Žvalgomieji archeologiniai tyrimai Šv. arkangelo Mykolo bažnyčios ir dominikonų vienuolyno statinių komplekso (u. k. 1772) teritorijoje

2022 metų birželio mėnesį buvo atlikti žvalgomieji archeologiniai tyrimai Šumsko Šv. arkangelo Mykolo bažnyčios ir dominikonų vienuolyno statinių komplekso teritorijoje (u. k. 1772).  Kartu su kolega Vismantu Muraliu ištyrėme 4 šurfus, bendrai 5,5 kvadratinių metrų plotą. 

Kasinėjimų metu aptikti nuo 1,8 iki 3,1 m gylio permaišyto grunto sluoksniai formuoti XVIII a. II p. įrengiant bažnyčios pamatus bei XX a. II judinant žemės paviršių. Apatiniame (smėlio) sluoksnyje surasta keletas žmonių kaulų, kurie yra iš artimoje aplinkoje buvusių palaidojimų.

Pypkės: Olandiškos ar kaolininės?

 Dažnai kolegos archeologai, o taip pat kitokios pakraipos entuziastai siunčia man XVII-XIX a. pradžios balto molio pypkių nuotraukas ir prašo jas sudatuoti, pasakyti iš kur jos. Bendraujant išgirstu visokiausių įdomių terminų, kuriais bandoma nupasakoti pypkių dalis: Kaušeliai, taurelės, koteliai ir visokios išdygusios ataugėlės. Aš, kadangi esu lengvai neurotiškas žmogus, tai nesiginčiju ir netaisau, nes pats iki šiol nelabai turėjau kuo apčiuopiamu paremti savo kitokią nuomonę. Bet visa ši netvarka nėra gerai, todėl šiame įraše pabandysiu pasiraitoti rankoves ir prasklaidyti debesis į pypkių terminų pasaulį, kuriame glaustai pateiksiu savo siūlymus kaip galima būtų vadinti vienas ar kitas pypkės dalis.

Taigi, visų pirma išsiaiškinkime apie ką mes kalbame: Ar tai olandiškos ar kaolininės pypkės?  Pradžioje reikėtų paminėti, kad tokio stiliaus pypkių gamybos centrai nuo XVII a. kūrėsi Anglijoje, Jungtinėse provincijose (dabar tai būtų +/- Nyderlandai), vėliau gamyba išplėtota Vokietijos žemėse, Prūsijos ir Švedijos karalystėse bei kitur. Lietuvos archeologų darbuose jas mėgstama pavadinti olandiškomis pypkėmis, kadangi į Rytų Baltijos regioną ir Lenkiją jos dažniausiai patekdavo iš Olandijoje veikusių manufaktūrų. Vis tik reikia nepamiršti, kad dalis Lietuvoje rastų tokių pypkių buvo pagamintos ir Anglijoje arba Prūsijos karalystėje, todėl olandiškos pypkės nebūtų pats tiksliausias terminas.  Čia kaip visus ilgus makaronus vadintume itališki spagečiai. 

Kaolino arba kaolininės pypkės - taip pat nelabai geras terminas. Nors jų sudėtyje ir yra didelė mineralo kaolinito koncentracija, tačiau iš gryno kaolino jų pagaminti būtų neįmanoma. Plačiau apie tai rašė archeologas - žinomas pypkių specialistas iš Anglijos David Higgins*.  Kadangi savo kolekcijoje turiu jo pagamintą XVI a. pab. angliškos pypkės repliką, spėju, kad jis ne tik teoriškai supranta kas tas kaolinas ir kaip jį minkyti. 

Mano siūlymu, tokias pypkes patogiausia būtų vadinti Vientisomis pypkėmis.  Kodėl? 1. Tai trumpai ir aiškiai nusako tipo esmę. 2. Pabrėžia skirtumą, kuris šias pypkes skiria nuo pypkių sudėtų iš kelių dalių (apie jas prašysiu kitą kartą). 3. Gerai dera prie mums istoriškai artimos Lenkijos ir ten dirbančių kolegų naudojamo termino fajki jednorodne (pažodinis vertimas: pypkės vientisos). 4. Pagaliau, tai nesusieja visų pypkių su viena konkrečia gamybos vieta, taigi, leidžia nesuklysti, nes spagečiai būna ne tik itališki. Būna netgi baltarusiški (bando būti). 

Toliau keliaukime prie vientisų pypkių pagrindinių dalių. Jos susideda iš: galvutės, kaklo, kulno, vamzdelio, kandiklio ir dūmų angos. Analogiškus siūlomiems arba gana panašius terminus naudoja ir kitų šalių autoriai tyrinėjantys molines pypkes. O štai terminai kaklas ir dūmų anga, gražiai dera prie kaimynų latvių (I. Reinfelde ir A. Vijups) naudojamų kakls ir dūmu kanals. 

Atskirai reikėtų paminėti terminą kulnas, kuris yra tinkamiausias kalbant apie Nyderlandų meistrų pypkes, tačiau nemaža dalis Anglijoje pagamintų pypkių yra su ženkliai siauresne šia dalimi, todėl šios šalies tyrėjai dažniausiai naudoja du terminus: heel ir spur. Ir iš tiesų, vienos pypkės yra tarsi su kulnu, o kitos turi daug smailesnį,  lyg ir pentiną primenantį atsikišimą.

Bus tęsinys ir apie taip vadinamas molines turkiškas pypkes bei jų terminus...

* Higgins D. A. 2017. Guidelines for the Recovery and Processing of Clay Tobacco Pipes from Archaeological Projects. Liverpool: National Pipe Archive, University of Liverpool.

Vakarienė pas grafą Aleksandrą Mykolą Pociejų

 

Tyrinėjimai Pociejų rūmuose, Dominikonų g. Vilniuje.

Vilniuje, pastatų komplekso vadinamo Pociejų rūmais kieme ir patalpose, 2019-2020 metais vykdyti gana intensyvūs archeologiniai tyrinėjimai. Detaliai ištirtas apie 300 kvadratinių metrų plotas, o archeologiškai darbai buvo prižiūrimi dar apie 400 metrų kvadratiniame plote. Surinkta keletas tūkstančių radinių, kuriems analizuoti paskirtas ne vienas mėnuo.

