Žvalgomieji archeologiniai tyrimai Veliuonoje, Vytauto g. 50-54

Žvalgomieji archeologiniai tyrimai vyko Veliuonos senojo miesto vietos (13009), Jurbarko r. sav., Veliuonos miestelyje, Vytauto g. nr.50-54 teritorijoje. Jie buvo atlikti 2012 m. birželio 21–25 ir liepos 4 dienomis. Priežastis vykdyti tyrimus buvo vykdomi 0,4 kV kabelinės linijos tiesimo darbai.

Istoriniuose šaltiniuose Veliuona pirmą kartą paminėta 1291 m. Minima tais metais čia pastatyta Junigedos pilis. Vėliau, nuo 1337 m., Junigedos vardas nebeminimas, kronikininkai naudoja Veliuonos vardą. Iš istorinių duomenų žinome, kad miestelis intensyviai plėtėsi XVI – XVII a. Tačiau, daugiausiai tai vyko Nemuno apatinėje terasoje, kelio Kaunas – Jurbarkas vietoje. Aukštutinis miestas, dabartinės Vytauto gatvės vietoje, plėtėsi ne taip greitai. Manoma, kad nuo dabartinės bažnyčios, teritorija pradėta užstatyti į vakarus tik nuo XVI a. vidurio. Iki XVIII a. šios miesto dalies užstatymas nebuvo tankus. Dabartinė tyrimų vieta (Vytauto g. 50-54) XVIII a. pab. planuose žymima kaip užstatyta miesto dalis.

Veliuonos miestelyje anksčiau vykdyta nemažai archeologinių tyrimų, tačiau daugelis jų nedidelės apimties, žvalgomojo pobūdžio. Vakarinėje Veliuonos miestelio dalyje, Vytauto gatvės aplinkoje archeologinių tyrimų buvo gana mažai.

1995 metais vykdyti žvalgomieji archeologiniai tyrimai, kurių metu buvo nustatinėjamos Veliuonos senojo miesto kultūrinio sluoksnio teritorijos ribos. Netoli dabartinių tyrimų vietos iškasti 4 1 m² šurfai. Įžemis pasiektas 0,7-0,8 m gylyje, surinkta pavienių XVI-XVII a. puodų šukių.

2008 metais, Vytauto gatvėje žvalgomuosius archeologinius tyrimus vykdė Algirdas Žalnierius. Buvo tirti du sklypai gatvės pietinėje dalyje, Vytauto g. 17 ir Vytauto g. 29. Abiejų tyrimų metu surastas nuo 0,7 iki 1,1 m storio kultūrinis sluoksnis. Surinkta keletas buitinės kermikos šukių datuojamų XVII a. II puse – XIX a.

2012 m. vykusių tyrimų metu ištirti keturi šurfai: Šurfas nr.1 (2x2 m dydžio), šurfas nr.2 (2x2 m dydžio), šurfas nr.3 (1x1 m dydžio), šurfas nr.4 (1x1 m dydžio). Bendras ištirtas plotas: 10 m². Pabaigus žvalgomuosius archeologinius tyrimus, liepos 4 dieną, 0,4 kV kabelinės linijos tiesimo metu buvo atlikti archeologiniai žvalgymai. Žvalgytos 69,90 m. ilgio, 0,4 m. pločio iki 1 m. gylio mechanizuotai kasamos tranšėjos.

Šurfas nr.1. Tirtas pietinėje Vytauto g. pusėje. Fiksuotas iki 0,7 m. storio kultūrinis sluoksnis, kuris formavosi XIX – XXI a. pradžioje. Pagal surastus archeologinius radinius galima teigti, kad intensyviausiai sluoksnis formavosi XX a. II pusėje. Dalis sluoksnių suardyta XXI a. pradžios perkasimo, kuris buvo iškastas klojant vandentiekio vamzdį. Šurfe surastos kelios smulkios buitinės keramikos šukės, datuojamos XVII – XIX a.

Dubuo iš šurfo nr.2, XVII-XIX a.

