilniaus rotušės aikštėje.

Archeologiniai tyrimai Vilniuje, Didžiojoje gatvėje.

Vilniuje, Didžioji g. 3 teritorijoje vykdoma namo rekonstrukcija, kurios metu buvo suplanuota atlikti įvairius žemės kasimo darbus. Pastato kieme ir rūsiuose jau ne kartą vykdyti archeologiniai tyrimai, kurie parodė, kad čia esama vertingo kultūrinio sluoksnio. Kasinėjimai atlikti ir 2019 metais. Gegužės - lapkričio mėnesiais čia vykdyti detalieji archeologiniai tyrimai apie 30 m² plote ir archeologiniai žvalgymai apie 40 m² plote.

Daugelyje tirtų vietų archeologinis sluoksnis jau buvo perkastas įvairiais laikotarpiais ir naujų vertingų žinių apie sklypo raidą nesuteikė. Tačiau, vykdant archeologinius žvalgymus vienoje iš tvarkomų patalpų pastato pirmame aukšte aptikta seniau buvusių grindų fragmentų ir archeologinių radinių. Sustabdžius darbus atlikti detalieji tyrimai.

Plote Nr. 3, (3,3x1,3 m dydžio), archeologinis sluoksnis atsidengė 0,4 m gylyje. Ploto vietoje iki 1 m gylio užfiksuotas 3-6 horizontų kultūrinis sluoksnis žemėjantis ŠV kryptimi. Surinkta informacija ir radiniai rodo, kad tyrinėti sluoksniai susiformavo per trumpą laiką (~ XVII a. II pusėje – XVIII a. I pusėje) tirtoje vietoje išverčiant statybines atliekas ir pavienius buitinės paskirties daiktus. Dauguma jų, tai – XVI a. pab. – XVII a. vid. būdingi žaliai glazūruoti kokliai. Jie puošti tęstiniu ornamentu su stilizuotomis gėlėmis. Aptikta ir sudegusių grindų plytelių smulkių fragmentų.

Plote Nr. 4, (3,4x1,3 m dydžio), jau kasinėjimų pradžioje, 0,15 m gylyje atsidengė 3x1,3 m dydžio grindų plotas. Jos sudėtos iš plonų, - 24x11,8x4,3; 23x11,5x4,7; 23,5x11,5x4,7; 20x10x4; 24x11x4,7; 24x11,5x5 cm plytų, kurios buvo naudojamos XVIII a. pab. – XIX a. vid., vyraujant klasicizmo ir romantizmo epochoms. Po jomis, 0,4 m gylyje, 0,9x0,75 m dydžio plote atsidengė dar vienas grindų fragmentas. Jos sudėtos iš aptrupėjusių 16x13; 20x17; 13x12; 16x15 cm dydžio rausvų plytų fragmentų. Pagal visus jų požymius ir archeologinius duomenis, grindys buvo sudėtos XVII-XVIII a. I pusėje.

Ploto ŠV gale, 0,35x0,40 m plote atsidengė trečias grindų fragmentas, kuris sudėtas iš 26x15; 12x15; 31x16 cm dydžio apdegusių plytų. Kadangi giliau tyrimai nevykdyti, giliausiai aptiktų grindų datavimas nėra aiškus. Jos galėjo būti sudėtos XVI-XVII a. pr.  Svarbu pažymėti ir tai, kad tarp antro ir trečio grindų lygio, 0,7-1 m gylyje fiksuoti du gaisrus žymintys degėsių sluoksniai, kurie pagal surinktus radinius gali būti datuojami XVII a. pr. - XVII a. vid.