Tyrinėjimai Pociejų
rūmuose, Dominikonų g. Vilniuje.
Vilniuje, pastatų
komplekso vadinamo Pociejų rūmais kieme ir patalpose, 2019-2020 metais vykdyti
gana intensyvūs archeologiniai tyrinėjimai. Detaliai ištirtas apie 300
kvadratinių metrų plotas, o archeologiškai darbai buvo prižiūrimi dar apie 400
metrų kvadratiniame plote. Surinkta keletas tūkstančių radinių, kuriems
analizuoti paskirtas ne vienas mėnuo.
Surinkti radiniai
yra iš skirtingų istorinių epochų, o jų patekimo į žemę aplinkybės parodė, kad Pociejų
rūmų raida tėra trumpas laikotarpis ilgoje ir spalvingoje pastatų komplekso istorijoje.
Ji kartais dvelkė prabanga, o kartais liudijo miesto ir visos valstybės nelaimes.
Tyrinėjant surinktus duomenis pakvipdavo čia vykusių puotų, orgijų arba tiesiog
pridegusio kaimietiško maisto kvapas. Suvokiant praeities daugiasluoksniškumą,
nesinorėjo tiesiog paimti iškastus radinius ir suplakti į vientisą šios vietos
raidos pasakojimą: Kažkuriais metais čia buvo taip, po to kitaip, o galiausiai
atsitiko štai taip... Tai būtų sudėtinga ir sausa užduotis. Daug įdomiau yra susiaurinti
paieškas ir už atrodytų beverčių radinių krūvelių pamatyti čia gyvenusį žmogų.
 |
| 1 pav. |
Šurfe Nr. 8 aptiktas
Pociejų rūmų laikotarpio šiukšlynėlis.
Pavyzdžiui, rūmų pietinėje dalyje tyrinėjant šurfą Nr. 8 išryškėjo labai įdomios duobės kontūrai (1 pav.). Kadangi virš duobės buvo XIX-XX a. supiltinės žemės, buvo aišku, kad duobė užkasta kažkada seniau. Tas kažkada pradėjo aiškėjo nustačius faktą, kad iškasant šią duobę buvo perkastas 1748 metų gaisro sluoksnis ir žemių sluoksnis, kurį supylė statybininkai statę laiptinę apytiksliai XVIII a. viduryje. Tai išsiaiškinus, beliko kruopščiai surinkti radinius, kurie patvirtintų arba paneigtų pirminę idėją dėl datavimo.
Rinkti radinių
pastačiau darbininką vardu Anatolijus. Žmogus jis buvo keistas: Dirbo su malda
lūpuose ir aplinkinius nuolatos gąsdino netrukus ateisiančia pasaulio pabaiga,
nuo kurios liepsnų jis gali išgelbėti kai kuriuos dorus žmones. Pamaniau, kad toks
žmogus sąžiningai atliks visas užduotis ir jei ką įdomaus ar vertingo suras, į
kišenę sau tikrai neįsidės. Ir Anatolijus nenuvylė. Su Jėzaus pagalba (jo
manymu) surinko visas smulkias keramikos šukeles, paukščių kauliukus ir net
moliuskų kriauklių trupinius. Nors žadėta pasaulio pabaiga neatėjo, tačiau
prasidėjo koronaviruso apokalipsė, todėl Anatolijaus telefono numerį dėl viso
pikto pasilikau.
 |
| 2 pav. |
Ką pavyko surasti?
Derlius buvo toks: Daugiau
nei 200 fragmentų archeologinių radinių daugiau nei 400 gyvulių kaulų ir virš
200 suanglėjusių augalų makroliekanų. Daugiausia rasta (178 vnt.) įvairių lėkščių
ir dubenų šukių. Iš surinktos gausios kolekcijos buvo matyti, kad tarp šukių
dominuoja ~XVIII a. II pusei būdinga importinė keramika, kurią galima sieti su
čia tuo metu Pociejams priklausiusių rūmų aplinka. Tipiškiausi radiniai buvo
fajansinių ir majolikos dubenų ar lėkščių duženos o tarp jų ir vienas puodelio
fragmentas plonomis sienutėmis, kuris rodo rūmų stalo kultūros bruožus (2 pav.). Nors
rasti fragmentai buvo smulkūs, tačiau jų visiškai pakako įsitikinti, jog indai buvo
gražūs - papuošti augaliniais ir geometriniais arba siužetiniais motyvais. Tarp
kitų radinių liudijančių rūmų stalo kultūrą, galima paminėti skaidraus stiklo
kojelės fragmentą (3 pav.).