Surinkti radiniai yra iš skirtingų istorinių epochų, o jų patekimo į žemę aplinkybės parodė, kad Pociejų rūmų raida tėra trumpas laikotarpis ilgoje ir spalvingoje pastatų komplekso istorijoje. Ji kartais dvelkė prabanga, o kartais liudijo miesto ir visos valstybės nelaimes. Tyrinėjant surinktus duomenis pakvipdavo čia vykusių puotų, orgijų arba tiesiog pridegusio kaimietiško maisto kvapas. Suvokiant praeities daugiasluoksniškumą, nesinorėjo tiesiog paimti iškastus radinius ir suplakti į vientisą šios vietos raidos pasakojimą: Kažkuriais metais čia buvo taip, po to kitaip, o galiausiai atsitiko štai taip... Tai būtų sudėtinga ir sausa užduotis. Daug įdomiau yra susiaurinti paieškas ir už atrodytų beverčių radinių krūvelių pamatyti čia gyvenusį žmogų.

1 pav.

Šurfe Nr. 8 aptiktas Pociejų rūmų laikotarpio šiukšlynėlis.

Pavyzdžiui, rūmų pietinėje dalyje tyrinėjant šurfą Nr. 8 išryškėjo labai įdomios duobės kontūrai (1 pav.). Kadangi virš duobės buvo XIX-XX a. supiltinės žemės, buvo aišku, kad duobė užkasta kažkada seniau. Tas kažkada pradėjo aiškėjo nustačius faktą, kad iškasant šią duobę buvo perkastas 1748 metų gaisro sluoksnis ir žemių sluoksnis, kurį supylė statybininkai statę laiptinę apytiksliai XVIII a. viduryje. Tai išsiaiškinus, beliko kruopščiai surinkti radinius, kurie patvirtintų arba paneigtų pirminę idėją dėl datavimo.

Rinkti radinių pastačiau darbininką vardu Anatolijus. Žmogus jis buvo keistas: Dirbo su malda lūpuose ir aplinkinius nuolatos gąsdino netrukus ateisiančia pasaulio pabaiga, nuo kurios liepsnų jis gali išgelbėti kai kuriuos dorus žmones. Pamaniau, kad toks žmogus sąžiningai atliks visas užduotis ir jei ką įdomaus ar vertingo suras, į kišenę sau tikrai neįsidės. Ir Anatolijus nenuvylė. Su Jėzaus pagalba (jo manymu) surinko visas smulkias keramikos šukeles, paukščių kauliukus ir net moliuskų kriauklių trupinius. Nors žadėta pasaulio pabaiga neatėjo, tačiau prasidėjo koronaviruso apokalipsė, todėl Anatolijaus telefono numerį dėl viso pikto pasilikau.

2 pav.

Ką pavyko surasti?

Derlius buvo toks: Daugiau nei 200 fragmentų archeologinių radinių daugiau nei 400 gyvulių kaulų ir virš 200 suanglėjusių augalų makroliekanų. Daugiausia rasta (178 vnt.) įvairių lėkščių ir dubenų šukių. Iš surinktos gausios kolekcijos buvo matyti, kad tarp šukių dominuoja ~XVIII a. II pusei būdinga importinė keramika, kurią galima sieti su čia tuo metu Pociejams priklausiusių rūmų aplinka. Tipiškiausi radiniai buvo fajansinių ir majolikos dubenų ar lėkščių duženos o tarp jų ir vienas puodelio fragmentas plonomis sienutėmis, kuris rodo rūmų stalo kultūros bruožus (2 pav.). Nors rasti fragmentai buvo smulkūs, tačiau jų visiškai pakako įsitikinti, jog indai buvo gražūs - papuošti augaliniais ir geometriniais arba siužetiniais motyvais. Tarp kitų radinių liudijančių rūmų stalo kultūrą, galima paminėti skaidraus stiklo kojelės fragmentą (3 pav.).

3 pav.

Elnienos, žąsienos ir jūrų gėrybių pavalgydavo normaliai

Nors radinių buvo nemažai, tačiau kaulų fragmentų surinkta bent dvigubai daugiau. Akivaizdu, kad visų pirma čia buvo suverstos maisto atliekos, o visokios smulkios duženos pateko kartu su jomis. Surinktų gyvūnų kaulų įvairovė buvo didelė ir ji gana įdomiai parodo rūmuose vyravusius mitybos įpročius. Pociejų rūmuose XVIII a. II pusėje valgė kiaulieną, jautieną, avieną. Tačiau į aptiktas importines fajansines lėkštes (2 pav.) tikriausiai įsikraudavo ir keptos elnienos, žąsienos, antienos, bei dar kokį tais vištienos gabalą. Gurmaniškų maistų mėgėjams ant stalo buvo patiekiamos austrės, kurių geldelių taip pat rasta keliolika vienetų (4 pav.). Burnon įsimetę jūrų gėrybių, matyt įsipildavo ir kokio putojančio vyno į stiklinę taurę (3 pav.).

4 pav.

    O ką prie mėsos?

         Archeobotaninė analizė parodė, kad buvo ką užkąsti ir prie mėsos. Iš žemių mėginių pavyko išskirti žirnių (5 pav.), rugių liekanas, o taip pat ir lazdynų riešutų kevalus. Galbūt buvo ir daugiau ingredientų garnyrui, tik jo liekanų nepavyko aptikti. Taip pat rasta čiobrelių, melisų ir žemuogių liekanų. Nelabai aišku, koks iš viso to išeitų patiekalas, bet gal koks įgudęs kulinaras ir galėtų atsakyti į šį klausimą? Arba galima pabandyti iškepti antį su pabarstytais čiobreliais, smulkintais riešutais ir pažiūrėti kas iš to gausis.

5 pav. Nuotraukos autorės: R. Karaliūtė ir G. Motuzaitė Matuzevičiūtė

               Kas ir kodėl visa tai užkasė?

   XVIII a. II pusėje rūmai priklausė Pociejų giminei. Nuo 1770 m. juos valdė Liudvikas Pociejus, po to Leonardas Pociejus, o nuo 1774 m. iki XIX a. pradžios čia šeimininkavo pastarojo sūnus grafas Aleksandras Mykolas Pociejus. Labiausiai tikėtinai, kad būtent šis grafas su šeima ir valgė visus tuos maistus. Pas jį dažnai apsistodavo draugelis (?) - LDK didysis etmonas Simonas Kosakovskis, kurį irgi reikėjo atitinkamai pagal statusą pavaišinti.

