Pradėti archeologiniai tyrimai Trakų Vokėje

Trakų Vokės dvaro sodybos teritorijoje esanti koplyčia

2015 m. archeologinių tyrimų sezonas prasidėjo tyrimais Trakų Vokės dvaro sodybos (u.k.923) teritorijoje, koplyčios - mauzoliejaus (u.k. 24983) aplinkoje. Suplanuoti žvalgomieji archeologiniai tyrimai vyksta prie koplyčios pamatų, kuriuos ketinama restauruoti, įrengti hidroizoliaciją, nuogrindą, kritulių nuvedimo sistemą.

Trakų Vokė pirmą kartą paminėta 1375 m. kai kryžiuočių kariuomenė nusiaubė Trakų apylinkes. XV – XVI a. Trakų Vokės žemės priklausė totoriams, apgyvendintiems čia dar Lietuvos didžiojo kunigaikščio Vytauto laikais. XVI a. jos atiteko Abrahimui Zavadskiui, kuris jas pardavė Lietuvos didikui Povilui Sapiegai. Sapiegos Trakų Vokę valdė iki XVIII a. pabaigos. Vėliau ji priklausė didikams Dombrovskiams, kurie XIX a. viduryje žemes pardavė grafui Jonui Tiškevičiui. Valdant Tiškevičiams, 1876 – 1880 m., pagal garsaus to meto italų kilmės architekto Leonardo Jano Liudviko Markonio projektą, pastatyti neoklasicistiniai dvaro rūmai. Savo kompozicine idėja rūmai primena garsiuosius Varšuvos Lazenkų rūmus. Dvaro parkas įkurtas 1884 m., rekonstruotas 1898 – 1900 m. pagal prancūzų kraštovaizdžio architekto E. F. Andre projektą.

Dvaro ansamblyje esanti neogotikinė koplyčia statyta 1870 m. Jos rūsiuose buvo laidojami Tiškevičiai. Prie koplyčios palaidotas ir paskutinis Trakų Vokės savininkas Jonas Mykolas Tiškevičius, 1939 m. žuvęs lėktuvo katastrofoje.

Koplyčios aplinka, toliau matyti J.M. Tiškevičiaus kapas

J. M. Tiškevičiaus antkapis

M. S. Kuznecovo (М.С. КУЗНЕЦОВА) Rygos porceliano ir fajanso fabriko lėkštės

2014 m. vykdant archeologinius tyrimus Antavilių dvaro sodybos teritorijoje, dvaro sodybos fragmentų svirno aplinkoje surinkti 146, XVI – XIX a. datuojami archeologiniai radiniai. Nors vėlyviausi radiniai dažniausiai būna ir mažiausiai vertingi bei įdomūs, tačiau kartais ir tarp jų pasitaiko išsiskiriančių eksponatų su sava istorija. Taip yra ir šį kartą. Tyrimų metu surinkta keliolika vienos fajansinės lėkštės duženų, kurias pavyko suklijuoti į 2 stambius fragmentus. Paaiškėjo, kad tai - M. S. Kuznecovo porceliano ir fajanso fabriko Rygoje gaminys, datuojamas 1864 – 1880 m. Lėkštė puošta geometriniu ornamentu, o jos dugnelyje yra gamintojo ženklas: dvigalvis erelis, žemiau jo įrašas kirilica „М.С. КУЗНЕЦОВА бьгРигь.“, taip pat įspausti skaičiai „2” ir „9”.

Fajansinė lėkštė rasta Antav

Kuznecovo fajanso ir porceliano fabrikuose pagaminti indai, XIX a. II p. - XX a. pr. Buvo paplitę visoje Rusijos imperijos teritorijoje. Šį verslą, dar apie 1810 m. pradėjo J. V. Kuznecovas. Pradėjęs dirbti paprastu kalviu, vėliau sugebėjo Gželės rajone pasistatydinti porceliano fabrikėlį ir pradėti gamybą. 1812 m. vadovavimą naujam verslui perėmė jo sūnus T. J. Kuznecovas. Jam valdant verską, iki XIX a. vidurio gamyba buvo išplėsta. Įsigyta arba įkurta naujų fabrikų.