Šurfas nr.2. Tirtas pietinėje Vytauto g. pusėje. Fiksuotas iki 1,6 m. storio kultūrinis sluoksnis, kuris formavosi XVIII – XXI a. pradžioje. Kaip ir šurfe nr.1, dalis sluoksnių suardyta XXI a. pradžios perkasimo, kuris buvo iškastas klojant vandentiekio vamzdį. Viršutiniai sluoksniai suardyti XX a. IV ketvirtyje šioje vietoje keičiant senus betoninius elektros stulpus. Giliau, 1,25 – 1,60 m. gylyje nuo esamo žemės paviršiaus fiksuotas dalinai suardytas XVIII – XIX a. datuojamas kultūrinis sluoksnis. Sluoksnyje surinkta nemažai smulkių buitinės keramikos šukių, pagal požymius būdingų XVII – XIX a. Dalį jų pavyko suklijuoti į stambesnius puodų ar dubenų fragmentus.

Šurfas nr.3. Tirtas šiaurinėje Vytauto g. pusėje. Fiksuotas iki 0,55 m. storio kultūrinis sluoksnis, kuris formavosi XX a. II pusėje.

Šurfas nr.4. Tirtas šiaurinėje Vytauto g. pusėje. Fiksuotas iki 0,7 m. storio kultūrinis sluoksnis, kuris formavosi XX a. IV ketvirtyje.

Žvalgymų metu fiksuotas iki 1 m. storio kultūrinis sluoksnis su pavieniais XVII – XX a. datuojamais radiniais. Žvalgymų metu, Vytauto g. pietinėje pusėje, 0,8 – 0,9 m. gylyje nuo esamo žemės paviršiaus aptiktas akmenų grindinio (?) kraštas. Šiaurinėje tranšėjos sienelėje užfiksuota iki 2 m. ilgio besitesianti tvarkinga akmenų eilė. Preliminariai galima teigti, šioje gatvėje XIX – XX a. I pusėje buvus akmenų grindinį, tačiau tam patvirtinti reiktų išsamesnių archeologinių tyrimų.

Publikuota:
Atas Žvirblys. Vytauto gatvė 50-54. Archeologiniai tyrinėjimai Lietuvoje 2012 m. Vilnius, 2013.

Vykdomi archeologiniai tyrimai

Archeologiniai tyrinėjimai nuo šių metų gegužės mėnesio vykdomi Vilniuje, Krivių g. Tyrimų vieta yra Užupyje – sename Vilniaus priemiestyje, kuris minimas dar XV a. Užupio šiaurinėje dalyje esanti Krivių gatvė yra vienas seniausių Vilniaus priemiesčių kelių, kuris jungė miestą su Antakalniu. Ši priemiesčio dalis nuo XVI a. priklausė provoslavų Šv. Dvasios brolijai, todėl čia daugiausiai gyveno šventikai ir patarnautojai. Pagal tai vadinosi ir gatvės. Dabartinė Krivių gatvė vadinosi Šventikų.

Tyrinėjimai Visų Šventųjų g. 5-1, 2010 metais

Pav. 1. Plokštinis koklis puoštas
                   "sferos" ornamentu.

        2010 m. gruodžio mėnesį atlikti archeologiniai tyrinėjimai Vilniuje, Visų Šventųjų gatvės 5-1 numeriu pažymėto namo patalpose. Šiose patalpose buvo planuojama vykdyti pamatų tvirtinimo ir kitus tvarkymo darbus. Tam buvo reikalingi archeologiniai tyrimai, nes dalis patalpų buvo užverstos žemėmis. Bendras tyrimų plotas siekė 31 m².

Visų Šventųjų gatvėje, 5 numeriu pažymėtas namas, tai dalis buvusių senosios regulos karmelitų vienuolyno namų, kurie kartu su Visų Šventųjų bažnyčia pradėti statyti 1620 m. Šis, baroko stiliaus ansamblis, išplitęs plote tarp Pylimo, Rūdninkų ir Visų Šventųjų gatvės yra ne vienalaikis statinys. Bažnyčia pastatyta 1620 – 1631 m. Ją įsteigė karališkas sekretorius Vaitiekus Chludžinskis. Panašiu metu, XVII a., buvo pastatytas vienuolynas, bei kiti pagalbiniai pastatai.
Šio namo aplinkoje, archeologiniai tyrimai buvo vykdyti ir anksčiau. 1999 m, Visų Šventųjų g. 5-4, S. Sarcevičiui vykdant žvalgomuosius archeologinius tyrimus buvo fiksuotas XIV a. pab. – XIX a. datuotinas kultūrinis sluoksnis. Rastos XVI – XVII a. grindinio liekanos. Kai kur kultūriniai sluoksniai buvo suardyti iki pat įžemio, spėjama, kad to priežastis buvo arkinių pamatų tvirtinimo darbai.