   Keista tik tai, kad tokia šiukšlių duobė atsirado rūmų kieme. Nors ji aptikta pietinėje kiemo dalyje arčiau ūkinio nei paradinio įvažiavimo, tačiau rūmų kiemas jau nuo XVII a. II pusės buvo klojamas grindiniu, todėl abejočiau, kad jį tarnai tyčia praardė, kad užkastų kiaulių kaulus ir padžiūvusius žirnius nuo pietų stalo. Greičiausiai, įvyko kažkas netikėto, kad teko imtis tokių veiksmų. Galbūt tai rūmų rekonstrukcija vykusi XVIII a. pabaigoje, o gal ir 1794 metų sukilimas, kurio metu jau minėtas Simonas Kosakovskis  šiuose rūmuose buvo apsuptas sukilėlių kariuomenės? Visai gali būti, kad tai etmono paskutinės vakarienės likučiai prieš suimant ir pakariant jį Vilniaus rotušės aikštėje.

Archeologiniai tyrimai Vilniuje, Didžiojoje gatvėje.

Vilniuje, Didžioji g. 3 teritorijoje vykdoma namo rekonstrukcija, kurios metu buvo suplanuota atlikti įvairius žemės kasimo darbus. Pastato kieme ir rūsiuose jau ne kartą vykdyti archeologiniai tyrimai, kurie parodė, kad čia esama vertingo kultūrinio sluoksnio. Kasinėjimai atlikti ir 2019 metais. Gegužės - lapkričio mėnesiais čia vykdyti detalieji archeologiniai tyrimai apie 30 m² plote ir archeologiniai žvalgymai apie 40 m² plote.

Daugelyje tirtų vietų archeologinis sluoksnis jau buvo perkastas įvairiais laikotarpiais ir naujų vertingų žinių apie sklypo raidą nesuteikė. Tačiau, vykdant archeologinius žvalgymus vienoje iš tvarkomų patalpų pastato pirmame aukšte aptikta seniau buvusių grindų fragmentų ir archeologinių radinių. Sustabdžius darbus atlikti detalieji tyrimai.

Plote Nr. 3, (3,3x1,3 m dydžio), archeologinis sluoksnis atsidengė 0,4 m gylyje. Ploto vietoje iki 1 m gylio užfiksuotas 3-6 horizontų kultūrinis sluoksnis žemėjantis ŠV kryptimi. Surinkta informacija ir radiniai rodo, kad tyrinėti sluoksniai susiformavo per trumpą laiką (~ XVII a. II pusėje – XVIII a. I pusėje) tirtoje vietoje išverčiant statybines atliekas ir pavienius buitinės paskirties daiktus. Dauguma jų, tai – XVI a. pab. – XVII a. vid. būdingi žaliai glazūruoti kokliai. Jie puošti tęstiniu ornamentu su stilizuotomis gėlėmis. Aptikta ir sudegusių grindų plytelių smulkių fragmentų.

Plote Nr. 4, (3,4x1,3 m dydžio), jau kasinėjimų pradžioje, 0,15 m gylyje atsidengė 3x1,3 m dydžio grindų plotas. Jos sudėtos iš plonų, - 24x11,8x4,3; 23x11,5x4,7; 23,5x11,5x4,7; 20x10x4; 24x11x4,7; 24x11,5x5 cm plytų, kurios buvo naudojamos XVIII a. pab. – XIX a. vid., vyraujant klasicizmo ir romantizmo epochoms. Po jomis, 0,4 m gylyje, 0,9x0,75 m dydžio plote atsidengė dar vienas grindų fragmentas. Jos sudėtos iš aptrupėjusių 16x13; 20x17; 13x12; 16x15 cm dydžio rausvų plytų fragmentų. Pagal visus jų požymius ir archeologinius duomenis, grindys buvo sudėtos XVII-XVIII a. I pusėje.

Ploto ŠV gale, 0,35x0,40 m plote atsidengė trečias grindų fragmentas, kuris sudėtas iš 26x15; 12x15; 31x16 cm dydžio apdegusių plytų. Kadangi giliau tyrimai nevykdyti, giliausiai aptiktų grindų datavimas nėra aiškus. Jos galėjo būti sudėtos XVI-XVII a. pr.  Svarbu pažymėti ir tai, kad tarp antro ir trečio grindų lygio, 0,7-1 m gylyje fiksuoti du gaisrus žymintys degėsių sluoksniai, kurie pagal surinktus radinius gali būti datuojami XVII a. pr. - XVII a. vid.

Tyrimai Vilniuje, Dominikonų gatvėje

Vilniaus senamiestyje, Dominikonų g. 11 kieme, 2019 metų balandžio – gegužės mėnesiais atlikti žvalgomieji archeologiniais tyrimai. Ištirti 7 šurfai, viso 31,75 m² plotas.

Komplekso, kuriame vyko tyrimai istorija yra turtinga ir spalvinga. Šiuo metu, Kultūros vertybių registre jis įvardintas kaip Pociejų rūmai, bet skirtingais laikotarpiais pastato savininkai keitėsi, todėl pavadinimas žymi tik ryškiausią šio komplekso raidos etapą. Remiantis čia tyrinėjusiais architektais žinoma, kad dar XV a. šioje vietoje būta mūrinių statinių. Ieškant sąsajų su dabar vykusiais kasinėjimais reikia paminėti, kad žvalgomųjų tyrimų metu aptikta gana nemažai XV-XVI a. statybinės keramikos nuolaužų kas patvirtina architektų teiginius apie buvusį mūrinį užstatymą. Dalis surinktų čerpių buvo glazūruotos, o tai nurodo, kad sklypo turėtojai matyt neskurdo. Tais laikais buvo madinga (kas turėjo tam pinigų žinoma) čerpinius stogus išmarginti įvairiais raštais tarp tradicinių rausvų čerpių įterpiant glazūruotas.

Tiriamas komplekso kiemas

 Nuo XVII a. atsiranda ir konkretesnių istorinių faktų: 1600 metais čia minimas jau stovėjęs didelis namas, kurį 1612 metais Eustachijus Valavičius pardavė Vilniaus karališkajam auksakaliui Mykolui Bretšneideriui. Archeologinių tyrimų metu pavyko gana neblogai užčiuopti būtent XVI a. II pusės – XVII a. I pusės kultūrinį sluoksnį. Jis intensyviausias buvo šurfe Nr. 4 (0,95-1,25 m gylis) ir šurfe Nr. 6 (0,7-1,4 m gylis). Surinkta XVI a. II pusės – XVII a. I pusės buitinės keramikos fragmentų. XVI a. 4 dešimtmečiui – XVII a. I pusei būdingų plokštinių koklių gabaliukų, pavienių kitos paskirties dirbinių ir gyvulių kaulų.