Gamintojo ženklas dugnelyje

Vienas iš tokių, 1841 m. įkurtas porceliano ir fajanso fabrikas Rygoje. Į naujai įkurtą fabriką atkelti dirbti patyrę meistrai iš Rusijos Gželės rajono. Rygos fabrikas gamino labai plataus asortimento porcelianinius ir fajansinius stalo indus, kurie buvo prieinami įvairiausiems visuomenės sluoksniams. Indų formas perėmę iš Vakarų Europos gamintojų, jų dekore dažnai naudojo rusų liaudyje populiarius motyvus.

Nuo 1864 m. vadovavimą verslui perima jau ketvirtos kartos šeimos atstovas – Motiejus Sidorovičius Kuznecovas (Кузнецов, Матвей Сидорович). Jo vadovavimo metu gamyba gerokai išsiplėtė. XIX a. 8-tame dešimtmetyje Kuznecovams priklausė jau 8 fabrikai Rusijos imperijos teritorijoje, kuriuose dirbo tūkstančiai žmonių. Gaminami buvo porceliano, fajanso, majolikos ir kiti gaminiai. Supirkęs stambiausius konkurentus, M. S. Kuznecovas praktiškai turėjo gamybos monopolį Rusijoje. 1889 m. įkurtas Kuznecovo gamyklų susivienijimas (“Товарищество производства фарфоровых и фаянсовых изделий М. С. Кузнецова”). Gamyba buvo vykdoma iki 1917 m., kai visi fabrikai Rusijoje buvo nacionalizuoti. Tarpukariu tęsė veiklą tik Rygos fabrikas nepriklausomos Latvijos teritorijoje, tačiau 1940 m. nacionalizuotas ir jis. 

Įspausti skaičiai

XVI a. pab. - XVII a. pr. kokliai Antaviliuose

2014 m. vykdant archeologinius tyrimus. Antavilių dvaro sodybos teritorijoje, dvaro sodybos fragmentų svirno aplinkoje, XVII – XX a. datuotuose kultūriniuose sluoksniuose surasta pavienių, tačiau gana stambių XVI a. pab - XVII a. pr. datuojamų plokštinių koklių fragmentų. Jų radimo aplinkybės rodo, kad tai - atsitiktiniai radiniai, kurių patekimas į sluoksnį yra antrinis. Galima spėti, kad jie čia pateko iš Antavilių dvaro rūmų aplinkos (dabartinis Antavilių gatvės namas Nr.9 esantis ant kalvos, į P pusę nuo tyrimų vietos), kur tikėtina yra išlikęs vertingas XVI – XVII a. sluoksnis.

Pav. Nr.2

Pav. Nr.1

Vienas iš surastų, tai - žaliai glazūruoto plokštinio koklio kampas puoštas erelio figūra, su išlikusiu datos fragmentu „(15?)85“ (Pav. Nr.1). Panašu, kad tai - Radvilų herbas, kuriame pavaizduotas viengalvis erelis. Taip pat rastas ir neglazūruoto plokštinio koklio fragmentas puoštas Radvilų herbu (?) (Pav. Nr.2). Dar vienas vertas paminėjimo koklis yra dengtas daugiaspalve glazūra, puoštas geometriniu, augaliniu ornamentu, datuojamas XVI a. pab. - XVII a. pr (Pav. Nr.3). Pastarasis neturi rėmelio ir akivaizdu, kad krosnyje turi jungtis su kitais kokliais ir sudaryti vientisą kiliminį ornamentą. Analogiški kokliai yra rasti tiriant Vilniaus Žemutinės pilies teritoriją, datuoti XVII a. pradžia (Pav. Nr.4).