Prieš pradedant archeologinius tyrimus rūsio būklė buvo vizualiai bloga. Dalis patalpų buvo užversta šiukšlėmis, kitoje dalyje buvo supiltų ir ilgą laiką nejudintų žemių sluoksniai. Apžiūrėjus patalpą, nuosavybės dokumentuose įvardintą rūsiu buvo nustatyta, kad tai nėra tikras rūsys. Šioje vietoje rūsio anksčiau nebuvo. Patalpoje matėsi arkiniai buvusio vienuolyno namo pamatai, būdingi XVII – XVIII a. statytiems pastatams. Didžioji dalis patalpos pavadintos rūsiu buvo iškasta anksčiau, greičiausiai, XIX – XX a. rekonstrukcijų metu.

Pav. 2. Plokštinis koklis puoštas
                   geometriniu ornamentu.

           Tyrimai turėjo vykti dalinai iškastoje (savavališkai) patalpoje, dėl to, stratigrafiškai ištirti sluoksnius buvo sudėtinga. Dalyje patalpos, dar prieš tyrimų pradžią, buvo matomos tarp arkinių pamatų esančių, nejudintų kultūrinių sluoksnių sienelės. Todėl tyrimų pradžioje, patalpoje esančios žemių sienelės buvo palygintos, suformuoti pjūviai. Iš pjūvių buvo matyti ko galima tikėti tyrimų eigoje. Numatyti tirti plotai susikirstyti į dvi dalis. Patalpos pietvakariniame kampe tirtas plotas buvo pavadintas: Plotu I. Patalpos šiaurės rytų kampe tirtas plotas buvo pavadintas: Plotu II.

Archeologinių tyrimų metu, H abs. 122,20 - 121,00 m., tirtas XVII – XX a. susiformavęs kultūrinis sluoksnis. Po juo buvo aptiktas I akmenų grindinys. Galima manyti, kad kultūrinis sluoksnis esantis virš fiksuoto I akmenų grindinio ir praardžius jį, susiformavo vienuolyno namo statybų laikotarpiu XVII a. II ketvirtyje. Vėliau, XX a. vykdytų rekonstrukcijų metu šie sluoksniai buvo perkasti ir vėl supilti. Taip į vėlesnius perkasimus galėjo patekti pavieniai XIV – XVII a. radiniai. Radinių būdingų XVIII – XX a. surasta nebuvo.

Viršutiniuose sluoksniuose buvo aptikta ir surinkta nemažai archeologinių radinių. Rasta keletas puodyninių-dubeninių koklių fragmentų, datuojamų XVI a. pab. – XVII a. pr. Taip pat rasta nemažai buitinės keramikos. Ją, pagal požymius, bendrai galima datuoti XIV – XVII a. Daugiausia rasta rausvos molios masės, žaliai glazūruotų indų fragmentų. Tai – tipiniai XVI – XVII a. radiniai – dubenys, lėkštės, puodai. Kai kurių indų sienelės puoštos tradiciniu horizontalių linijų ornamentu. Dalis indų neglazūruoti, daugiausia tai puodų, dubenų fragmentai. Be keramikinių, rasti ir keli stiklinių indų fragmentai. Tarp jų, viena profiliuota taurės kojelė.

Plote I Ties H abs. 121,00m. aptiktas I akmenų grindinys. Plote II, grindinys buvo fiksuotas truputį aukščiau, ties H abs. 121,30m. Jis išlikęs fragmentiškai. Grindiniui naudoti vidutinio dydžio ir smulkūs akmenys. Latakų žymių nerasta. Būdamas po vienuolyno pamatais jis fiziškai negalėjo funkcionuoti šalia naujai pastatytų pastatų, todėl XVII a. II ketvirtyje, čia vykusių statybų metu buvo nuardytas arba vietomis tiesiog liko po greitai susidariusiu kultūriniu sluoksniu. Jį kertantys perkasimai prie pastato arkinių pamatų patvirtina, jog jis buvo grįstas dar iki XVII a. II ketvirčio. Grindinys matyt funkcionavo orientuojantis į seniau čia stovėjusius pastatus XVII a. pr. Po grindiniu surinkti XVI a. pab. – XVII a. pr. datuojami archeologiniai radiniai.

Pav. 3. Plokštinis koklis
puoštasa pkaustų ornamentu.