Šurfas Nr. 4

1668 m. dokumente pastatas vadinamas Aleksandro Jasienskio Vainos mūriniu namu. 1698 metais šio asmens turto inventoriuje minimi čia stovėję reprezentaciniai rūmai. Jie vaizduojami ir XVIII a. I pusės Vilniaus miesto planuose. Vedybų keliu, rūmai atiteko Pociejų giminei. Šurfų tyrimai parodė, kad šiuo laikotarpiu kiemas buvo išgrįstas akmenų grindiniu. Jį pavyko aptikti šurfuose Nr. 2 ir 4 0,7-0,8 m gylyje. Užfiksuoti grindinio akmenys buvo apdegę, o šurfe Nr. 5 grindinio nebuvo, bet 0,45-0,5 m gylyje atsidengė degėsių sluoksnio paviršius. Sulyginus radinius surinktus virš grindinio su buvusiais po juo, tapo akivaizdu, kad gaisras čia siautėjo XVIII a. Turimi istoriniai duomenys nurodo tik į vieną ir didžiausią čia vykusį gaisrą, kuris stipriai nuniokojo visą kompleksą, - 1748 metų gaisrą. Taigi, degėsių sluoksnį gana drąsiai galima sieti būtent su šiuo įvykiu.

Šurfas Nr. 5

Po 1748 metų gaisro rūmai buvo remontuoti ir išplėsti, o XVIII a. pabaigoje dar kartą rekonstruoti. Tuomet jie įgavo klasicizmo stiliaus bruožų. Archeologinių tyrimų metu šių pertvarkų rezultatai fiksuoti gana fragmentiškai. Matyt, dirbo profesionalai ir daug šiukšlių nepalikdavo. Po minėtų statybų ir vėliau XIX a. kiemo lygis pakilo gana nežymiai, to laikotarpio radiniai negausūs. Labiau sklypą išvagojo XX a. II pusėje nutiesti įvairūs inžineriniai tinklai. Kastuvui nepasidavęs paviršius parodė, kad betono ir skaldos turėta daugiau nei reikia, o besivoliojantys sveiki butelaičiai sukėlė minčių apie darbo kultūrą ir stiklo taros supirkimo kainas tarybiniais laikais...

Tyrimus planuojama tęsti, radiniai tvarkomi...

Académie Internationale de la Pipe konferencija Budapešte

Toks nemažas muziejus

2019 metų spalio 14-16 dieną, Budapešte, Vengrijoje dalyvavau Académie Internationale de la Pipe (tarptautinė pypkių tyrėjų asociacija, kurios nariu esu nuo 2018 m., toliau AIP) organizuotoje kasmetinėje konferencijoje. Į šį renginį tradiciškai suvažiuoja XVI-XX a. pypkių tyrėjai iš skirtingų valstybių. Kad tai nėra vos kelių kaimyninių šalių entuziastai parodo plati dalyvių geografija: Vengrija, Slovakija, Rumunija, Anglija, Olandija, Vokietija, JAV, Japonija, Australija ir žinoma Lietuva. Konferencijos dalyviai yra archeologai, istorikai ir pypkių kolekcionieriai, kurių domėjimosi sritys yra pakankamai skirtingos. Tai atspindėjo ir skaityti pranešimai: pradedant XVII a. pypkėmis rastomis archeologinių tyrimų metu Vengrijoje ir Slovakijoje ir baigiant rūkymo reikmenimis ir jų naudojimo įpročiais Jemeno Respublikoje XX a. 10 dešimtmetyje.  

Konferencija vyko Vengrijos Nacionaliniame muziejuje, Budapešte, kuris įsikūręs XIX a. I pusėje pastatytame neoklasicizmo pastate. Kadangi nieko nežinojau apie šį statinį, vaikštant po jo sales ir lipant laiptais jautėsi ir įdomus romantizmo epochos dvelksmas. Apie tai pakalbėjus su muziejininkais teko išgirsti pasakojimų, kad šis pastatas yra svarbus modernios Vengrijos istorijai, XIX a. viduryje čia vyko reikšmingi įvykiai susiję to meto vengrų tautiniu pakilimu.

Pranešimas ir jo titulinė skaidrė

Pirmą konferencijos dieną perskaičiau pranešimą „Clay Tobacco Pipes from archaeological excavations in Vilnius City Castles (Lithuania)“. Dalyviams pasakojimas ir skaidrės pasirodė aktualūs ir įdomūs, kadangi organizacijos konferencijose buvau pirmas pranešėjas iš Baltijos šalių. Ši Europos dalis daugeliui pypkių tyrėjų Europoje tebėra terra incognita. Tikiuosi, ateityje situacija keisis - ir tai nėra tik gerais norais paremta standartinė frazė. Organizacijos tarybai pasiūliau 2021 metais surengti kasmetinę  konferenciją Lietuvoje. Po įvairių svarstymų ir diskusijų dėl renginio vietos ir kitų techninių niuansų, buvo priimtas nutarimas 2021 metais, rugsėjo pabaigoje – spalio pradžioje AIP konferenciją surengti Vilniuje. Tai turėtų būti 3-4 dienų trukmės renginys į kurį tikiuosi sukviesti apie 30 tyrėjų iš įvairių pasaulio šalių, taip pat sulaukti dalyvių ir iš Lietuvos archeologų bendruomenės.

Konferencijos programoje be pranešimų buvo numatytos ir įvairios ekskursijos po muziejų ekspozicijas bei fondus. Pirmiausia, įvyko pypkių parodos  „Beauty Wrapped in Smoke“ atidarymas Vengrijos Nacionaliniame muziejuje. Peržiūrėta ir šio muziejaus nuolatinė ekspozicija. Konferencijos metu netrūko ir kitų ekskursijų. Dalyviai vyko į Egerio pilį, kur be nuolatinės ekspozicijos leista apžiūrėti ir patyrinėti šios pilies muziejaus fonduose saugomas pypkes. Įdomi ekskursija suorganizuota ir Vengrijos prekybos muziejuje (Hungarian Catering Industry and Trading Museum), kur saugomi daugiausia XIX-XX a. eksponatai iliustruojantys Vengrijos parduotuvių interjerą, parduodamas įvairaus laikmečio prekes.  Įspūdingiausia matyta vertybė (su sąlyga jei atvykai iš Lietuvos) buvo Vengrijos Nacionaliniame muziejuje saugomi 1533 metų gamybos renesansiniai Žygimanto Augusto šarvai  vaikiško – paaugliško dydžio. Šarvai – proginiai, skirti jo sužadėtuvėms su Elžbieta Habsburgaite. Manyčiau, kad tokį eksponatą būtų gražu pasiskolinti ir Lietuvos muziejams.  Valdovų rūmai būtų ideali erdvė eksponuoti tokią vertybę.