 |
| 3 pav. |
Elnienos, žąsienos ir jūrų gėrybių pavalgydavo normaliai
Nors radinių buvo nemažai, tačiau kaulų fragmentų surinkta bent dvigubai daugiau. Akivaizdu, kad visų pirma čia buvo suverstos maisto atliekos, o visokios smulkios duženos pateko kartu su jomis. Surinktų gyvūnų kaulų įvairovė buvo didelė ir ji gana įdomiai parodo rūmuose vyravusius mitybos įpročius. Pociejų rūmuose XVIII a. II pusėje valgė kiaulieną, jautieną, avieną. Tačiau į aptiktas importines fajansines lėkštes (2 pav.) tikriausiai įsikraudavo ir keptos elnienos, žąsienos, antienos, bei dar kokį tais vištienos gabalą. Gurmaniškų maistų mėgėjams ant stalo buvo patiekiamos austrės, kurių geldelių taip pat rasta keliolika vienetų (4 pav.). Burnon įsimetę jūrų gėrybių, matyt įsipildavo ir kokio putojančio vyno į stiklinę taurę (3 pav.).
 |
| 4 pav. |
O ką prie mėsos?
Archeobotaninė analizė parodė, kad buvo ką
užkąsti ir prie mėsos. Iš žemių mėginių pavyko išskirti žirnių (5 pav.), rugių liekanas,
o taip pat ir lazdynų riešutų kevalus. Galbūt buvo ir daugiau ingredientų
garnyrui, tik jo liekanų nepavyko aptikti. Taip pat rasta čiobrelių, melisų ir
žemuogių liekanų. Nelabai aišku, koks iš viso to išeitų patiekalas, bet gal koks
įgudęs kulinaras ir galėtų atsakyti į šį klausimą? Arba galima pabandyti iškepti
antį su pabarstytais čiobreliais, smulkintais riešutais ir pažiūrėti kas iš to
gausis.
 |
| 5 pav. Nuotraukos autorės: R. Karaliūtė ir G. Motuzaitė Matuzevičiūtė |
Kas ir kodėl visa tai užkasė?
XVIII a. II pusėje
rūmai priklausė Pociejų giminei. Nuo 1770 m. juos valdė Liudvikas Pociejus, po
to Leonardas Pociejus, o nuo 1774 m. iki XIX a. pradžios čia šeimininkavo pastarojo
sūnus grafas Aleksandras Mykolas Pociejus. Labiausiai tikėtinai, kad būtent šis
grafas su šeima ir valgė visus tuos maistus. Pas jį dažnai apsistodavo
draugelis (?) - LDK didysis etmonas Simonas Kosakovskis, kurį irgi reikėjo
atitinkamai pagal statusą pavaišinti.
Keista tik tai, kad
tokia šiukšlių duobė atsirado rūmų kieme. Nors ji aptikta pietinėje kiemo
dalyje arčiau ūkinio nei paradinio įvažiavimo, tačiau rūmų kiemas jau nuo XVII
a. II pusės buvo klojamas grindiniu, todėl abejočiau, kad jį tarnai tyčia
praardė, kad užkastų kiaulių kaulus ir padžiūvusius žirnius nuo pietų stalo.
Greičiausiai, įvyko kažkas netikėto, kad teko imtis tokių veiksmų. Galbūt tai
rūmų rekonstrukcija vykusi XVIII a. pabaigoje, o gal ir 1794 metų sukilimas,
kurio metu jau minėtas Simonas Kosakovskis šiuose rūmuose buvo apsuptas sukilėlių
kariuomenės? Visai gali būti, kad tai etmono paskutinės vakarienės likučiai
prieš suimant ir pakariant jį Vilniaus rotušės aikštėje.
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą
Komentarai