      Po rastu I akmenų grindiniu tirtas XVI a. pab. – XVII a. pr. susiformavęs kultūrinis sluoksnis H abs. 121,00 – 120,00m. Plote I, ties H abs. 120,00 m. buvo rastas II akmenų grindinys, o tiksliau sakant žymės, kurios neleido abejoti čia buvus grindinį. Ties šiuo lygiu prasidėjo gelsvo smėlio sluoksnis, kuriame matėsi iškritusių akmenų buvimo vietos. Plote II, II akmenų grindinys buvo surastas taip pat ties H abs. 120,00m. Tačiau, čia jis buvo daug geriau išlikęs. Jam naudoti gana smulkūs akmenys. Jų dydis 7x8, 7x9, 8x12, 9x11, 12x12 cm. Latakų žymių nerasta.

            Reikėtų manyti, kad sluoksniai esantys tarp I ir II akmenų grindinio susidarė per trumpą laiką. Grindiniui funkcionuojant jis turėjo būti valomas ir kultūrinis sluoksnis virš jo nesikaupė. Šioje vietoje matyt II akmenų grindinys buvo išardytas, ant buvusio paviršiaus supiltos griuvenos, o virš jų supilti niveliaciniai sluoksniai. Pagal turimus duomenis, II akmenų grindinį galima datuoti apytiksliai XVI a. Jis buvo užpildas XVII a. pradžioje grindžiant naują grindinį. Šiuos teiginius patvirtina sluoksnių stratigrafinė padėtis ir rastų radinių datavimas.

                 Tirtuose sluoksniuose tarp I ir II akmenų grindinio buvo rasta nemažai radinių. Rasta būdingų XVI a. pab. – XVII a. pr. plokštinių koklių fragmentų. Dauguma stambesnių fragmentų yra padengti žalia glazūra, kraštuose turi rėmelius. Puošti įvairiais geometriniais ornamentais, sfera, treliažu (Pav. nr.1,2). Rastas vienas žaliai glazūruotas karnizinis koklis su pavaizduotu angelu (išlikęs sparno fragmentas dengtas žalia glazūra). Kita grupė koklių buvo dengta balta, geltona, mėlyna, žydra glazūromis. Jie taip pat puošti įvairiais geometriniais ornamentais. Keli rasti fragmentai puošti tam laikmečiui būdingu apkaustų ornamentu (Pav. nr.3).

Pav. 4. Lovinė čerpė "vienuolis"

Visi aprašyti kokliai datuojami XVI a. pab. – XVII a. pr. Matyt jie buvo suversti prieš grindžiant jau minėtą I akmenų grindinį XVII a. pradžioje.

Be plokštinių, rasti keli puodyninių – dubeninių koklių fragmentai, taip pat, nemažai plokštinių čerpių, tarp kurių pasitaikė dvi lovinės čerpės – „vienuoliai“ (Pav. 4).

                    Iš rastos buitinės keramikos labiausiai išsiskyrė neglazūruotų žiestų dubenų šukių gausa (5 pav.). Vizualiai matėsi, jog jie tipologiškai panašūs, dalį jų pavyko suklijuoti ir išmatuoti. Visi rasti dubenys rausvos molio masės, neglazūruoti arba su užtiškusios glazūros smulkiomis žymėmis. Sveikesnių fragmentų angos skersmuo svyravo apie 200-280 mm, dugnelio skersmuo - 130-210 mm, aukštis – 96-112 mm Tai tipiški XVI - XVII a. radiniai Vilniaus mieste. Pagal požymius ir stratigrafiją gali būti datuojami XVI a. pab. – XVII a. pr.

5 pav. Dubenys.

Po II akmenų grindiniu nukasus niveliacinį gelsvo smėlio sluoksnį, buvo tirtas XIV – XVI a. datuojamas kultūrinis sluoksnis. Jame pastebėta nežymių medienos liekanų, kai kur pasitaikė degėsių. Plote I, prie pastato vakarinės sienos, įžemio viršus svyravo ties H abs. 119,75 – 119,00m. Sluoksniai žemėjo rytų kryptimi, į Visų Šventųjų gatvės pusę. Plote II, patalpos šiaurės rytų kampe, įžemis buvo pasiektas ties H abs. 118.75 m.

Po II akmenų grindiniu tirtuose sluoksniuose, buvo surinkti XIV – XVI a. datuojami radiniai. Negausiai rasta neglazūruotos, buitinės keramikos šukių (kurių daugumą pavyko suklijuoti į vieną puodą) ir keletas smulkių metalinių dirbinių fragmentų (6 pav).

Pav 6. Puodas.