Žygimanto Augusto šarvai. Šaltinis: https://mnm.hu/en

Rinkimų "diva". Kelionės metu vyko Budapešto mero rinkimai.
Pagal šios  klastingos blondinės plakatą
vakare surasdavome kelią į savo apartamentus.

Tyrimai Vilniuje, Pylimo g. 47 / Gėlių g. 2

                   2018 m. spalio - lapkričio mėnesiais, Vilniuje, Pylimo g. 47/Gėlių g. 2 namo aplinkoje atlikti detalieji archeologiniai tyrimai ir archeologiniai žvalgymai. Detaliųjų archeologinių tyrimų metu ištirti septyni 2,5x2, 2x2 ir 1,5x1,5 m dydžio šurfai, viso 23,75 m² dydžio plotas. Archeologinių žvalgymų metu ištirtas bendras ~290 m² dydžio plotas. 

Tyrimų vieta ir anksčiau vykę tyrimai sklype.

                 

                  Tyrimų vieta yra Vilniaus senamiesčio 81 kvartale, kuris formavosi už miesto gynybinės sienos bei Rūdininkų vartų. Kvartalą riboja Sodų, Gėlių ir Pylimo gatvės. Čia ėjo svarbus kelias į Krokuvą per Rūdninkus. Pati Pylimo gatvė formavosi palei gynybinę sieną, ji yra seniausia kvartalą ribojanti gatvė. XVII a. pastačius Šv. Stepono bažnyčią atsirado ir gatvelės vedančios į ją. Tokiomis gatvėmis buvo dabartinės Sodų ir Gėlių gatvės. 

Tyrimų vieta Fiurstenhofo plano ištraukoje, apie 1737 m. (Drėma V., Dingęs Vilnius. Vilnius. 1991, p.39)

                      2018 m. vykdant archeologinius tyrimus susidurta su įvairiais iššūkiais. Šurfuose Nr. 1 – 4 pasiekus ~2 m gylį, aptikta įvairios paskirties veikiančių inžinerinių tinklų, kurie apribojo tiriamą plotą ir tęsti saugiai darbus tapo neįmanoma. Grėsmę kėlė ir tai, kad tyrimai vyko siauroje erdvėje tarp Pylimo g. 47/Gėlių g. 2 pastato ir Pylimo bei Gėlių gatvių, kuriose vyksta intensyvus viešojo transporto eismas. Susidarius tokiais situacijai, po Mokslinės archeologijos komisijos pritarimo, tyrimai pabaigti leidžiant į šurfus 1,2 m skersmens šulinių žiedus ir iš jų rankiniu būdu iškasant gruntą.

Sveikinamės su vilniečiais. Perfrazuojant Vladimirą Romanovą - Aš archeologas, Jūs nepastebėjote?  

                      Šurfas Nr. 1 buvo 4 m² (2x2) dydžio, ištirtas iki H abs. 120,05 m, 3,2 m gylio. Tyrimų pradžioje, iki 1,65 m gylio fiksuotas 3 – 8 horizontų, XIX – XX a. sluoksnis su pavieniais archeologiniais radiniais. 1,65 – 2,35 m gylyje tyrinėtas 0,55 – 0,70 m storio, 4 horizontų kultūrinis sluoksnis, kuris datuojamas XVII a. II puse – XVIII a. Jį tiriant rasta XVI – XVIII a. paplitusių lovinių ir „S“ formos čerpių nuolaužų, smulkių XVII – XVIII a. plokštinių koklių ir buitinės keramikos fragmentų, pavienių kitos paskirties dirbinių.  2,15 – 2,50 m gylyje fiksuotas 3 – 4 horizontų supiltinio pobūdžio kultūrinis sluoksnis, kuriame pasitaikė įvairaus stambumo akmenų, o taip pat molio ir rausvų plytų griuvenų priemaišų. Surinkta keletas smulkių XVI – XVII a. buitinės keramikos fragmentų, vinių, gyvūnų kaulų. Trūkstant informatyvių duomenų, sluoksnis datuojamas gana plačiai: XVI – XVII a.  2,5 – 2,85 m gylyje tirtas XVI a. kultūrinis sluoksnis (suplautiniai smėlio sluoksniai su pilkos žemės tarpsluoksniais), kuris siejamas su netoliese vykusios Vilniaus miesto gynybinės sienos statybomis. Jį tiriant rastas lanko strėlės antgalis, vinis, keletas buitinės keramikos fragmentų, galvijų bei kiaulių kaulų. 2,85 m gylyje pasiektas įžemis.

Šurfe Nr. 1 rastas lanko strėlės antgalis

                      Šurfas Nr. 2 buvo 5 m² (2,5x2) dydžio, ištirtas iki H abs. 119,98 m, 3,1 m gylio. Po 1,6 – 1,7 m storio XVIII a. pab. - XX a. horizontais,  1,6 – 2,6 m gylyje tyrinėtas 5 horizontų kultūrinis sluoksnis, kuris pagal surinktus radinius datuotas XVII a. vid. – XVIII a. vid. Fiksuoti žemių sluoksniai buvo pilkos – rudos spalvos, vietomis su medienos skiedromis. Juose aptikta  smulkių XVI a. II pusės – XVII a. glazūruotos ir neglazūruotos buitinės keramikos fragmentų,  XVII a. datuotinos odinės avalynės detalių liekanų, atraižų, keletas lovinių ir plokštinių čerpių fragmentų, XVI a. datuojamo plokštinio koklio kraštas, pavienių smulkių metalinių apkalų, sagčių, vinių fragmentų, medinės statinaitės (?) dugnelio dalis. Taip pat surinkta gyvūnų kaulų, - identifikuoti daugiausia galvijų, pavieniai avių/ožkų, kiaulių, paukščių kaulai. Beveik visi surinkti radiniai yra gana smulkūs, kas rodo intensyvų ir lėtą sluoksnio susiformavimą.