Pav. Nr. 3

Pabaigai galima prisiminti istoriko Miroslavo Gajevskio teiginį, kad tik nuo XVII a. išsiskyrė Antavilių nedidelė žemės valda ar dvarelis priklausęs valdovo iždui. Tyrimų metu rasti ankstyviausi radiniai (koklis su „1585“ data ir Radvilų (?) herbu ir kt.) rodo, kad tai galėjo įvykti ir anksčiau: XVI a. IV ketvirtyje. Be to, dvarelis matyt buvo neprastas, kitaip kažin ar jame būtų stovėjusios koklinės krosnys puoštos herbiniais ir polichrominiais kokliais. Tokią prabangą sau galėjo leisti ne kiekvienas bajoras.

Pav. Nr. 4.  Piešinys iš: Vilniaus Žemutinės pilies rūmai., 1991, pav.171

Pabaigti archeologiniai žvalgymai Liubavo dvaro sodyboje

        2014 m. archeologinių tyrimų sezonas užbaigtas Liubavo dvaro sodybos teritorijoje, oficinos ir oranžerijos aplinkoje. Prieš prasidedant žiemai, lapkričio pabaigoje suspėta atlikti archeologinius žvalgymus nuotekų ir vandentiekio trasų vietose.

Pamatas aptiktas trasos vietoje.
Siekiant jį apsaugoti, vamzdžiai pakloti po pamatu.  

Žvalgymų metu nustatyta, kad oficinos ir oranžerijos aplinkoje, iki 1,7 m gylio yra susiformavęs XVII – XX a. kultūrinis sluoksnis su pavieniais to laikotarpio radiniais. Dauguma radinių surasta tyrimų vietoje į P nuo oranžerijos pastato.

Į Š pusę nuo oficinos ir oranžerijos užfiksuoti mūrinių pamatų fragmentai. Žvalgymų metu surinkti duomenys leidžia teigti, kad teritorija buvo aptverta mūrine siena ir tikėtina sudarė uždarą kiemą.

Keletas istorinių faktų apie Liubavo dvarą.

Liubavo dvaras rašytiniuose šaltiniuose minimas XVI a., kai Lietuvos ir Lenkijos valdovas Žygimantas Augustas šią valdą paveldėjo iš savo tėvo Žygimanto Senojo. Tai nutiko apie 1544 m. Išlikusios 1546 – 1547 m. sąskaitos suteikia anksčiausių žinių apie dvaro paskirtį ir svarbą. Iš dokumentų matyti, kad čia buvo įrengti žuvivaisai skirti tvenkiniai.

1554 m. didysis kunigaikštis Žygimantas Augustas dvarą perdavė Mikalojui Radvilai Rudajam. Liubavas jam buvo patogioje vietoje, nes pro dvarą vedė kelias iš Vilniaus į Radvilų šeimos rezidenciją Dubingiuose.

1577 m., Mikalojus Radvila Rudasis dvarą pardavė Kasparui Golejevskiui. Pažymima, kad dvaras parduodamas su visais jame esančiais pastatais ir įrengimais. Minimi tie patys tvenkiniai, kurie tiekė žuvį dar Žygimanto Augusto laikais.

1640 m. Golejevskių šeima Liubavą pardavė Tiškevičiams, kurie 1670 m. valdą pardavė Marcijonui Krišpinui-Kiršenšteinui. Ši giminė dvarą valdė iki 1750 m., po to dvaras vėl atiteko Tiškevičiams. Viena iš Tiškevičių panelių ištekėjo už Rafalo Sliznio (1804–1881) ir Liubavas iki 1939 m. priklausė Sliznių giminei.

Dvaro tvenkinių sistema, kelių tinklas ir išplanavimas, XVI – XIX a. mažai kito. Nuo XVI a. dvare jau stovėjo malūnas. Iki XVIII a. pr. dabartinės oranžerijos vietoje buvę rūmai, o lobynas iki XIX a. pr. - oficinos vietoje. Iš 1727 m inventoriaus matyti, kad dvaro sodybą sudarė apie 20 pastatų: buvo statomas antras malūnas, veikė alaus darykla, lobynas, kepykla ir kiti statiniai.