Plote II, tyrimų metu surastos galimai ankstyvesnio pastato liekanos. Tai apie 2 m² dydžio pamatų fragmentas prie pastato rytinės sienos, šalia Visų Šventųjų gatvės. Remiantis sluoksnių stratigrafija ir surastų radinių datavimu galima manyti, kad tai - galbūt senesnio pastato dalis, šalia kurio galėjo funkcionuoti surastas I akmenų grindinys XVII a. pradžioje. Surastus mūrus galima datuoti XVI - XVII a. pr. Tikslesniam datavimui reikalingi architektūriniai tyrimai.

Archeologiniai tyrimai patvirtino turimus istorinius duomenis apie karmelitų vienuolyno pastato raidą. Taip pat suteikė naujų duomenų apie šios Vilniaus vietos raidą iki pastatant Visų Šventųjų bažnyčią su vienuolynu. Po vienuolyno pamatais surasti du akmenų grindiniai ir galimai ankstesnio mūrinio pastato pamato dalis rodo, jog Visų Šventųjų gatvės aplinkoje intensyvus gyvenimas vyko ir XVI a., greičiausiai po Vilniaus miesto gynybinės sienos pastatymo XVI a. pradžioje.

Publikuota:
Žvirblys A. Tyrinėjimai Visų Šventųjų gatvėje 5-1. Archeologiniai tyrinėjimai Lietuvoje 2010 m. Vilnius, 2011 m.

Buivydiškių buvusi dvaro sodyba

                 

                 2013 m rugpjūčio mėnesį, archeologiniai tyrimai vykdyti Buivydiškių buvusioje dvaro sodyboje. 
Buivydiškių dvaras priklauso Sudervėlės baseine išsidėsčiusių gyvenviečių grupei, kurios pagal administracinio centro vardą, dažniausiai buvo vadinamos tuo pačiu „Sudervės“ vardu. Istorikų (M. Liubavskij, J. Jakubowski) nuomone, XV a. pab. – XVI a. I p. Sudervės centras buvo antraeiliu valdovo dvaru su mažojo pavieto centro statusu, kuris prilyginamas to meto Rokantiškių, Nemenčinės gyvenvietėms.

Buivydiškių dvaro pagrindiniai rūmai.

Manoma, kad dabartinio Buivydiškių dvaro pagrindą sudaro 1493-07-02 dokumente minimas, Vaitiekaus Šedbaro sūnui Šventaragiui priklausęs, Sudervės dvaras, kuris „išmaros teise“ atiteko Vilniaus vaivadai Mikalojui Radvilai ir iki 1790 m. buvo valdomas Radvilų giminės. Žinoma, kad 1790 m. Buivydiškių dvaras “laikomas užstatu” Trakų vaivadijos statybininko Jono Skaržinskio. XIX a. pr. dvaras atitenka civiliniam patarėjui, buvusiam bajorų maršalui, Antanui Lappai. 1865 m. dvaras parduodamas tikrajam civiliniam patarėjui Vosyliui von Tyzenhauzui. Valdant Tyzenhauzams Buivydiškės buvo labiausiai rekonstruojamos, pastatant naujus ūkinius pastatus, stulpinės konstrukcijos arklides. Apie 1901 m. Buivydiškės atiteko general-gubernatoriui Dmitrijui Buturlinui. Buturlinų valdymo laikotarpiu dvaras buvo įkeistas Bajorų žemės banke, o žemės naudmenys intensyviai pardavinėti. Po 1922 m. žemės reformos dalis dvaro teritorijos nacionalizuojama, centras ir Viktoriškių palivarkas liko Buturlino palikuonims. 1940 m. visa Buivydiškių dvaro teritorija nacionalizuota. Pasibaigus Antrajam pasauliniam karui dvaro sodybos pastatai atiteko įkurtam tarybiniam ūkiui, vėliau reorganizuotam į tarybinį ūkį-technikumą. 

Dabartinis dvaro pastatų ir parko ansamblio pagrindas susiformavo XVII a. - XVIII a. I p. 1780 m. dvaro inventoriuje aprašoma mūrinė vila su dviem oficinomis. Architektas, projektavęs dvaro rūmus, bei ansamblio fundatoriai nėra žinomi.

                      Archeologinių tyrimų rezultatai parodė, kad dabartinis dvaro pastatų ir parko ansamblis formavosi ne vėliau kaip nuo XVII a. I p.

Plokštinis koklis XVII a. I p.