Medinės statinaitės (?) dugnelio dalis iš šurfo Nr. 2

                      2,6 – 3,1 m gylyje fiksuota pilka žemė maišyta su rausvu moliu ir geltonu smėliu ir šviesiai ruda maišyta žemė. Radinių šiame gylyje labai sumažėjo. Rasta tik keletas neglazūruotos buitinės keramikos fragmentų, pavienių  kitos paskirties dirbinių ir gyvulių kaulų. Įvertinus surinktus duomenis, galima teigti, kad gruntas supiltas per gana trumpą laiką, užpilant čia buvusį griovį ~ XVII a. I pusėje?  Kad čia būta griovio, parodė H abs. 120,08 – 119,98 m, 3 – 3,1 m gylyje aptikta keturių vertikaliai išdėstytų pušinių lentų eilė su tarpais, kuri orientuota 300º ŠV kryptimi. Tikėtina, kad minėtos lentos yra priešais miesto sieną iškasto gynybinio griovio išorinio (PV) krašto medinių sutvirtinimų dalis. Pasiekus 3,1 m projektinį gylį, tyrimai nutraukti. Grąžtu nustatyta, kad rausvo molio įžemis yra 4,75 m gylyje nuo dabartinio žemės paviršiaus, o tai apie 1,5 – 1,7 m giliau nei greta tirtuose šurfuose Nr. 1, 3 – 4.

                      Šurfas Nr. 3 buvo 4 m² (2x2) dydžio, ištirtas iki H abs. 120,17 m, 3,2 m gylio nuo esamo žemės paviršiaus. Tyrimų pradžioje, iki 1,55 – 2,1 m gylio fiksuoti permaišyti XX a. horizontai, įvairios paskirties inžineriniai tinklai.

         1,55 - 2,2 m gylyje tyrinėtas 4 – 5 horizontų archeologinis sluoksnis. Šiame gylyje fiksuoti, pilkų, juodų, rudų durpingų žemių horizontai su nedidelėmis griuvenų ar smėlio priemaišomis. Juos tyrinėjant rasta smulkių buitinės keramikos fragmentų, XVI a. pab. - XVIII a. datuojamų žaliai ir žydrai glazūruotų plokštinių koklių gabaliukų, XVII a. II pusės – XVIII a. pr. odinės avalynės liekanų, atraižų, detalių nuopjovų, pavienių metalinių ir stiklinių dirbinių smulkių fragmentų, gyvūnų kaulų, - identifikuoti daugiausia galvijų, pavieniai avių/ožkų, kiaulių, paukščių kaulai, vienas stirnos blauzdikaulis. Tirtų sluoksnių chronologija yra XVII a. II pusė – XVIII a. I pusė. Jų formavimosi procesas vyko lėtai, - ilgą laiką vystant ūkinę, agrarinę veiklą šioje teritorijoje už miesto gynybinės sienos.

                       2,2 – 2,7 m gylyje tyrinėtas 3 horizontų kultūrinis sluoksnis, kuriame buvo gausu smulkių ir vidutinio stambumo akmenų. Jis susiformavo per trumpą laiką, ne anksčiau kaip XVII a. Tikėtina, kad tyrimų aplinkoje buvo išverstas gruntas norint išlyginti reljefą prieš pradedant kokias statybas, - intensyviau įsisavinant šią miesto teritoriją. Radinių buvo gerokai mažiau nei tiriant aukščiau buvusius durpingus sluoksnius. Rasta tik keletas smulkių buitinės keramikos ir metalinių dirbinių fragmentų, XVI a. pab. – XVII a. datuotinos odinės avalynės detalių liekanų, XVI a. pab. - XVII a. I pusės plokštinio koklio kraštas.

                      2,7 – 3,1 m gylyje, fiksuotas XVI a. kultūrinis sluoksnis (suplautiniai smėlio sluoksniai su pilkos žemės tarpsluoksniais), kuris siejamas su netoliese vykusios Vilniaus miesto gynybinės sienos statybomis. Rasta pavienių buitinės keramikos ir gyvulių kaulų fragmentų, smulkus švininis grimzdas. 3,1 m gylyje pasiektas įžemis.

Tyrimai šurfe Nr. 4

                      Šurfas Nr. 4 buvo 4 m² (2x2) dydžio, ištirtas iki H abs. 120,41 m, 3,2 m gylio nuo esamo žemės paviršiaus. Po 1,75 m storio, 7 horizontų XIX – XX a. sluoksniu, 1,75 – 2,3 m gylyje užfiksuotas 3 horizontų XVII a. vid. – XVIII a. pr. archeologinis sluoksnis. Jį sudarė rudos, pilkos žemės, kurios ties apatiniu horizontu buvo su gausiomis odos priemaišomis. Iš nedidelio šurfo ploto surinkti 964 vienetai odinės avalynės liekanų, atraižų, detalių nuopjovų (odinius dirbinius ištyrė dr. Arūnas Puškorius). Tarp surinktų detalių, 4 fragmentai pasitaikė su blizgiu paviršiumi. Atlikus cheminius tyrimus nustatyta, kad tai – vario danga.  Aptiktų odinės avalynės fragmentų chronologija daugiausia apima XVII a. II pusę – XVIII a. pr., tačiau yra XVI a. pab. – XVII a. I puse datuotų dirbinių. Tarp odinių dirbinių liekanų buvo gausiai įsimaišę ir gyvulių kaulų fragmentai (236 vnt.), juos surinkus nustatyta rūšinė priklausomybė (juos tyrė Jūratė Paškonytė). Identifikuoti daugiausia galvijų (dalis jų su pjovimo žymėmis), pavieniai avių/ožkų, kiaulių kaulai, rastas vienas kiškio stipinkaulis ir arklio dantis. Taip pat aptikti vario lydinio antpirščio ir žiedo fragmentai. Surinkti duomenys leidžia kelti hipotezę apie XVII a. vid. – XVIII a. pr. čia veikusias batsiuvio dirbtuves. Susiejant tyrimų rezultatus su istoriniais duomenimis, svarbu paminėti, kad XVII a. pab., posesijoje stovėjo Vilniaus miesto tarėjui J. Stročinskiui priklausę namai, kurie buvo nuomojami.  1702 m. minimi trys nuomininkai audėjai, taip pat kiti neįvardinti nuomininkai. Tikėtina, kad tarp jų galėjo būti ir batsiuvių. 1711 m. namai  atitenka karmelitams prie Visų Šventųjų bažnyčios. Galima, spėti, kad amatininkų veikla po šio įvykio galėjo nutrūkti ar bent jau buvo apribota. Karmelitai nusipirktą turtą pirmiausiai išnaudojo kitapus gatvės esančio vienuolyno provizijai užtikrinti.

