Dažnai kolegos archeologai, o taip pat kitokios pakraipos entuziastai siunčia man XVII-XIX a. pradžios balto molio pypkių nuotraukas ir prašo jas sudatuoti, pasakyti iš kur jos. Bendraujant išgirstu visokiausių įdomių terminų, kuriais bandoma nupasakoti pypkių dalis: Kaušeliai, taurelės, koteliai ir visokios išdygusios ataugėlės. Aš, kadangi esu lengvai neurotiškas žmogus, tai nesiginčiju ir netaisau, nes pats iki šiol nelabai turėjau kuo apčiuopiamu paremti savo kitokią nuomonę. Bet visa ši netvarka nėra gerai, todėl šiame įraše pabandysiu pasiraitoti rankoves ir prasklaidyti debesis į pypkių terminų pasaulį, kuriame glaustai pateiksiu savo siūlymus kaip galima būtų vadinti vienas ar kitas pypkės dalis.
Taigi, visų pirma išsiaiškinkime apie ką mes kalbame: Ar tai olandiškos ar kaolininės pypkės? Pradžioje reikėtų paminėti, kad tokio stiliaus pypkių gamybos centrai nuo XVII a. kūrėsi Anglijoje, Jungtinėse provincijose (dabar tai būtų +/- Nyderlandai), vėliau gamyba išplėtota Vokietijos žemėse, Prūsijos ir Švedijos karalystėse bei kitur. Lietuvos archeologų darbuose jas mėgstama pavadinti olandiškomis pypkėmis, kadangi į Rytų Baltijos regioną ir Lenkiją jos dažniausiai patekdavo iš Olandijoje veikusių manufaktūrų. Vis tik reikia nepamiršti, kad dalis Lietuvoje rastų tokių pypkių buvo pagamintos ir Anglijoje arba Prūsijos karalystėje, todėl olandiškos pypkės nebūtų pats tiksliausias terminas. Čia kaip visus ilgus makaronus vadintume itališki spagečiai.
Kaolino arba kaolininės pypkės - taip pat nelabai geras terminas. Nors jų sudėtyje ir yra didelė mineralo kaolinito koncentracija, tačiau iš gryno kaolino jų pagaminti būtų neįmanoma. Plačiau apie tai rašė archeologas - žinomas pypkių specialistas iš Anglijos David Higgins*. Kadangi savo kolekcijoje turiu jo pagamintą XVI a. pab. angliškos pypkės repliką, spėju, kad jis ne tik teoriškai supranta kas tas kaolinas ir kaip jį minkyti.
Mano siūlymu, tokias pypkes patogiausia būtų vadinti Vientisomis pypkėmis. Kodėl? 1. Tai trumpai ir aiškiai nusako tipo esmę. 2. Pabrėžia skirtumą, kuris šias pypkes skiria nuo pypkių sudėtų iš kelių dalių (apie jas prašysiu kitą kartą). 3. Gerai dera prie mums istoriškai artimos Lenkijos ir ten dirbančių kolegų naudojamo termino fajki jednorodne (pažodinis vertimas: pypkės vientisos). 4. Pagaliau, tai nesusieja visų pypkių su viena konkrečia gamybos vieta, taigi, leidžia nesuklysti, nes spagečiai būna ne tik itališki. Būna netgi baltarusiški (bando būti).
Toliau keliaukime prie vientisų pypkių pagrindinių dalių. Jos susideda iš: galvutės, kaklo, kulno, vamzdelio, kandiklio ir dūmų angos. Analogiškus siūlomiems arba gana panašius terminus naudoja ir kitų šalių autoriai tyrinėjantys molines pypkes. O štai terminai kaklas ir dūmų anga, gražiai dera prie kaimynų latvių (I. Reinfelde ir A. Vijups) naudojamų kakls ir dūmu kanals.
Atskirai reikėtų paminėti terminą kulnas, kuris yra tinkamiausias kalbant apie Nyderlandų meistrų pypkes, tačiau nemaža dalis Anglijoje pagamintų pypkių yra su ženkliai siauresne šia dalimi, todėl šios šalies tyrėjai dažniausiai naudoja du terminus: heel ir spur. Ir iš tiesų, vienos pypkės yra tarsi su kulnu, o kitos turi daug smailesnį, lyg ir pentiną primenantį atsikišimą.
Bus tęsinys ir apie taip vadinamas molines turkiškas pypkes bei jų terminus...
* Higgins D. A. 2017. Guidelines for the Recovery and Processing of Clay Tobacco Pipes from Archaeological Projects. Liverpool: National Pipe Archive, University of Liverpool.
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą
Komentarai