Odinės avalynės pavyzdžiai iš šurfo Nr. 4

                      2,3 – 2,9 m gylyje fiksuotas 4 horizontų, supiltinio pobūdžio kultūrinis sluoksnis, kuriame buvo gausu smulkių ir vidutinio stambumo akmenų. Jis, analogiškas šurfe Nr. 3 fiksuotam sluoksniui, - susiformavo per trumpą laiką, ne anksčiau kaip XVII a.  Giliau, 2,9 – 3,1 m gylyje sekė XVI a. kultūrinis sluoksnis (suplautiniai smėlio sluoksniai su juodos žemės tarpsluoksniais), kuriame rasta keletas neglazūruotos buitinės keramikos fragmentų ir gyvūnų kaulų. 3,1 m gylyje pasiektas įžemis.

Galvijų kaulai su pjovimo žymėmis iš šurfo Nr. 4

                     Šurfai Nr. 5 – 7 buvo 2,25 m² (1,5x1,5) dydžio, tyrinėti prie pastato Pylimo g. 47/Gėlių g. 2 PV ir ŠR sienų. Kasinėjimai vyko iki 0,9 – 1,85 m gylio. Jų metu, iki 1,15 – 1,7 m gylio fiksuoti XIX – XX a. horizontai. Šurfe Nr. 7, 1,05 – 1,85 m gylyje fiksuotas šviesiai pilkos žemės su šaknimis sluoksnis, - XVIII a.  statyto pastato pamato perkasimas. 

                      Tyrimai Pylimo g. 47/Gėlių g. 2 aplinkoje parodė, kad ankstyviausias kultūrinis sluoksnis datuojamas XVI a. pr. Jis gali būti siejamas su greta vykusios Vilniaus miesto gynybinės sienos statybomis, kuomet buvo kasamas gynybinis griovys, įrengiamas pylimas ir kiti įtvirtinimai. XVII a. I pusėje ar amžiaus viduryje, teritorijos reljefas buvo išlygintas,  sklypas apgyvendintas, susiformavo dabartinės kvartalo gatvės. Intensyviausias kultūrinis sluoksnis datuojamas XVII a. vid. – XVIII a. pr (XVIII a. I puse?). Tuo metu čia vyko įvairi gamybinė, agrarinė veikla, kuri tęsėsi iki XVIII a. vidurio, kuomet prasidėjo intensyvi šios vietos urbanizacija, - aplinkoje nebeliko medinių pastatų, teritorijos užstatymas įgijo dabartinį vaizdą.

Tyrimai Vilniuje, Mindaugo g. 42

2017 m. rugpjūčio - lapkričio mėnesiais Vilniuje, Mindaugo g. 42 sandėlio aplinkoje, numatytų tiesti naujų vandentiekio, nuotekų ir šilumos tinklų trasų vietose atlikti žvalgomieji archeologiniai tyrimai ir archeologiniai žvalgymai. Jų metu ištirti keturi 2x1 m ir vienas 2x1,5 m dydžio šurfai. Bendras ištirtas plotas: 11 m². Pabaigus tyrimus, ~59,4 m² plote vykdyti archeologiniai žvalgymai.

1 pav.

Vieta, kurioje vykdyti tyrimai, apėmė tris aikšteles/kiemus tarp Šv. Stepono, Kauno ir Mindaugo gatvių (1 pav.). Šios teritorijos reljefas yra nelygus: Tarp Mindaugo ir Šv. Stepono gatvių yra kalva, kuri XVI-XVIII amžiuje tikėtina skyrė istorinį Rūdninkų priemiestį nuo kapinių teritorijos dabartinėje Mindaugo gatvėje. O Šv, Stepono gatvės namo Nr. 25 kieme (šurfo Nr. 5 tyrimų vieta), tyrimų aplinka patenka į istorinio Rūdninkų priemiesčio teritoriją, kuri dar vadinta Šv. Stepono priemiesčiu. Jis formavosi nuo XV a. kaip siaura, ilga gyvenvietė šalia Rūdninkų kelio, XVI a. pr. pastačius Vilniaus miesto gynybinę sieną, ši teritorija liko už miesto vartų. XVIII-XIX a. I pusėje čia išliko neintensyvus užstatymas su daržais. Tankiau priemiestis užstatytas XIX a. II pusėje - XX a. pr.

2017 m. tyrimų rezultatai

Šurfas 1 (2 m²) ištirtas iki 1,7 m gylio, užfiksuotas 1,3-1,4 m storio kultūrinis sluoksnis (2 pav.). Pradžioje, iki 0,45 m gylio fiksuoti XX a. datuojami sluoksniai. Giliau, 0,42-0,97 m gylyje tirtas 2-3 horizontų sluoksnis, kuris suformuotas XIX a. paskutiniame trečdalyje - XX a. pr., kuomet ši miesto dalis buvo intensyviai urbanizuojama.

2 pav.

Tyrinėjant toliau, 0,89-1,39 m gylyje fiksuotas 3 horizontų kultūrinis sluoksnis. Surinkta XVII-XVIII a. datuojamos buitinės keramikos fragmentų, 12-18 iki 42-48 mėnesių amžiaus galvijų kaulų. Fiksuoti sluoksniai buvo maišyti su geltonu smėliu, o tai leidžia manyti, kad šioje vietoje, XVIII a. II pusėje - XIX a. viduryje – iki šio kvartalo intensyvios urbanizacijos pradžios, buvo perkasami geologiniai smėlio sluoksniai ir išpilamos šiukšles, galbūt užkasinėjami kritę gyvuliai.

Šurfas 2 (3 m²) ištirtas iki 2,1 m gylio, užfiksuotas 0,5-0,6 m storio kultūrinis sluoksnis. Tyrimų pradžioje, 0,25 m gylyje užfiksuotas akmenų grindinys, kuris datuojamas XX a. pradžia – XX a. viduriu. Giliau, 0,23-0,6 m gylyje tyrinėtas 2 horizontų kultūrinis sluoksnis datuojamas XIX a. pab. - XX a. pr. Jį tiriant rastas fajansinės lėkštės dugnelis pagamintas Rygoje, S. T. Kuznecovo porceliano ir fajanso fabrike 1853-1863 m., Rusijos caro Nikolajaus I-ojo 1 kapeika su 1841 m. data ir pavienių kitų dirbinių.

Giliau, 0,5-1,6 m gylyje tirtas balto smėlio vientisas sluoksnis be jokių radinių, po juo 1,6-1,7 m gylyje fiksuota pilka žemė, po kuria iki 2,1 m gylio kasinėtas geltono smėlio sluoksnis. Išvardyti sluoksniai susiformavo dėl geologinių priežasčių.

Šurfas 3 (2 m²) ištirtas iki 0,95-1,7 m gylio, užfiksuotas 0,7-0,92 m storio kultūrinis sluoksnis. Kasinėjimų pradžioje, iki 0,5-0,57 m gylio tirtas 4-5 horizontų sluoksnis datuojamas XX a. viduriu - XX a. II puse. Užfiksuotos čia stovėjusių medinių statinių liekanos. Giliau, 0,5-0,9 m gylyje tyrinėtas tamsiai pilkos žemės sluoksnis, kuris pagal vėliausius radinius datuojamas XIX a. II puse – XX a. I puse.

Šurfas 4 (2 m²) ištirtas iki 1,25-2 m gylio, užfiksuotas 1,85-1,87 m storio kultūrinis sluoksnis. Tyrimų pradžioje, iki 1,17 m gylio kasinėtas 3 horizontų sluoksnis datuojamas XX a. II puse. Tuomet, 1-1,2 m gylyje užfiksuotas iki 0,3 m storio degėsių sluoksnis, kuris pagal surinktus radinius žymi XX a. II ketvirtyje čia siautėjusį gaisrą. Po degėsiais, 1,15-1,45 m gylyje atidengtos sudegusių medinių lentų liekanos, ir po jomis sudėtas XIX a. pab. - XX a. pr. datuojamų nedegių plytų padas. Plytos žymėtos įvairiais įrašais: „“ , „RAM...“, „SKROMBERGA...“ ir etc. Dauguma jų pagamintos po 1886 m. fabrike „Skromberga Stenkols-och Lerindustri AB“, Ekeby vietovėje netoli Helsingborg'o miesto, Skonės grafystėje, Švedijos pietuose. Giliau, 1,35-1,87 m gylyje tirtas 0,5 m storio pilkos žemės sluoksnis, kuris pagal vėliausius radinius datuojamas XIX a. II puse.

Apibendrinant tyrimus šurfuose Nr. 2-4, galima teigti, kad juose užfiksuoti ne ankstyvesni kaip XIX a. II pusės sluoksniai, jie suformuoti vykdant intensyvią šios miesto dalies urbanizaciją, kuomet buvo keičiamas čia esančios kalvos reljefas, statomi nauji pastatai.

3 pav.

Šurfas 5 (2 m²) ištirtas iki 1,95-2,1 m gylio, užfiksuotas 1,78-1,85 m storio kultūrinis sluoksnis (3 pav.). Paviršiuje, iki 0,65 m gylio tirtas 4-6 horizontų, XIX-XX a. datuojamas sluoksnis. Giliau, 0,52-1,33 m gylyje tyrinėta 0,6-0,8 m storio pilka žemė su šaknimis, kurią 0,85-0,95 gylyje atskyrė rausvo molio tarpsluoksnis. Viršutinis, pilkos žemės su šaknimis horizontas buvo be archeologinių radinių. Galbūt tai chronologiškai vėlesnių suardymų arba gero atliekų tvarkymo požymis? Tiriant pilkos žemės su šaknimis apatinį horizontą radinių buvo gausiau. Rasta Rusijos caro Ivano IV (valdė 1533-1584 m.) 1 sidabrinė kapeika (4 pav.), kuri kaldinta apie 1560 m., XVI a. pab. - XVII a. I puse datuojamas plokštinio koklio fragmentas puoštas treliažo ornamentu, XVI a. II puse - XVII a. I puse datuojamos buitinės keramikos fragmentų, keletas geležinių vinių, gyvulių kaulų. Pagal surinktus radinius, tirtą pilkos žemės su šaknimis sluoksnį galima datuoti XVII a.

4 pav.

1,25-1,55 m gylyje fiksuotas 1-2 horizontų sluoksnis, kurį sudarė maišytos žemės su smėliu, vietomis su degėsiais. Surinkta pavienių radinių: tamsiai žalia glazūra dengtų indų fragmentų, keletas geležinių strypelių, gyvulių kaulų. Datuojama XVI-XVII a. I puse.

Tęsiant tyrimus, 1,42-1,7 m gylyje fiksuotas 0,12-0,2 m storio supiltinis (?) geltono smėlio sluoksnis be radinių. Po juo, visame šurfe atsidengė iki 1 cm storio juodos žemės horizontas. Giliau, iki 1,78-1,87 m gylio (iki įžemio) fiksuotas geltono smėlio su pilkos žemės priemaišomis sluoksnis, kuriame rasta: neglazūruotų žiestų indų šukių, puodyninių-dubeninių koklių smulkių fragmentų, geležinis skląstis su kilpvine, gyvulių kaulų. Datuojama XV-XVI a. I puse. Aprašytus sluoksnius galima įvardinti kaip supiltiniai. Tikėtina, kad tirto šurfo aplinkoje, XV-XVI a. I pusėje, su trumpomis pertraukomis vyko darbai susiję su teritorijos užstatymu, galbūt jų metu buvo formuojamas reljefas (kalvos šlaite įrengiamos terasos). Tai galima sieti su nuo XV a. čia besiformavusiu istoriniu Rūdninkų priemiesčiu.

Pabaigus žvalgomuosius archeologinius tyrimus, šurfų 1-4 aplinkoje vykdyti archeologiniai žvalgymai, jų bendras plotas siekė ~59,4 m². Tyrimų metu fiksuoti ne ankstyvesni kaip XIX a. II pusės sluoksniai. Žvalgant Mindaugo gatvės važiuojamojoje dalyje, po asfalto danga, virš veikiančio vandentiekio vamzdžio 0,5-0,7 m ir 1,6-1,9 m gylyje, surinkta pavienių žmonių kaulų. Antropologiniai tyrimai parodė, kad surasti kaukolių ir postkranijinio skeleto fragmentai priklausė 30-45 metų vyrui ir virš 30 metų moteriai.

Archeologinių tyrimų metų surinkti 156 radiniai, kurie perduoti saugoti į Lietuvos nacionalinį muziejų.